Žinoma, modernaus tualeto statyba labai nekomerciškas dalykas, tačiau tik viena iš priežasčių, kodėl miestų ir miestelių vadovai taip atsainiai žiūri į šią problemą. Gal nė nepastebi jos? Iškreiptas mentalitetas, švarios buities tradicijų stygius neįpareigoja keisti nevalyvos aplinkos.
Iš praeities
Pirmieji lauko tualetai Lietuvoje atsirado tik 19 a. pabaigoje prie bažnyčių. Tačiau dvasininkų viltys, kad parapijiečiai ims laikytis elementarių higienos normų, ilgai neišsipildė. Kaimo moterys jais džiaugdavosi ir į juos užsukdavo tik pailsėti nuo savo ryšulėlių ar persiauti batų.
Ir tik Pirmojo pasaulinio karo metais lauko tualetai masiškai paplito kaimuose.
Pasak Mykolo Romerio universiteto dėstytojo daktaro Ramūno Trimako, jie atsirado dėl pragmatinės priežasties: vokiečiai, norėdami surinkti kuo daugiau pinigų, iš neįsirengusių tualeto gyventojų imdavo mokesčius.
Nekonkretūs reikalavimai
Šiandien tualetus privaloma įrengti nuolatinėse masinėse žmonių susibūrimo vietose: autobusų ir geležinkelio stotyse, prekybos centruose, paplūdimiuose, visur, kur vyksta dideli koncertai ar mitingai. Miestų gatvėse jų įrengimas nėra reglamentuotas.
Vilniaus visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Asta Razmienė patikino, jog higienos normos gana abstrakčiai nusako, kad jie turėtų būti įrengti ir paplūdimiuose, bet nenurodo nei tualetų kiekio, nei pastatymo schemos. Nors dvokiantys paplūdimiai, pasak specialistės, akivaizdžiau rodo estetikos bėdą nei aplinkos taršą, vėjo nešiojamos užterštos smiltys, patekusios į vaikų burnas, gali sukelti ir įvairių susirgimų. Higienos normos nurodo, kad viešieji tualetai turi būti valomi ir dezinfekuojami, tačiau tik nuo jų savininkų priklauso (dažniausiai tai miestų ir miestelių savivaldybių ūkio skyriai), kaip tai atrodo realiai.
Turistų kančia
A. Razmienė pasakoja, kad kai kuriose šalyse restoranų savininkai įpareigoti įleisti į tualetus visus norinčiuosius. Lietuvoje nėra nė tokio abejotino sprendimo. Labiausiai nuo to kenčia turistai, kurie nors ir nerašo skundų visuomenės sveikatos centrui, tačiau išsiveža šalies įvaizdį, niekais verčiantį įspūdingas savireklamos akcijas.
Civilizacijos slenkstis
Pasak antropologo R. Trimako, tualetai ir pirtys – viešos intymios vietos yra ir civilizacijos slenkstis, tai itin akivaizdu Lietuvoje, ir požiūrio į save raiška. Mūsų tualetai gerokai prastesni nei Vakarų Europoje, tačiau kiek geresni už Baltarusijos išvietes, kur be žvejo batų neįeisi.
Pašnekovas pasakoja, kad 1945-aisiais Berlyną šturmavę daugelis rusų kareivių pirmąkart pamatė klozetus ir bidė (kriauklės formos dubenį, prijungtą prie kanalizacijos). Nesupratę tikrosios paskirties, plovė juose maisto produktus.
Taigi tualetą galima pavadinti ir civilizacinio konflikto vieta. Dar prisimename tragikomiškas situacijas, kai į Vakarus išvykę lietuviai nemokėdavo jais naudotis. R. Trimakas prisiminė kartą keliaujant po Prancūziją matytą sceną, kai į tualetą, kuris atsidaro tik įmetus monetą, sulindo net keli smulkius pinigėlius taupantys tautiečiai.
