Dabar visa tai įgavo mokslinį pagreitį. Turbūt jau dažniau pasakos ne sekamos, o analizuojamos; tai daro gydytojai su savo pacientais - tokiu būdu pasveiksta mūsų viduje slypintis vaikas.

Visa Jungo psichologija remiasi sapnų ir pasakų analize. Kiekvienas, gerai pagalvojęs, atrastų savąją pasaką: tą, kuri labiausiai patinka, yra įstrigusi, su kuria vis susiduria. Paaiškėtų, kad per jos simbolius įmanoma aptikti raktą į savo vidų, atrakinti duris, kurių niekaip kitaip nepavyko atverti ir dėl to tūnojome savyje nelyginant kalėjime. Vos atveriame tas duris regis, sklendžiame kaip paukštis, esame nutvieksti šviesos; tai mūsų laisvė, sąmoningumas.

Pasakose glūdi žmogaus elgsenos modeliai, tarsi formulės. Sekant jas vaikams, ir ne tik, mokoma elgtis, vadinasi, gyventi. Išmokti tinkamai elgtis ir yra mūsų dvasinė sveikata. Tai harmonija su savimi ir kitais, su visa aplinka. Viso to kaip tik moko pasakos. Kai norime išgyti, ieškome darnos. Pasaka padeda susekti, kur ir kaip esame neharmoningi, o nedermę, minorą, depresiją paversti pačiu gražiausiu mažoru. Tokia jos paskirtis.

Žinoma, visos nuorodos pateikiamos simbolių lygiu, tam tikra sutartinė kalba, kurios nesuprastume, jei vertintume tik logiškuoju protu. Reikia nepamiršti, kad yra ir mitinis mąstymas, archetipai, nulemiantys mūsų santykį su savimi.

Iš tikrųjų mūsų viduje glūdi viso pasaulio simboliai, viskas, ką kada nors esame pažinę ar suvokę. Jei ir nepažinome, vis tiek visi archetipai yra mumyse. Kai kuris nors jų pažeidžiamas, tenka gydytis, ir ne tik pasakomis, bet ir kitais psichoterapijos būdais.

Archetipas - tam tikras sutartinis vienetas, tarsi kryžkelė tarp Dievo ir žmogaus. Visas pasaulis yra dieviškumo raiška ir mes nori nenori nustatome savo santykį su vienu ar kitu jos aspektu. Čia gali padėti archetipo suvokimas, ypač kilus vienokiai ar kitokiai problemai. Jis pasakys, kas iš tiesų su žmogumi vyksta.

Kaip pasaka padeda sustiprinti dvasią? Jei sužinome, kaip įveikti trigalvį, septyngalvį ar devyngalvį slibiną, galime neabejoti, kad ir gyvenime jį nugalėsime. Telieka skaityti pasakas, džiaugtis visomis pergalėmis, apie kurias jose kalbama. Laimės ieškotojas kariūnas tikrai yra mūsų viduje, kaip ir karalaitė, tėvas, motina, kaip ir visa ta nuostabi kelionė, į kurią ir aš, ir jūs leidžiamės.

Etnologė, Lietuvos C.G.Jungo analitinės psichologijos draugijos narė Eglė Plioplienė

Labai ašaringa ta pasaka „Mergaitė su degtukais", paporinta Hanso Christiano Anderseno, įvairiais variantais ji klaidžioja po visą pasaulį. Tačiau ne virkauti derėtų, o įsigilinti, nes nė viena pasaka nėra vien tik pasaka!

Iš tikrųjų ta pasaka, kaip ir daugelis kitų, yra vaistas, nes ji - pamokoma vidinio gyvenimo istorija. Šio slėpinio žinojimas bei pažinimas ir paverčia tuos kūrinius medikamentais. „Vis dėlto pati seniausia pasakų paskirtis buvo gydymas", - įsitikinusi amerikiečių psichologė, Jungo krypties psichoanalizės specialistė, rašytoja Clarissa Pinkola Estes. Garsiausias jos veikalas „Bėgančios su vilkais" - tikras himnas laisvai dvasiai, neseniai išleistas lietuvių kalba.

Pasakose apstu ne vien žinių apie meilę, santuoką, lytinį gyvenimą, pinigus, motinystę, mirtį. Jose knibždėte knibžda patarimų ir nuorodų, padedančių suprasti sudėtingiausias gyvenimo problemas, jose siūloma priemonių ir būdų bet kuriai nutrūkusiai dvasinei gijai sumegzti ar atgaivinti. „Jei tik ieškosime, tikrai surasime", - tikina etnologė, pasakų tyrinėtoja Eglė Plioplienė.

Psichologai žino, kad susidurdami su pasakomis prisiliečiame prie archetipinės energijos, galingos jėgos, kuri gali tapti šilumos ir šviesos šaltiniu dvasiai. Kaip tai vyksta, vaizdžiai nusako Estes: „Pasakos kelia jaudulį, liūdesį, smalsumą, ilgesį ir supratimą, kurie savaime ištraukia į paviršių nugrimzdusį archetipą", „Skaitydami pasakas suvokiame būtinybę ištempti į dienos šviesą kažkur giliai nugrimzdusį archetipą ir randame būdų, kaip tai padaryti".

