2015 m. aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję 39 proc. 25–64 metų Lietuvos gyventojų, EBPO vidurkis – 36 proc. O 25–34 metų amžiaus grupėje tokių žmonių buvo 55 proc., šis skaičius stipriai viršijo EBPO vidurkį (42 proc.). Lietuvą lenkė tik Japonija, Korėja ir Kanada.

Nacionalinio biudžeto – viešo ir privataus – dalis, skiriama aukštosioms mokykloms, Lietuvoje yra labai arti tarptautinių siekinių – aukštajam mokslui skiriama 1,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai daugiau nei Latvijoje, bet daug mažiau nei Estijoje.

Aukštojo mokslo privalumai darbo rinkoje

Lietuvos aukštojo mokslo sistemos dalyvių rezultatai darbo rinkoje tokie pat, kaip EBPO šalyse. Įsidarbinimo lygis tarp suaugusiųjų (25–64 metų), turinčių bakalauro laipsnį, daug aukštesnis (89 proc.), nei turinčių tik vidurinį išsilavinimą (69 proc.). Šis atotrūkis didesnis, nei pastebime kitose Baltijos šalyse, taip pat EBPO narėse.

Lietuvos kolegijų absolventai įsidarbina sunkiau, nei baigusieji universitetus: 2014 m. darbo neturėjo 13 proc. valstybinių kolegijų ir 4 proc. valstybinių universitetų absolventų.

Lyginant su asmenimis, kurie įgijo tik vidurinį išsilavinimą, tiek baigusių bakalauro (149 proc.), tiek magistro ir doktorantūros (182 proc.) studijas, atlyginimai yra labai arti EBPO vidurkio (148 proc. ir 191 proc.). Tad galima teigti, kad Lietuva su nedidelėmis investicijomis yra pasiekusi gerą aukštojo mokslo prieinamumą, o sistemos dalyvių įsidarbinimas yra toks pat, kaip EBPO šalyse.

Menkas aukštojo mokslo tarptautiškumas

Bendrų mokslo projektų su užsienio tyrėjais nedaug, tai sudaro 40 proc. Estijos lygio. Lietuva pritraukia mažai užsienio studentų: tik 2,4 proc. bakalauro, 3 proc. doktorantų, 2 proc. tyrėjų yra užsieniečiai, dešimčiai Lietuvos doktorantų užsienyje tenka tik 1 užsienio doktorantas Lietuvoje. Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatai taip pat gana žemi.

Mokslinių publikacijų dalis, skaičiuojant vienam milijonui gyventojų, Lietuvoje didesnė nei Latvijoje ir panaši kaip Lenkijoje, bet mažesnė nei Estijoje ir Čekijoje. Šioje srityje Lietuva stipriai atsilieka nuo inovacijų intensyvumu pasižyminčių šalių, tokių kaip Švedija ir Danija. Mokslinių publikacijų su tarptautiniais bendraautoriais – o jos yra labai svarbios mažai šaliai, kuriai trūksta kritinės masės – Lietuva turi taip pat nedaug. Su tarptautiniais bendraautoriais parengiama apie 40 proc. mokslinių publikacijų – tai yra mažiau nei Estijoje ir pirmaujančiose Šiaurės šalyse, nors kiek daugiau nei Latvijoje ir Lenkijoje. Patentų, prekės ženklų, pramoninio dizaino registravimo skaičiai, kuriais matuojamas inovacijų ekonominės vertės potencialas, taip pat kuklūs.

Išsiskiria aukštųjų mokyklų gausa

Lietuvai susiduriant su demografiniais iššūkiais, priėmimas į aukštąsias mokyklas nuo 2010 iki 2014 m. smuko 32 proc., labiausiai tai paveikė Klaipėdos, Lietuvos edukologijos, Mykolo Romerio ir Šiaulių universitetus.

Kaip būtų galima pakelti Lietuvos aukštojo mokslo rezultatus iki EBPO šalių lygio tose srityse, kuriose yra atotrūkis? Šią problemą padėtų išspręsti keturi veiksniai. Pirmas – tai aukštojo mokslo institucijų tinklo konsolidavimas, siekiant sukurti geriau veikiančią sistemą. Antras – būtinybė išteklius kuo glaudžiau susieti su rezultatais. Trečias – siekti subalansuoto tarptautiškumo. Ketvirtas – stebėti ir gerinti prieinamumą, kad jis būtų tolygus.

