Šiomis dienomis Briuselyje susirinkę NATO gynybos ministrai, tarp jų ir Raimundas Karoblis turėtų patvirtinti dviejų naujų vadaviečių steigimą, kurios palengvintų gynybą nuo Rusijos užpuolimo sausumoje ir jūroje.
Viena vadavietė turės užtikrinti, kad sausumos pajėgos prireikus kuo greičiau galėtų būti permestos per valstybių sienas, kita – apsaugoti nuo Rusijos povandeninių laivų Šiaurės Atlanto ir Arkties jūrų kelius, kad prireikus JAV galėtų atplukdyti pastiprinimų. Šių vadaviečių svarba – ypač didelė, bet sprendimas dėl jų įsteigimo tėra dalis ilgai brendusios ir pagreitį įgaunančios NATO reformos ledkalnio viršūnė.
Susitikime rusai tik išsisukinėjo
Prieš kelias savaites vykęs jau trečiasis NATO ir Rusijos tarybos susitikimas Briuselyje pernelyg nesiskyrė nuo kitų dviejų šiais metais. NATO šalių ambasadoriai Rusijos atstovui Aleksandrui Gruško pažėrė aštrių klausimų, pastabų ir priekaištų dėl įvairių nesutarimo taškų.
Vienos Aljanso narės buvo nepatenkintos Rusijos atsakymais dėl rugsėjį vykusių pratybų „Zapad“, ypač dėl tikrojo, gerokai didesnio, nei skelbta oficialiai, dalyvių skaičiaus bei pratybų scenarijaus. JAV vėl kėlė klausimą dėl įtarimų Kremliui, kad šis finansuoja talibų kovotojus Afganistane.
Tai pažymėjo ir pats Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, o ir pati NATO vadovo spaudos konferencija kaip diena ir naktis skyrėsi nuo tų, kurios vykdavo prieš kelerius metus. Jei anksčiau daugiau klausimų ar bent jau po lygiai sulaukdavo Afganistano, Sirijos temos, šį kartą daugiausiai klausinėta apie NATO ir Rusijos nesutarimus, pratybas „Zapad“.
J. Stoltenbergas lakoniškai pripažino, kad Aljanso šalių ambasadoriai kėlė aštrius klausimus, bet pats paklaustas, ar NATO išgirdo patenkinamus atsakymus, išsisuko nuo tiesaus atsakymo. Vis dėlto vienas DELFI šaltinis pripažino: tenkinančių atsakymų iš A. Gruško NATO atstovai neišgirdo.
Vietoje to patyręs Rusijos diplomatas esą muistėsi, kartais į klausimą atsakydamas tipišku Rusijos diplomatijos mokyklai agresyviu kontrklausimu, kaltinimais, jog Kremlius tik reaguoja į NATO veiksmus arba raginimu pamiršti nesutarimus, o iškilusius spręsti nebent ekspertų lygyje.
„Į klausimus neatsakyta, net į tiesioginius, o į kai kuriuos neįmanoma atsakyti, tačiau buvo daug nuplaukimo į lankas, nenoro kalbėti apie nesutarimų sprendimus“, – užsiminė vienas šaltinis NATO. Tokie NATO-Rusijos tarybos ginčai jau nieko nestebina, netgi yra tapę įprasta diplomatinio žaidimo klasika. Tačiau į akis gali kristi keli dalykai.
Pirmiausiai šis NATO ir Rusijos tarybos posėdis vyko praėjus nedaug laiko po Valdajaus forumo Rusijoje – tradicinio reginio, kuriame V. Putinas kreipiasi į pasaulį ir bando jam pateikti savo viziją. Ir nors Kremlius įvairiais kanalais nuolat aiškina, kad NATO pajėgumų stiprinimas prie rytinių sienų kelia tiesioginę grėsmę Rusijai, į tai esą bus duotas atsakas, šį kartą V. Putinas nustebino.
„Analizuojame ir atidžiai tai stebime; kiekvienas (Aljanso) žingsnis mums yra žinomas ir aiškus. Mes dėl to nesijaudiname. Tegul jie treniruojasi. Viskas kontroliuojama“, – pareiškė V. Putinas. Tokia šizofreniška Rusijos pozicija, kai pateikiami vienas kitam visiškai priešingi naratyvai – tai kelia grėsmę, tai nekelia, jau nebėra naujiena. Bet į juos, regis, jau pernelyg nekreipiama dėmesio – daugiau žiūrima į Rusijos veiksmus, kurie yra agresyvūs ir signalizuoja pasirengimą karui.
