Kruviniausiu žmonijos konfliktu laikomame Antrajame pasauliniame kare, skirtingais skaičiavimais, žuvo nuo 50 iki 80 milijonų žmonių. Nedidelį vaidmenį šiame konflikte suvaidino ir Paragvajus – nedidelė Pietų Amerikos valstybė, 1945-ųjų vasarį paskelbusi karą nacistinei Vokietijai. Skelbė nenoriai ir tiesioginiuose veiksmuose nedalyvavo.
Neatsitiktinai kaip tik į Paragvajų po karo emigravo šimtai, jei ne tūkstančiai nacių, kur vietinis režimas simpatizavo radikalioms pažiūroms. Tačiau kariauti totalinio karo, apie kurį skelbė Vokietija, Paragvajus nenorėjo ir dėl kitos priežasties, mat tuo metu buvo praėję vos 75 metai nuo kruviniausio konflikto Pietų Amerikos žemyne.
Būtent 1864 – 1870 vykęs Trigubo Aljanso arba tiesiog Paragvajaus karas tarp Paragvajaus iš vienos pusės ir trijų valstybių aljanso – Argentinos, Brazilijos ir Urugvajaus iš kitos buvo išties totalinis. Karo pabaigoje Paragvajus buvo užimtas, sunaikinta jo ekonomika ir infrastruktūra, o tai lėmė didelį ekonominį šalies atsilikimą.
Tačiau baisiausi yra minėtieji karo nuostolių skaičiai. 90 proc. šalies vyrų žuvo karo veiksmų metu arba mirė nuo bado, išsekimo ir ligų. Prieš karą nuo 60 tūkst. iki 100 tūkst. karių pajėgas turėjęs Paragvajus po karo beveik nebeturėjo nė vieno sveiko kareivio, o tūkstančiai likusių civilių taip pat mirė nuo bado, išsekimo, ligų arba paranojinio režimo represijų.
Primena Šiaurės Korėją
Ir dėl visko galima kaltinti vieną žmogų – 1862-siais iš savo tėvo, diktatoriaus Carloso Antonio Lópezo prezidento pareigas paveldėjusį Francisco Solano Lópezą. Išties, jo valdymo būdas bei susijusios aplinkybės netgi primena padėtį Šiaurės Korėjoje.
F. S. Lopezo valdymo pradžioje neatrodė, kad viskas Paragvajui baigsis tragedija. Europoje, elitinėje Paryžiaus karo akademijoje išsilavinimą įgijęs F. S. Lopezas buvo mėgstamas ir liaupsinamas. Paties Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III pagyrų sulaukęs perspektyvus karininkas vos 18-os gimtinėje jau buvo paskelbtas generolu.
Ironiška, kad pasaulį savo karinga retorika ir ginklavimusi šokdinantis Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas išsilavinimą taip pat įgijo Vakaruose – prestižinėje mokykloje Šveicarijoje. Kaip ir Šiaurės Korėjos lyderis, F. S. Lopezas prieš pusantro šimto metų stengėsi pasipuikuoti karine galia ir taip įtvirtinti savo valdžią.
Laikas tam buvo palankus. Knygos „Francisco Solano Lópezas ir Paragvajaus sugriovimas: garbė ir egocentrizmas“ autorius Jamesas Schofieldas Saegeris tikina, kad valdžią savo rankose sutelkęs diktatorius nutarė pasinaudoti proga.
Paragvajus – tuo metu nedidelė, bet uždara, protekcionistinė valstybė XIX a. viduryje ėmė sparčiai ginkluotis. Panašiai, kaip ir šiandien Šiaurės Korėja, Paragvajus ėmė kelti vis daugiau reikalavimų, teritorinių pretenzijų bei problemų kaimyninėms valstybėms.
Tuo metu nuo pat Brazilijos ir Argentinos valstybių susikūrimo, tarp jų nuolat vyko konfliktai dėl La Platos baseino. 1825–1828 m. tarp šių šalių įvyko karas, lėmęs Urugvajaus valstybės susikūrimą.