Lietuva išsiskiria nepaprastai dideliu aukštųjų mokyklų skaičiumi. Gerai vertinamos aukštojo mokslo sistemos Europoje – Suomijoje, Olandijoje, Danijoje, Šveicarijoje ir Airijoje – pastaraisiais metais, spręsdamos savo institucijų dydžio ir sistemos plano problemas, sumažino aukštojo mokslo įstaigų skaičių ir jas sustambino. Suomija ir Olandija svarsto, kad, siekiant optimalaus aukštojo mokslo institucijų skaičiaus ir dydžio, šiuos procesus reikėtų tęsti.

Visos šios šalys turi daug mažiau aukštųjų mokyklų nei Lietuva, lyginant su studentų ir gyventojų skaičiais. 2012 m. Suomijoje milijonui gyventojų teko 6,9 aukštosios mokyklos. Lietuvoje milijonui gyventojų teko 14,7 institucijos.

Būtina konsolidacija

Aukštojo mokslo institucijų konsolidacija būtina dėl trijų pagrindinių priežasčių. Maži studentų skaičiai – tai neefektyvus žmogiškųjų (dėstytojų) ir fizinių (infrastruktūros) išteklių naudojimas. Kai priimama mažai studentų, tai blogina programų kokybę: siūloma mažiau dalykų, reikia mažiau dėstytojų, mažose grupėse studentai negali pasinaudoti grupinio mokymosi galimybėmis. Tai neleidžia turėti kritinės tyrėjų, dėstymo ir mokslinės infrastruktūros masės, o visa tai būtina norint atlikti tarptautinio lygio mokslinius tyrimus.

Konsolidacija leistų pagerinti viešųjų išteklių naudojimo efektyvumą. Nuo 2009 m. studentų mažėjant – o ši tendencija tęsis ir toliau – aukštųjų mokyklų kiekis ir darbuotojų skaičius liko nepakitęs.

Konsolidacija taip pat leistų pagerinti dėstymo ir mokymosi kokybę. Maži priėmimo skaičiai neigiamai veikia grupinių diskusijų kokybę, komandinius projektus, studentų prezentacijas ir grupinio mokymosi galimybes.

Taip pat labai svarbu, kad konsolidacija leistų pagerinti investicijų į mokslą efektyvumą. Klaipėdos universitete studentų priėmimas nuo 2010 iki 2015 m. sumažėjo 42 proc. (nuo 7412 iki 4370), tyrėjų skaičius – 14 proc. (nuo 548 iki 470), dėstytojų – 25 proc. (nuo 471 iki 351). Tuo metu moksliniams tyrimams skiriamos lėšos per ketverius metus išaugo ketveriopai – nuo 4,48 iki 17,16 milijonų eurų, – tai leido Klaipėdos universiteto biudžetui beveik padvigubėti.

2007–2013 m. ES investicijos Jūriniam mokslo, studijų ir verslo slėniui Klaipėdoje sudarė 22,4 milijonus eurų, dar 10,9 milijonų jam planuojama 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu. Nekalbant apie Klaipėdos universiteto rezultatus mokslo ir inovacijų srityje, nuo 2010 iki 2014 m. studijų efektyvumas smuko, studentų ir dėstytojų skaičiaus santykis sumažėjo.

Konsoliduojant aukštojo mokslo tinklą, labai svarbu padėti institucijoms išnaudoti konsolidacijos teikiamas galimybes, kurti rezultatų siekti skatinančią aplinką ir stiprinti ryšį tarp finansavimo ir veiklos. Būtina užtikrinti, kad ES investicijos į mokslą būtų skiriamos ten, kur jos bus efektyviai išnaudojamos, ir susieti mokslo vertinimą su tarptautiniais standartais, o skatinimą su rezultatais.

Restruktūrizuotas aukštojo mokslo institucijų tinklas ir lankstus sisteminis požiūris į institucijų diferencijavimą, taip pat kryptingas institucijų skatinimas į rezultatus galėtų sukurti aukštojo mokslo sistemą, kuri Lietuvai padėtų efektyviau atsakyti į demografinius iššūkius ir išnaudoti ateities ekonomines galimybes.