Baigę savo reikalus bandė išeiti, bet pavyko tik pirmajam – durys automatiškai užsidarė, o likusieji buvo nuplauti dezinfekuojamaisiais skysčiais ir gausybe vandens. Štai ir skirtingas švaros suvokimas – projektuotojams net nešovė į galvą, kad į tualetą galima eiti keliese, o lietuviai – kad po kiekvieno apsilankymo visa patalpa nuo lubų iki grindų kruopščiai išplaunama.
Socialinis susisluoksniavimas
Antropologo teigimu, Lietuvoje itin daug klaninio mentaliteto apraiškų. Ir valdžia rūpinasi tais viešojo gyvenimo sektoriais, kurie pelningi (pavyzdžiui, kelių tvarkymas).Vaizduojamas rūpestis iš tiesų elgiantis pagal principą „Cholopams cholopų vieta“, o tęsiant sovietines tradicijas vyrauja vis dar skirtingas požiūris į savo piliečius ir užsieniečius – pastariesiems skirtuose viešbučiuose anuomet visur buvo tvarkinga. Tačiau ir šiandien dejuojama, kad turistams nepatogu, prastas šalies įvaizdis, bet nesusimąstoma apie savo piliečių patogumą. Net ir Saulėtekio bendrabučių remontas pradėtas nuo patalpų, kur gyvena užsieniečiai.
Tualetas yra ir tam tikras statybų verslo atspindys. Įdomu būtų pamatyti, kaip atrodo paprasti, bet buhalteriškai itin brangiai atnaujinti tualetai.
Dr. R. Trimakas mano, kad tualetas kalėjimuose turbūt žymi statusą – kuo arčiau jo esi, tuo statusas žemesnis. Tas pats ir visuomenėje – pakanka palyginti studentų bendrabučio ir valdžios institucijų tualetus. Taigi tualetų kultūra yra tiksli visuomeninių ir socialinių santykių iliustracija.
Visuomenės veidrodis
Tualetai yra ir vietos, kur visuomenės nariai savotiškai išsikrauna. Pasak dr. R. Trimako, kuo labiau spaudžiama visuomenė, tuo gaivališkiau tai išreiškiama ant tualetų sienų (pakanka palyginti vokiškus ar prancūziškus tualetus su totalitarinės Baltarusijos ar sovietmečio Lietuvos išvietėmis). Kuo nekultūringumo protrūkiai ryškesni, tuo labiau visuomenė suvaržyta, ieškanti vietos pasireikšti.
Vakarų antropologai tyrinėja vadinamąjį užrašų ant sienų folklorą, kuris puikiai apibūdina visuomenę, nes net ir įvairiose Europos šalyse jie labai skirtingi.
Tačiau kai kurių mokyklų vadovai susiduria su reiškiniu, kai buvę apšnerkšti tualetai po remonto išlieka švarūs ir tvarkingi, mokiniams tiesiog nekyla minčių jų dergti. Dr. R.Trimakas sako, kad tai įmanoma tik kai kuriose mažose bendruomenėse (mokyklose, įstaigose, universitetuose).
Bet iš esmės tai mentaliteto ir kultūros dalykai, atėję iš nesenų laikų, kai kaimiečiai, suvaryti į blokinius daugiabučius, susidūrė su jiems nepažįstama naujove – tualetu namie.
Namų tualetas
Dar ir šiandien namų šeimininkų tvarkingumą ir požiūrį į save rodo tualetas – kvepiantis tvarkingas namų kampelis ar pamiršta vieta.
Taigi tualetai, viena vertus, atspindi piliečių savijautą valstybėje, kita vertus, yra abejingumo ir paniekos sau išraiška. „Pamažu Lietuva iš sovietinės tampa Europos paribio valstybe, ima kapstytis iš valstietiško sovietinio klozetinio mentaliteto“, – daro išvadą dr. R. Trimakas.
Taigi ne tokia jau nereikšminga ši kasdien lankoma vieta. Beje, didesnėse įstaigose dauguma kiaulysčių ir sąmokslų rezgama būtent čia.