Argentinos valstybė stengėsi atkurti buvusią La Platos vicekaralystę, į kurią įėjo Paragvajus su Urugvajumi. Būtent dėl to Brazilija rėmė Paragvajaus nepriklausomybę 1811 m., kad šis taptų buferine zona apsauganti nuo Argentinos agresijos. Tačiau F. S. Lopezo valdomas Paragvajus turėjo kitų planų ir didelių ambicijų.
Tikėjo esąs naujasis Napoleonas
Kaip savo knygoje „Karas Amerikose“ rašė Davidas F. Marley, Paragvajaus konfliktą galima vadinti vienu dideliu tragikomišku nesusipratimu.
Po 1864 m. Brazilijos intervencijos į Urugvajų Paragvajus netikėtai nutraukė diplomatinius santykius su Brazilija ir apkaltino šią dėl Urugvajaus okupacijos. Urugvajuje tuo metu veikė dvi priešiškos partijos – „Colorado“ (palanki Brazilijai) ir „Blanco“ (bendradarbiavo su F. S. Lopezu).
Brazilijai užėmus Urugvajų partija „Blanco“ prašė Paragvajaus pagalbos. Reaguodamos į tai, Paragvajaus pajėgos užgrobė brazilų laivą ir 1864 m. gruodžio 13 d. paskelbė karą Brazilijai. Ironiška, jog Urugvajuje valdžią perėmė „Colorado“ partija ir ši šalis stojo į Brazilijos pusę.
Netikėtos pirmosios F. S. Lopezo vedamų pajėgų pergalės prieš brazilų karius abiejų šalių pasienyje ir kelių fortų užėmimas padrąsino jaunąjį diktatorių. Norėdamas smogti Urugvajui jis įsakmiu tonu paprašė Argentinos, kad Paragvajus galėtų pasinaudoti jos teritorija ir praleisti 20 tūkst. karių. Argentina atsisakė, o pergalių apsvaigintas F. S. Lopezas paskelbė karą ir Argentinai.
Taip nedidelė, vos 450 tūkst. gyventojų turinti šalis sugebėjo suvienyti tris tarpusavyje nesutarusias valstybes, turinčias 11 milijonų gyventojų ir sukelti kvailą karą, kurio niekas, išskyrus vieną ambicingą žmogų nenorėjo.
Tačiau Prancūzijoje liaupsėmis įtikėjęs F. S. Lopezas tikėjo, jog būtent jis gali pakartoti Napoleono Bonaparto sėkmę. Legendinio Prancūzijos karvedžio ir imperatoriaus vedama Didžioji Armija XVIII a. pabaigoje – XIX a. pr. keliolika metų Europoje triuškino gerokai gausesnius priešininkus.
F. S. Lopezas netgi tikėjo, kad jis yra naujasis Pietų Amerikos Napoleonas. Sklido gandai, kad F. S. Lopezas netgi įsakė jam nukaldinti tokią pat karūną, kokią dėvėjo Napoleonas I.
Kaip karo stebėtojas Krymo kare dalyvavęs F. S. Lopezas buvo apdovanotas Legiono garbės ordinu, kurį paragvajiečiui įteikė Napoleono Bonaparto sūnėnas – Napoleonas III. Į Paragvajų F. S. Lopezas atgabeno ne tik naujausių ginklų, bet ir pritaikė Prancūzijos Kodeksą, prūsiškos karo mokyklos sistemą, nutiesė geležinkelį, įrengė pirmąjį žemyne telegrafą.
Pergalė arba mirtis
Vis dėlto, nepaisant, iš Europos atgabentų naujovių, Paragvajaus armija nusileido priešininkėms ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Knygų apie Paragvajų autorius Jerry W. Cooney priminė, kad keliais moderniais laivais pasigirti galėjusį Paragvajaus laivyną greitai sunaikino sąjungininkai, o be laivų likusi šalis negalėjo tikėtis gauti pagalbos ar karui reikalingų priemonių: parako, šaudmenų, ginklų.
Knygos Paragvajaus karas: priežastys ir ankstyvasis elgesys“ autorius Thomasas Whighamas pažymėjo, kad Paragvajaus konfliktas išsiskyrė itin keistu tuomet naujausių technologijų ir primityvios ginkluotės mišiniu: tose pačiose pajėgose dalyvavo ir šarvuoti laivai, oro balionai, ir pusnuogiai basakojai kariai su nusmailintomis bambukinėmis lazdomis.
Ir nors po kelių skambių pergalių Paragvajus patyrė vieną skaudų pralaimėjimą po kito, F. S. Lopezas savo kariams skiepijo tą pačią mintį: „pergalė arba mirtis“. Tai lėmė itin didelius nuostolius mūšiuose – baimindamiesi užsitraukti diktatoriaus rūstybę karininkai verčiau rinkosi pražūtingas atakas, nei atsitraukimą.
O net ir atsitraukdama F. S. Lopezo armija šlavė viską savo kelyje, nieko nepalikdama priešininkui ar savo gyventojams: degė pastatai, gyvuliai, laukai, o tai šalyje sukėlė badą ir ligas. Dešimtys tūkstančių paragvajiečių mirė nuo bado, ligų ar tiesiog išsekimo.
Likę priešinosi iki galo. O ir F. S. Lopezo propaganda kūrė pasakas apie diktatoriaus „pergales, triuškinančius smūgius priešininkui“, tad pasipriešinimas neslopo. Pavyzdžiui, didelį vaidmenį kare vaidino moterys, kurios, vyrams išėjus kautis mūšiuose, ne tik perėmė namų ūkius, vietos valdžios pareigūnų pareigas, bet ir pačios stojo į pasipriešinimo būrius – XIX a. tai dar buvo neįprasta.
Karo pabaigoje ėmė trūkti ir ginklų, tačiau F. S. Lopezas tiesiog įsakė savo kariams: „priešininką įveiksite drąsa, o šautuvus atimsite iš kritusių priešininkų rankų.“ Todėl paskutiniais karo metais prieš gerai ginkluotus argentiniečių, brazilų ir urugvajiečių karius stojo fanatiškai nusiteikusių, bet primityviais durtuvais, kardais bei ietimis ginkluoti paragvajiečiai.
Pritrūkus ginklų ėmė trūkti maisto, tad vieno mūšio metu net ir patyrę didelių nuostolių, paragvajiečiai buvo arti pergalės, tačiau durtuvais nuviję argentiniečius jie ėmė plėšti jų stovyklą, pirmiausiai ieškodami ne šaunamųjų ginklų, o maisto.
Tuo tarpu diktatorius nesutiko taikytis: pats pasiūlęs taikos derybas jas nutraukė, aikštingai keldamas neįgyvendinamas sąlygas. Atsisakęs pasiduoti net tada, kai brazilų kariuomenė užėmė Paragvajaus sostinę Asunsjoną, F. S. Lopezas su savo armijos likučiais pasitraukė į kalnus, kur priešinosi dar kelis mėnesius. Tuo metu diktatorių ėmė kamuoti paranoja.
Paranoja pražudė net artimuosius
Dar 1868-siais, sąjungininkams artėjant prie Paragvajaus sostinės, F. S. Lopezas buvo įsitikinęs, kad prieš jį rezgami sąmokslai. Pavyzdžiui, kritus vienai paskutinių Paragvajaus tvirtovių, išbadėjusi įgula pabėgo į miškus ir galiausiai pasidavė. Įsiutęs F. S. Lópezas įsakė sulaikyti, nukankinti ir nužudyti pasidavusio įgulos vado žmoną.
Iš viso keli šimtai garsių paragvajiečių, tarp jų ministrai, teisėjai, karininkai, dvasininkai ir kiti buvo suimti, įkalinti, kankinti ir nužudyti.
F. S. Lopezas nepasigailėjo net savo artimųjų: apkaltinęs išdavyste jis nužudė du savo brolius, apkaltino seseris ir jas įkalino. O galiausiai diktatoriaus paranoją pajuto net jo motina, kurią F. S. Lopezas įtarė nepagarbiai kalbėjus apie šalies lyderį. Už tai 70-metė moteris buvo viešai nuplakta ir nuteista mirti, tiesa, išgyveno, mat bausmė taip ir nebuvo įvykdyta.
Paragvajuje iki šiol kalbama, kad tokį F. S. Lopezo elgesį pakurstė kita moteris – diktatoriaus gyvenimo meilė, airė Eliza Lynch. Ją, tuomet tik jauną kurtizanę, pabėgusią nuo bado Airijoje į Paryžių, pastarajame 1854-siais sutikęs F. S. Lopezas įsimylėjo ir vėliau paskelbė pirmąja Paragvajaus ponia.
Kaip ir pats diktatorius, E. Lynch iš Europos į Paragvajų atvežė daug naujovių: ji savo vyro šalyje įkūrė pirmuosius socialinių renginių klubus, taip pat įvedė protokolinių vakarienių su ambasadoriais tvarką ir netgi sukūrė kelias, iki šiol Paragvajuje populiarias dainas. E. Lynch aprangos stilių ėmė mėgdžioti visos Paragvajaus elito damos, kurios norėjo būti pastebėtos.
Su savo vyru E. Lynch susilaukė šešių vaikų ir buvo iki pat pabaigos. Ji netgi pati vadovavo moterų pasipriešinimo būriui, sudarytam iš karininkų žmonų ar našlių, kurios keliavo kartu su vis tirpstančia armija.
Galiausiai S. F. Lopezo armijoje liko daugiau tokių palydovių našlių, nei pačių karių. Kai 1870-ųjų kovo 1 d. F. S. Lopezą priešininkai užspietė atokioje vietovėje, E. Lynch buvo kartu ir nesitraukė nuo savo vyro. Pastarasis taip pat nutarė savo „nepasiduodančio didvyrio“ įvaizdį išlaikyti iki pat galo – kai jam pasiūlė sudėti ginklus, ietimi ir kardu sužeistas F. S. Lopezas pranašiškai sušuko:“ aš žūstu kartu su savo tėvyne“. Kardą iškėlusį diktatorių sušaudė ir subadė vietoje.
Legenda tapęs šūkis Paragvajuje prisimenamas ir šiandien, nors F. S. Lopezas vertinamas ir nevienareikšmiškai, dėl tokio savo poelgio jį daugelis laiko didvyriu. Panašiai šiandien vertinama ir E. Lynch. Ir nors pokaryje ji vadinta „ambicinga kurtizane“, kuri suviliojo savo vyrą ir įtikino jį kariauti su visais, istorikai tokius gandus telaiko karo propaganda.
Tiesa, pripažįstama, kad lemtingu karo lūžio momentu tapo ne jos vyro, o sūnaus žūtis, prie kurios E. Lynch prisidėjo ir pati. F. S. Lopezui žuvus, ji ragino likusius karininkus sekti jos 15-mečiu sūnumi Juanu Francisco, tuo metu paaukštintu į pulkininkus ir „suimti prezidento žudikus“.
Jaunasis „pulkininkas“ nusprendė sekti tėvo pavyzdžiu ir, raginamas motinos, žengė prieš brazilų kareivius su kardu rankoje. Sutrikę brazilai ragino vaiką pasiduoti, tačiau šiam išdidžiai atšovus „Paragvajaus pulkininkai nepasiduoda“ ir puolus priešininkus, jis buvo nušautas, kaip ir tėvas.
Ir tik tada, susmukusi prie savo sūnaus kūno E. Lynch, anot amžininkų, sušuko: „ar tai civilizacija, kurią mums žadėjote?“ Tai buvo reakcija į sąjungininkų pasiūlymą išlaisvinti Paragvajų nuo pamišėlio diktatoriaus ir grąžinti laisvę bei civilizaciją valstybei. Žuvus diktatoriui ir jo sūnui karas galiausiai išties baigėsi.