Straipsnyje abejojama garsaus amerikiečių publicisto, dienraščio „The New York Times“ apžvalgininko Thomo Friedmano optimizmu, kurį šis deklaruoja knygoje „Lexus ir alyvmedis“ skelbdamas, kad bet kuris uždaras, nedemokratiškas režimas anksčiau ar vėliau bus nušluotas dviejų šiuolaikinio pasaulio jėgų – globalios komunikacijos ir globalios finansinės sistemos.

Straipsnis pradedamas istorija apie kinų žurnalistą Shi Tao, kurį Kinijos teismas šių metų balandį nuteisė 10 metų kalėti „už žinių, kurios yra valstybės paslaptis, perdavimą užsienio asmenims“. Žurnalistas interneto forumui „Asia Democracy“ ir interneto puslapiui „Democracy News“ perdavė įsakymo dėl cenzūros organizavimo smulkmenas.

Žurnalistą išdavė „Yahoo!“

Spaudos laisvę visame pasaulyje ginančią organizaciją „Reporters Without Border“; RSF („Reporteriai be sienų“) labiausiai nustebino, kaip lengvai Shi Tao buvo sulaikytas. Savo laišką jis nusiuntė per anoniminę registracijos sistemą „Yahoo!“ portale, bet kinų policininkai vis tiek atėjo tiesiai pas žurnalistą į kabinetą. RSF pavyko gauti visą teismo nutartį, ten ir buvo rastas atsakymas – pasirodo, informaciją apie Shi Tao Kinijos valdžiai suteikė kompanija „Yahoo Holdings“. Nutartyje pažymima, kad „Yahoo!“ davė pareigūnams žurnalisto telefono numerį ir darbo adresą.

Sienų panaikinimo viltys

„Pasitelkus palydovines lėkštes, internetą ir televiziją dabar galima matyti, girdėti ir netgi jausti, kas vyksta už bet kurių esamų ir įsivaizduojamą sienų, – knygoje „Lexus ir alyvmedis“ rašo T. Friedmanas. – Internetas neturi savininkų, jis yra visiškai decentralizuotas, jo neįmanoma išjungti. Kinijoje būtinai bus laisva spauda“. Anot publicisto, net Irane žmonės per palydovines televizijas žiūri „Malibu gelbėtojus“, ir tai galų gale prives prie to, kad „po kelerių metų bet kuris planetos gyventojas galės palyginti tai, ką jam teigia jo šalies vyriausybė, su tuo, kas iš tiesų vyksta aplink“.

„The Guardian“ primena, kad T. Friedmanas yra ne pirmas, kuris žadina žmonėms sienų panaikinimo viltį. 1993-iaisiais informacijos magnatas Rupertas Murdochas išdidžiai klabėjo apie palydovinę televiziją kaip tiesioginę grėsmę visiems totalitariniams režimams. Vienas žurnalo „The Economist“ numeris buvo išspausdintas net su perspėjimu ant viršelio: „Saugokitės, diktatoriai!“

Demokratija pagal išskaičiavimą

„The Guardian“ sutinka, kad T. Friedmano teiginiuose yra dalis tiesos. Bet kuriuo atveju internetas paskatino revoliucinius įvykius Serbijoje, Gruzijoje, Kirgizijoje, Libane, Argentinoje ir Bolivijoje, taip pat Ukrainoje. Tačiau esama ir trūkumų. Tai – tarpininkai. Laikraščio teigimu, technologijas, kurias pasitelkus veikia intenetas, kuria bei tobulina žmonės, turintys visų pirma komercinių interesų. Šie kartais sutampa su laisvės siekiais, o kartais verslininkams naudingiau palaikyti valdžią – kad ir kokia ji būtų.

Tas pats R. Murdochas 1994-aisiais per savo palydovą „Star“ atsisakė transliuoti naujienų agentūrą BBC po to, kai ši parodė nepagarbų Mao Tse-tungo portretą. R. Murdochas irgi paniekinamai atsiliepė apie emigracijoje dėl Tibeto nepriklausomybės nuo Kinijos kovojantį Dalai Lamą, o R. Murdocho sūnus Jamesas užsipuolė sektą „Falun Gong“, kuri Kinijoje laikoma disidentine. Šie ir kiti veiksmai galų gale davė vaisių: nuo 2002-ųjų R. Murdochas gavo teisę transliuoti Kinijos Guanduno provincijai. Taigi nugalėjo verslas. Nereikia pamiršti, kad Kinija, turinti daugiausia pasaulyje gyventojų, turi ir didžiausią informacinę rinką.

Cenzūra internete

2002 m. portalas „Yahoo!“ Kinijos vyriausybės reikalavimu pasirašė įsipareigojimą dėl „savireguliacijos“, pasižadėjęs neleisti skleisti pavojingą informaciją, kuri gali pakenkti nacionaliniam saugumui. Pernai interneto paieškos sistema „Google“ išplatino savo įsipareigojimą Kinijos teritorijoje stacionariai veikiantiems kompiuteriams nerodyti nuorodų į informacijos šaltinius, kuriuos draudžia Kinijos valdžia.