Todėl Aljanso pareigūnų kalbas, kad su Rusija esą būtina „kalbėtis, palaikyti ryšių linijas ir siekti atviro, skaidraus dialogo“, dabar keičia veiksmai: NATO viduje bręsta permainos. Svarbiau už pokalbius su rusų diplomatais, pastaruoju metu Aljanso viduje vyksta visai kito lygio diskusijos dėl NATO reformų, kurių detalės oficialiais ir neoficialiais kanalais patenka į žiniasklaidą.
Naujų vadaviečių svarba
Šiomis dienomis Briuselyje vykstančiame NATO gynybos ministrų susitikime oficialiai paskelbta apie dviejų naujų vadaviečių steigimą. Daugeliui toks žingsnis gali pasirodyti nereikšmingas – na ir kas iš to, kad bus įsteigti du štabai, kuriuose šiltas tarnybos vietas gaus šimtai karininkų, tiesa?
Iš tikrųjų, tokio sprendimo reikšmė yra kur kas didesnė, mat vadaviečių steigimas žymi dviejų didžiausių NATO spragų lopymo pradžią. Pirmoji vadavietė gali būti laikoma neseniai Lietuvoje apsilankiusio ir tarnybą baigiančio JAV pajėgų Europoje vado, generolo Beno Hodgeso minties kūdikiu. Šis generolas jau kelerius metus kalba apie „karinio Šengeno“ būtinybę“ Europoje.
Tiesa, kiek vėliau jis atsiribojo nuo tokios formuluotės, mat NATO viduje žodis „Šengenas“ kelia tam tikrų nereikalingų asociacijų su Europos Sąjunga.Vis dėlto esmė dėl to nekinta.
Prieš kelias savaites Vokietijos leidinio „Spiegel“ paviešinta informacija, kad NATO susiduria su dideliais organizaciniais, logistiniais ir ypač biurokratiniais iššūkiais, neliko nepastebėta Aljanso viduje. NATO pareigūnai neliko sužavėti tuo faktu, kad „Spiegel“ buvo nutekinta dar birželį Aljanso koridoriuose svarstytas slapta NATO ataskaita.
Būtent joje pažymima, kad NATO gebėjimai tiekti logistinę paramą Aljanso šalių kariuomenėms ir netgi greitojo reagavimo pajėgoms „stipriai atrofavosi“. Šaltojo karo laikais išvystytas logistinių bazių tinklas bei gebėjimai sumenko, pačios NATO teritorija gerokai išsiplėtė ir pasistūmėjo į Rytus, o pakeliui išdygo iki šiol neišspręstų biurokratinių kliūčių.
NATO stabdo biurokratai, o ne rusų tankai
Pavyzdžiui, slapta NATO ataskaita pasirėmęs „Spiegel“ pažymėjo, kad JAV 2-ojo kavalerijos pulko kariai šių metų liepą susidūrė su netikėta kliūtimi. Sustoję dviejų NATO šalių – Bulgarijos ir Rumunijos pasienyje jie buvo priversti gaišti brangų laiką, kol buvo sprendžiamos biurokratinės procedūros.
„Kepinant saulei sėdėjome savo „Strykeriuose“ pusantros valandos ir tiesiog laukėme, kol vaikinai rankiniu būdu užpildys popierėlius“, – skundėsi dalinio vadas, pulkininkas Patrickas Ellisas. Generolas B. Hodgesas karčiai pažymėjo, kad nelegalūs migrantai Europoje gali judėti greičiau už NATO tankus. O ir minėtame NATO dokumente pažymima, kad būtent biurokratai, o ne Rusijos tankai sustabdytų spartų NATO pastiprinimo ir aprūpinimo vilkstinių judėjimą krizės atveju.
Žinoma, incidentas Bulgarijos ir Rumunijos pasienyje įvyko taikos metu, tačiau pažymima, kad tai – ne vienetinis atvejis ir tokių pasitaiko kitose Aljanso šalyse. Netgi palengvintos procedūros karo atveju neišspręstų visų biurokratinių kliūčių.