O dabar - apie mergaitę, kuriai nederėjo nešti parduoti degtukų, ir senelę, svaigiais liūliavimais dariusią vaikaitei meškos paslaugą.

Mergaitė turi švieselę, ugnelę - degtukus. Tai jos saviraiškos, kūrybiškumo užuomazgos. Deja, niekam nerūpinčios, niekieno deramai nevertinamos. Regis, mergaitė linkusi taikstytis su tokia padėtimi, nėra kam ją paskatinti nepasiduoti. Laisvos sielos instinktai pažeisti. Jie neberagina mergaitės nei spardytis, nei stumdytis, nei ieškoti vienos iš kelių galimų išeičių, pagaliau net ne-pastūmėja apsigręžti ir drožti sau tolyn nuo publikos, kuriai ji nėmaž nerūpi. Juk iš tiesų tai publika neverta, kad mergaitė švaistytų jai savo laiką. Kasto neįsisąmonins, anksčiau ar vėliau paims į rankas degtukus ir atsidurs šaltyje, bus vėjo perpučiamas, t. y. gyvens varganą gyvenimą, sušaldantj visas mintis, gabumus, lūkesčius ir ketinimus.

Mergaitė atsiduria aklavietėje. Ir ką ji daro? Net nesistengia sušilti, neieško šilumos, kuri galėtų pagydyti, atgaivinti, sumažintų įtampą, atpalaiduotų, suteiktų sparnus naujoms idėjoms ir polėkiams. Kažkodėl savo šilumos šaltinį ji neša parduoti!

Mergaitė brauko degtukus ir fantazuoja. Tačiau jos svajonės - ne kryptingas įsivaizdavimas, planų kūrimas, t. y. pirmas žingsnelis bet kokios sėkmės link, o tušti pramanai. Kartais tokių minčių šaltinis būna svaigalai, kvaišalai, dar vieno nepažįstamojo glėbys, kas vakarą viliojantis atsiduoti bergždžioms fantazijoms, tačiau rytą pasitinkantis mirtinu šalčiu.

Ką daryti? Idėjas ir sumanymus perkelti į dirvą, kurioje jie bus vertinami ir reikalingi. Tokios dirvos būtina ieškoti. Paramą reikia susirasti. Tačiau tam privalu judėti, o ne kiūtoti vienoje vietoje ir svajoti: „Ak, jeigu...", „Ak, jei tik..."

Mažajai mergaitei galėtų padėti jos viduje esanti senelė, išmintinga ir patyrusi. Galėtų supurtyti vaikaitę ir įsiūbuoti šios vidinį gyvenimą - tai ypač svarbu, kai tas gyvenimas suvaržytas, užsmaugtas, užspeistas į kampą. Galėtų parodyti šąlančiai mergaitei jos bėdų šaltinį ir nuvesti ten, kur slypi meilė ir žinojimas. Bet nepapurto, nepabudina, neliepia keltis, o dar labiau panardina į neprotingų svajonių pasaulį, dar labiau paskatina neprotingą vaikaitės „verslą".

Tokia sunki mergaitės padėtis galėtų būti žingsnis brandos ir išminties link. Atrodo, herojė jau per plaukelį nuo jų, tačiau nukrypsta netinkama linkme ir visiškai išsenka. Nusilpsta todėl, kad vyksta nelygiaverčiai mainai. Regime labai skaudų poelgį -ji pusvelčiui dalija šviesą. Skursta, vargsta, kaulija išmaldos ir siūlo itin vertingą dalyką už menkaverčius grašius. Energija išeikvojama akimirksniu.

Mergaitė gal ir nujaučia, jog turi veikti: išeiti, pradėti, liautis ir t. t., bet nieko nedaro. Permainų baimė, kai problemas stengiamasi užglaistyti entuziastingai kuriant fantastinius planus, svaičiojant apie neįgyvendinamus sprendimus, - didžiulė yda.

Senelė lašina paskutinį lašą migdomųjų ir paguldo vaikaitę į abejingumo, nejautros, tiesą sakant, mirties guolį. Tai negatyvus susitaikymo miegas. „Viskas gerai, aš viską ištversiu", - taip sakoma tikintis, jog viskas išsispręs savaime...

Taigi sentimentali pasaka byloja kur kas daugiau nei apie jautrumą ir abejingumą Kalėdų išvakarėse. Iš esmės pasakojama apie mirtinai stingstančią dvasią, negaunančią maisto, šilumos, stokojančią paramos, pražūtingai užliūliuotą ar užsiliūliavusią taip, kad bet koks gyvastingumas užgęsta kaip degtukas.

Kaip gaivinti, saugoti, puoselėti sielos ugnį, moko jau kitos pasakos.