Kauno „Santaros“ gimnazijos direktorė Asta Karlienė DELFI sakė, kad gimnazija apie pirmaklasės savižudybę sužinojo sekmadienį vakare. Apie nelaimę klasės auklėtoją informavo vienos klasiokės mama. Pirmadienį policija gimnazijai patvirtino nelaimės faktą ir pasidalijo įtarimu, kad mergaitė nusižudė. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, detalesnė informacija neteikiama.
„Pirmadienį sukvietėme krizių valdymo komandą, pasidalijome darbais, kas atsakingas už viešinimą, informavimą. Psichologė, socialinė pedagogė, spec. pedagogė dirbo su vaikais, pavaduotoja su mokytojais, už saugumą, budėjimą mokykloje buvo atsakingas pavaduotojas ūkiui“, – aiškino A. Karlienė.
Į gimnaziją pakviesti Kauno miesto Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai. Atvykę keturi žmonės bendravo su klase, mokytojais, teikė pagalbą ir patarimus, kaip šioje situacijoje elgtis.
Direktorė pasakoja, kad mirusi gimnazistė buvo aktyvi, gimnazijoje mokėsi nuo rugsėjo 1. Ji gyveno su įtėviu, kuris mergaite rūpinosi. Gimnazistė mokėsi vidutiniškai, mokyklą lankė gerai, buvo išrinkta klasės seniūne, šeštadieniais dalyvavo lyderių klube, lankė jaunųjų išradėjų būrelį. Penktadienį prieš nelaimę, iki pusės penktos vakaro ji individualiai dirbo su būrelio vadove biologijos mokytoja.
Mokykloje neuždegė net žvakės
Tačiau į DELFI kreipęsis paralelinėje klasėje besimokančios mergaitės tėtis situaciją gimnazijoje mato kitaip. Jis apie mokinės savižudybę sužinojo pirmadienį, kada dukra grįžo iš mokyklos.
„Dukra sako, kad mokykloje mergaitė buvo tapusi patyčių auka. Pirmadienį jokių žinių apie savižudybę nebuvo, antradienį nebuvo. Man keista, kad medikai, policija taip sėkmingai sugebėjo viską užglaistyti.
Kitas dalykas – pačios mokyklos administracijos elgesys. Susidaro įspūdis, kad siekiama šį atvejį iš atminties ištrinti, kad nieko nebuvo, niekas nevyko. Jokių paminėjimų, žvakučių, nuotraukų, jokio organizuoto vaikų pavežėjimo į laidotuves atsisveikinti“, – kalbėjo tėvas.
Jo teigimu, apie nelaimę nežinojo ir dalis mokytojų. „Mokykla visad afišuodamasi mini bendruomenę, buvimą kartu, rūpinimąsi vieni kitais, visi naudojamės dienyno sistema, per ją nuolat gauname informaciją apie įvairiausius renginius, mokyklos pasiekimus, direktorės sveikinimus, o kai įvyksta toks bendruomenę sukrečiantis dalykas – tyku ramu“, – stebisi mergaitės tėtis.
Tuo metu laidotuvėse dalyvavusi jo dukra DELFI sakė, kad vaikams, kurie nesiregistravo iš anksto, važiuoti į laidotuves neleista. Ji taip pat užsimena apie nusižudžiusios mergaitės galimai patirtas patyčias.
„Kiek mačiau, pačioje mokykloje niekas nesityčiojo, bet yra klasės grupė feisbuke, į tą grupę jai rašydavo, kad jos čia nereikia, kad ji eitų iš mokyklos. Jos nemėgo, nors tikslios to priežasties nėra“, – sakė gimnazijos pirmaklasė, kurios vardas ir pavardė redakcijai žinomi.
Pati mergaitė apie nelaimę sakė sužinojusi pirmadienį. Didžioji dalis mokinių apie įvykį sužinojo iš nusižudžiusios mergaitės klasiokų – esą mokykloje apie tai tepranešta tik jiems.
„Mokykla degti žvakutės neleido, kiek buvo aiškinta tą daryti norėjusioms mokytojoms, to daryti negalima, nes tai nusižudęs žmogus. Buvo toks paaiškinimas. Dauguma šoke dėl to, kaip mokykla su šia istorija tvarkosi“, – pasakojo gimnazistė,
Nors nusižudžiusi mergaitė buvo klasės seniūnė, tačiau tai gimnazistų tarpe esą nėra privalumas ir nereiškia, kad mokiniai tave mėgsta.
Direktorė įsitikinusi: niekas nesityčiojo
Tuo metu gimnazijos vadovė A. Karlienė sako, kad apie nelaimę informavo klasių auklėtojus ir mokytojus. Antradienį surengtas klasės, kurioje mokėsi velionė, tėvų susirinkimas.
Ji atmeta priekaištus dėl mokykloje neuždegtos žvakelės – esą, psichologų patarimu, taip elgtasi dėl vaikų saugumo ir kad jiems būtų lengviau išgyventi.
„Žvakutės buvo uždegtos – ir su tėvais, ir su vaikais nueita į bažnyčią, socialinė pedagogė irgi dalyvavo, planuojamas visos klasės susitikimas bernardinų vienuolyne, socialinė diena“, – kalbėjo A. Karlienė.
Gimnazijos vadovė įsitikinusi: niekas iš moksleivės gimnazijoje nesityčiojo.
„Iš tos mergaitės mūsų gimnazijoje tikrai niekas nesityčiojo. Mes turime individualius pokalbius su vaikais, juos veda ir auklėtoja, su naujai atėjusiais vaikais pokalbius veda psichologė. Tokių žinių (apie patyčias – DELFI) tikrai nėra. Ir dabar Pedagoginės psichologinės tarnybos atstovai kalbėjo su vaikais – nė vienas vaikas nepasakė, kad šioje gimnazijoje iš jos kažkas tyčiojosi. Atvirkščiai – ji buvo seniūnė, dalyvavo lyderių klube, tai apie kokias patyčias galima kalbėti. (…) „Aš galiu jums garantuoti, kad mūsų mokykloje to tikrai nebuvo“, – kalbėjo A. Karlienė. Jos aiškinimu, gimnazijoje yra sukurtas mechanizmas ir galima pranešti apie patiriamas patyčias.
A. Karlienė sako po mergaitės nusižudymo kalbėjusi su įmote ir jos klaususi – galbūt mergaitė blogai jautėsi mokykloje. Ši atsakė, kad mokykloje mergaitė jautėsi labai gerai, jokių patyčių nejautė.
Direktorė taip taip sako, kad vaikams buvo sudarytos visos sąlygos eiti laidotuves. Tačiau kiekvienas vaikas, per pamokas išvykstantis iš mokyklos, turėjo pasirašyti dėl saugumo. Direktorės teigimu, einantiems į laidotuves buvo paskirti lydintys asmenys. „Jie vyko į laidotuves, palydėjo, pagerbė, ir aukojo nelaimę patyrusiai šeimai. Patiems savarankiškai eiti nebuvo leista dėl saugumo – už vaikų saugumą atsakingi mokytojai“, – dėstė gimnazijos vadovė.
M. Majauskas: panašiai buvo Sangrūdoje
„Priimti įstatymai, patvirtintos prevencijos programos, steigiamos darbo grupės, bet iš esmės situacija ir toliau nesikeičia. Mokiniai kiekvieną dieną išgyvena psichologinį smurtą, patiria patyčias, tačiau savivaldybės į tai visai nereaguoja. Todėl vaikai su tuo turi tvarkytis vieni. Deja, ne visiems pavyksta.
Dar liūdniau, jog nepasimokome iš tragiškų klaidų. Prisiminkime dar visai neseniai vieną po kitos įvykusią tragediją Kalvarijos Sangrūdos gimnazijoje. Uždraudus vaikams gedėti po moksleivio savižudybės, nusižudė dar vienas tos pačios klasės mokinys“, – konstatuoja Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas.
Pasak parlamentaro, savižudybės pasmerkimas, ignoravimas ar net paprasčiausias abejingumas gali tik pagilinti ir taip milžinišką artimųjų netekties skausmą. Todėl po kiekvienos nelaimės mokyklose turi būti atvirai kalbamasi apie netektį, išklausomi vaikai, tėvai, mokytojai, suteikiama profesionali psichologinė anoniminė pagalba.
„Atsižvelgiant į išsakytas pastabas, mokyklos vadovai turi neatidėliodami spręsti įsisenėjusias problemas, o savivaldybė skirti tam reikiamus resursus bei reguliariai vertinti emocinę aplinką trumpomis, anoniminėmis apklausomis“, – kalbėjo M. Majauskas.