Be to, NATO logistinė infrastruktūra taip pat kamuojama nepriteklių: trūksta geležinkelių platformų, tiltų, galinčių atlaikyti tankų „Leopard II“, kurių vienas sveria 64 tonas, vilkstinę, o ypač kvalifikuotų ir patyrusių specialistų – žmonių, kurie gebėtų prisiimti atsakomybę ir vadovauti sklandžiam bei nenutrūkstamam logistikos procesui.
Juk sena karininkų patarlė primena, kad mėgėjai gali studijuoti taktikas, strategijas, o profesionalai studijuoja logistiką – jei ši veikia neefektyviai, tai gali turėti kiek nori moderniausių tankų, šarvuočių, lėktuvų. Jei nebus degalų, šaudmenų, atsarginių dalių – viso to, kas moderniame konflikte eikvojama įspūdingais kiekiais ir tempais, tai visa minėta įspūdinga technika bus bevertė.
Būtent todėl naujos vadavietės steigimas (greičiausiai Vokietijoje) padėtų spręsti šias problemas. Kita vadavietė – ne mažiau svarbi, mat ji taip pat susijusi su logistika. Tik ne sausumoje, o jūrose.
Tokia vadavietė būtina, siekiant koordinuoti NATO laivynų veiksmus. Pavyzdžiui, jūrinis koridorius tarp Jungtinės Karalystės, Islandijos ir Norvegijos (GIUK tarpas) per visą Šaltąjį karą buvo esminis, juk strateginės Sovietų sąjungos, o vėliau ir Rusijos laivyno pajėgos sutelktos būtent šiaurėje.
Atskira NATO vadavietė visą Šaltąjį karą koordinavo priešo povandeninių laivų medžioklę ir jūrų vilkstinių apsaugą nuo antpuolio, jei Amerikai tektų plukdyti pastiprinimus Europai ginti. Abiejų pasaulinių karų metu suvokta, kad Atlanto vandenynas yra bene reikšmingiausia bet kokio karo Europoje vieta – jei negali užtikrinti pastiprinimų apsaugos, pralaimėsi. Prieš 15 metų NATO tokią vadavietę panaikino, o dabar ketina atnaujinti darbą. Ji greičiausiai veiks JAV.
Grįžimas prie Šaltojo karo laikų sprendimų
Bet NATO šaltiniai kalba, kad šios dvi vadavietės – tik ledkalnio viršūnė tų Aljanso reformų, kurios planuojamos artimiausiu metu. NATO yra didelė ir sudėtinga mašina, kuriai užkurti reikia nemažai laiko, bet kai ji įsisuka, o ryžtingai nusiteikę žmonės siekia užsibrėžtų tikslų, ją sustabdyti sunku.
„Dabartinė NATO struktūra buvo naudinga taikos metui, tačiau esama trūkumų krizės, ypač konflikto atveju. Tie trūkumai nustatyti ir reikalauja sureguliavimo “, – dar praėjusį mėnesį sakė NATO karinio komiteto vadas Petras Pavelas.
Toks, regis, biurokratiniu žargonu leptelėtas pareiškimas – daugiau, nei iškalbingas. Jei kam iki šiol ir buvo pikta ar atrodė, kad vien Lietuva nuolat ir esą nepagrįstai kalba apie galimo karinio konflikto galimybę, tai generolo P. Pavelo žodžiai apie taikos meto struktūrą, kuri neatitinka krizės, kitaip sakant karo meto reikalavimų, būtent ir rodo kam ruošiasi NATO. Ne šiaip abstrakčiai, o labai konkrečiai – galimam konfliktui su Rusija.
Išties, pavyzdžiui, Lietuvoje praėjusį mėnesį vyko net dvi ypač svarbios pratybose. Iš pirmo žvilgsnio tradiciniai prieštankinių dalinių ir NATO bataliono mokymai pernelyg nesiskyrė nuo ankstesnių panašių pratybų.
Tačiau, pavyzdžiui, spalio 6-ąją prasidėjusiose prieštankinių padalinių kovinio šaudymo pratybose „Hunter 2017“ (liet. „Medžiotojas 2017“) pastebėti nauji treniruočių metodai.
Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų prieštankinių padalinių kariai kartu su NATO priešakinių pajėgų bataliono pėstininkais iš Vokietijos ir Norvegijos ne šiaip vykdė kovinius šaudymus iš prieštankinių ginklų, atnaujino ir papildė prieštankinių padalinių valdymo ir taktikos žinias, bet ir studijavo „galimo priešo mechanizuotųjų ir tankų padalinių taktiką, dalinosi turima patirtimi“.
Naujausiomis tokių prieštankinių veiksmų detalėmis pasidalino ukrainiečių kariškiai, kurie, remdamiesi nuo 2014-ųjų pavasario vykstančio karo Donbase patirtimi, informaciją perdavė lietuviams ir kitiems sąjungininkams.
Be to, šiemet pratybose „Medžiotojas“ pirmą kartą naudota treniravimosi metodas „pajėgos prieš pajėgas“, kai granatsvaidžiais ir prieštankinėmis raketomis ginkluoti paramos vienetai remia manevrinius pėstininkų vienetus, besitreniruojančius kovoti prieš tankais ir kovos mašinomis ginkluotus padalinius.
Tuo tarpu spalio 18-31 d. Lietuvos kariuomenės poligonuose vyko tarptautinės karinės pratybos „Geležinis vilkas II“. Jų metu vieni prieš kitus stojo Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ ir jai priskirtų NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės kariai. Pratybų metu ypač didelis dėmesys skirtas priešo imitavimo ir sąveikos su NATO sąjungininkais veiksmai. Neatsitiktinai koviniai veiksmai imituoti ir apgyvendintoje vietovėje – specialiai įrengtame „mūšio mieste“ komplekse.
Kitaip sakant, Lietuvos ir sąjungininkų kariai ruošiasi veikti išvien koviniuose veiksmuose prieš potencialius priešininkus, naudojančius šiuolaikinės, ypač galingos ginkluotės ir technikos priemones, su kuriomis NATO tiesiogiai nėra susidūrusi dešimtmečius.
„Kai kolektyvinė gynyba vėl yra svarbi, grįžtame nuo lengvų, ekspedicinių pajėgų vadaviečių, prie sunkių pajėgų štabų. Tie štabai ir karinis Šengenas tėra mažos detalės. NATO vadovavimo grandinė apima gerokai daugiau, o ta grandinė labai svarbi, jei reikia reaguoti į didelio masto konvencinio karo hibridinio karo scenarijų“, – generolo P. Pavelo žodžiams antrino NATO šaltinis.
Oficialiai NATO diplomatai vargu ar gali kalbėti taip atvirai, tačiau pusę lūpų pripažįstama, kad visi tokie reformų veiksmai iš esmės reiškia, kad NATO gali grįžti prie Šaltojo karo laikais egzistavusios karo meto struktūros.
Tačiau tai taip pat susiję ir su esminiais šalių interesais, kurie iššaukia debatus – kokių vadaviečių ir kur reikia? Kurių vadaviečių vaidmuo svarbesnės – atitinkančių Pietų Europos valstybių interesus, ar tų minėtųjų štabų, kurie dėmesį sutelkia yra Šiaurės-Rytų kryptimi?
Vienas variantų – grįžti prie legendinio JAV generolo ir NATO pajėgų vadovo Bernardo W. Rogerso reformomis įtvirtintos struktūros.
Šio, net 8 metus, vietoje labiau įprastesnės 3-5 metų kadencijos, NATO pajėgoms vadovavusio amerikiečio taktiniai ir diplomatiniai gebėjimai padėjo į NATO karinę struktūrą įtraukti ir suderinti dviejų, regis, nesutaikomų priešininkių – Graikijos ir Turkijos interesus.
Generolo B. W. Rogerso vadovavimo metais trys pagrindinės NATO vadavietės – Šiaurės, Vidurio ir Pietų Europoje turėjo aiškiai paskirstytas atsakomybės ribas ir didesnes struktūras. Tai leido aiškiau paskirstyti išteklius pagal numatytus prioritetus.
Atsakas į Maskvos branduolinį šantažą
Be to, būtent B. W. Rogersas pasisakė už sparnuotųjų raketų „Pershing II“ dislokavimą Europoje, kaip atsaką į sovietų dislokuotas mobilias balistines raketas SS-20 „Pionier“. Kitaip, nei ankstesnės šios raketos modifikacijos, „Pershing II“ galėjo pasiekti sovietų karinius taikinius toli nuo fronto linijos, pavyzdžiui sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Tradiciškai vengdamas atsakomybės Kremlius viską apvertė aukštyn kojomis ir dėl „Pershing II“ dislokavimo sukėlė milžinišką isteriją. Į protestus prieš „Pershing II“ visoje Europoje sukilo tūkstančiai Maskvos slapta finansuojamų kairiųjų, anarchistų ir panašių judėjimų aktyvistai, prisidengę „taikos“ vėliavomis.
Tuo tarpu B. W. Rogersas ramiai argumentavo, jog „Pershing II“ tėra būtinas atsakas į sovietų ginklų keliamą grėsmę. Mat paradoksalu, jog kaip ir anuomet, taip ir dabar NATO taktinį branduolinį ginklą – JAV bombas B-61 gali gabenti tik orlaiviai.
Tiek 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tiek dabar kalbama, kad tai nėra pakankama atgrasymo priemonė, Kremliui tobulinant priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Be to, paralelių yra ir daugiau, mat būtent „Pershing II“ dislokavimas ne tik padidino atsitiktinio branduolinio karo tikimybę, bet ir privedė prie 1987-ųjų sutarties tarp Vašingtono ir Maskvos. Šia sutartimi numatyta sunaikinti iš sausumos paleidžiamas vidutinio nuotolio balistines ar sparnuotąsias raketas, kurių skrydžio nuotolis viršija 500 km.
Rusija jau neslepia šią sutartį pažeidusi ir per pastaruosius kelerius metus nesyk viešai išbandė ant mobilios, sausumoje veikiančios „Iskander“ platformos sumontuotą sparnuotąją raketą, kurios skrydžio nuotolis, kaip spėjama, siekia 5 tūkst. km. Tad apie XXI a. NATO atsaką, panašų, į „Pershing II“ dislokavimą kalbama jau kurį laiką. Neatsitiktinai vienas, šiomis dienomis Briuselyje vykstančių NATO gynybos ministrų susitikimų – NATO branduolinio planavimo grupės posėdis.
Grėsmę sumažintų netikėti sprendimai
Galiausiai, dar viena naujovė, kurią išsakė pats NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas – savotiškos greitojo reagavimo ginkluotės inspektorių komandos. Šiuo metu pagal 2011 m. Vienos dokumentus numatytos ginkluotės inspektorių procedūros.
2011 m. Vienos dokumentas įpareigoja valstybes kasmet pateikti informaciją apie savo karines pajėgas, gynybinių pajėgumų vystymo planus ir karinį biudžetą, iš anksto informuoti apie planuojamą karinę veiklą. Valstybės taip pat įsipareigoja leisti vykdyti savo teritorijoje nustatytą skaičių kitų šalių karinių ekspertų inspekcijų ir vizitų į karinius dalinius.
Pagal 2011 m. Vienos dokumentą kiekviena ESBO priklausanti šalis turi teisę patikrinti, ar kita šiai organizacijai priklausanti šalis nevykdo stambaus masto karinės veiklos, apie kurią būtina pranešti iš anksto, ir ar neturi nedeklaruotų karinių pajėgumų. Tačiau praėjusios Rusijos ir Baltarusijos pratybos „Zapad“ parodė, kad tokia sistema ne visada veikia, net kai rusai ir įsileidžia karinius stebėtojus – jiems suteikiama tik labai ribota informacija, ribotu laikotarpiu. Tuo tarpu Rusija per pastaruosius kelerius metus praktikavo didelio masto netikėtų pratybų ir patikrinimų taktiką.
„NATO sąjungininkai pateikė pasiūlymus, kaip modernizuoti Vienos dokumentą,siekiant skaidrumo ir norint sumažinti riziką. Pavyzdžiui, galime turėti netikėtą greitą inspekcijos misiją, jei vyksta netikėtos pratybos, taip išvengtume incidentų“, – kiek netikėtai atvirai pareiškė J. Stoltenbergas.