Šiemet tyrimų grupė „OpenNet Initiative“ išsiaiškino, kad Kinijos valdžiai internete pavyko įvesti cenzūrą. Pagrindinis jos instrumentas yra routeriai – aparatai, per kuriuos duomenys permetami iš vienos interneto tinklo vietos į kitą. Atitinkamai sureguliavus filtrus, routeriai gali išmesti pranešimus, kuriuose esama uždraustų žodžių. Žmogaus teisių organizacijų tvirtinimu, reikalingą aparatūrą Kinijai suteikė Vakarų kompanijos.

Seksas vietoj politikos

Pavyzdžių apie autoritarinius režimus ir kaip jie tvarkosi su informacija nebūtina ieškoti kur nors toli – jų esama visai šalia Lietuvos. Štai pagrindinė, geriausiai matoma praėjusio pirmadienio baltarusių interneto dienraščio open.by žinia buvo apie tai, kad Fernando Alonso laimėjo pasaulio „Formulės-1“ čempionatą. Svarbiausių naujienų sąraše irgi buvo „Milijonierių turgaus“ Maskvoje realijos, informacija apie vyrišką aistrą ir žinia apie tai, kad baltarusiai šiemet dalyvaus septyniose tarptautinėse parodose.

Palyginkime: rusų interneto dienraščiai tą dieną įvairiai narstė rinkimus Lenkijoje, aptarinėjo valdžios ir opozicijos partijų realijas bei Michailo Chodorkovskio teismų epopėją. O juk dėl Rusijos žiniasklaidos laisvumo abejojama. Ar Baltarusijoje nieko iš tiesų rimta nevyksta? Štai prieš savaitę per sprogimą Vitebske sužalota 50 žmonių.

Kai lenkai atšaukia savo ambasadorių iš Minsko, baltarusių interneto dienraščio karščiausia naujiena yra naujausio „Nokia“ modelio reklama. Kada kone visa Rytų Europos žiniasklaida aistringai aptarinėja energetikos reikalus, dienraštis siūlo pokalbį su Minsko seksologijos centro specialistu. Regint tuščią, nekonfliktišką kaimynų informacijos lauką, ateina ironiška mintis, kad vieną savaitę pasiskaitęs aistringos, skandalų persotintos lietuviškos spaudos Baltarusijos pilietis neatlaikys įtampos ir išsikraustys iš proto.

Laisvės teks palaukti

Politikos apžvalgininko Vytauto Rubavičiaus teigimu, Vakaruose informacijos laukas yra labai sudėtingas. Jį formavo ir politinės atsakomybės kultūra. Šiuo požiūriu Lietuvos spaudos apžvalgininkas nelinkęs laikyti vakarietiška, nes ji dar nesugeba pateikti išsamios analizės, kuri – ne kieno nors asmeniniai ar grupiniai interesai – būtų veiksminga politikams.

Anot V. Rubavičiaus, nereikšminga informacija galima užpildyti visą informacijos lauką taip, kad niekas niekada nesupras, kas iš tikrųjų vyksta. O kai viskas cenzūruojama, ima rastis informacijos tuštuma, ir vėl tampa neįmanoma suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Abu šie instrumentai pasitelkiami, kad visuomenė būtų valdoma ir ją būtų galima atitraukti nuo tikros informacijos. Tinka pačios įvairiausios manipuliacijos – pavyzdžiui, priešų kūrimas, prieš kuriuos nacija turi susitelkti. Tarkime, šalies viduje Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka prorusišką leksiką šiuo metu ima keisti panbaltarusiškais šūkiais – esą baltarusių tautai reikia susitelkti, išlaikyti tautiškumą ir pan.

Pasak apžvalgininko, vakarietiška informacijos pateikimo tradicija suteikia galimybę suprasti, kas vyksta, ir pačiam viešai veikti. Manipuliacinis modelis – atvirkščiai – neleidžia nei žinoti, nei veikti.

Tiesa, entuziastingas kai kurių autorių tikėjimas greita visuotine pažanga nori nenori prieštarauja tikrovei, kuri neatrodo tokia viltinga. „Gal kada nors žmonės visame pasaulyje turės galimybę sužinoti, kas iš tiesų aplink juos vyksta“ – rašo T. Friedmanas. Dabartinė Kinijos vadovybė šiuo metu kažin ar ryžtųsi tokioms žmonių skerdynėms kaip Pekino Tiananmenio aikštėje 1988-aisiais. Bet viskas vyks ne taip greitai, kaip tikisi amerikiečių publicistas.

Kol kas laisvė šiandieniame pasaulyje pasiekiama nelengvai. Tikriausiai tą aplinkybę turėjo galvoje buvęs britų laikraščio „Miror“ vyriausiasis redaktorius Piersas Morganas ištardamas: „Daviau sau priesaką visam gyvenimui: niekada nesusidėti su milijardieriais“. O istoriją apie sąžiningąjį Shi Tao „The Guardian“ apibendrina taip: kiekvienas routeris turi šeimininką.

Šaltinis
Savaitraštis "Laikas"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją