Didžiulis simetriškos formos pastatas su dviem vidiniais kiemais užima beveik pusę kvartalo, besiribojančio su Gedimino prospektu. Panašios struktūros su uždarais kiemais teismo rūmai buvo ir kituose Europos miestuose.
Per ilgą istorijos laikotarpį besikeičiant valdžioms pastate buvo įsikūrusios įvairios institucijos. Šiuo metu pastate veikia Genocido aukų muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas, kuriame saugomi buvusio KGB archyvo dokumentai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Lietuvos apeliacinis ir Vilniaus apygardos teismai.
Lietuvos apeliacinis teismas patikėjimo teise nuo 2003 m. valdo valstybei priklausantį pastatą. Vilniaus apygardos teismas juo naudojasi pagal panaudos sutartį. Pastatas yra nekilnojama kultūros vertybė.
Pasirinkimas teismo pastatui – šalia įsikūręs kalėjimas
Lukiškės kadaise buvo Vilniaus priemiestis, o jame gyveno dar Vytauto Didžiojo laikais pakviesti totoriai. Šis priemiestis taip ir vadintas – Totorių Lukiškės. Kodėl? Viena iš versijų: pagrindinis totorių ginklas – lankas, rusiškai vadinamas „Luk“. Nuo šio žodžio ir kilo priemiesčio pavadinimas – Lukiškės (Lankininkai).
Aikštė niekuomet nebuvo užstatyta masyviais pastatais. Čia buvo miesto turgaus aikštė, poilsio, pasivaikščiojimų, susitikimų vieta. Joje vyko savaitiniai turgūs, Kaziuko mugės, vėliau šie turgūs perkelti į mažesnę aikštę šalia Šv. Jokūbo ligoninės.
Ankstyvuosiuose planuose buvo ketinimų Lukiškių aikštę padalyti į dvi turgavietes, tarp jų įterpiant gyvenamąjį kvartalą. Vėliau šios minties atsisakyta ir palikta vientisa aikštė. 1861 m. aikštė išlyginta ir pritaikyta turgums. Nepaisant to, ji toli gražu nepriminė dabartinio aikštės vaizdo.
Idėją šioje vietoje pastatyti būtent teismų pastatą galėjo padiktuoti aplinkiniai namai ir pačios aikštės istorija. Visai netoli jau stovėjo kalėjimas. Taip pat ši vieta garsėjo ir kartuvėmis, įrengtomis dabartinėje Aukų gatvėje dar 1863 m. Su jomis siejamas generalgubernatorius Michailas Muravjovas: jis mėgo rodyti savo galią ir vykdant mirties nuosprendį reikalavo, kad bausmė būtų vykdoma viešai.
Tiesa, tarp svarstomų vietų naujiems teismų rūmams statyti buvo ir daug arčiau senamiesčio esančios teritorijos. Pavyzdžiui, 1882 m. buvo numatyta prijungti jiems skirtą korpusą prie valstybinių įstaigų pastato šalia Katedros aikštės arba pritaikyti grafienės Tiškevičienės namą Trakų gatvėje. Taip pat buvo siūlymas panaudoti Malkų turgaus aikštę Pylimo gatvėje.
Galiausiai laikinai naudoti išnuomotas 4 aukštų Tiškevičiaus namas, apie 1884 m. iškilęs prie Katedros aikštės. Tačiau šis pastatas teismams nebuvo patogus, todėl pasirinktas laisvas sklypas šalia dabartinės Lukiškių aikštės, kur jau stovėjo kalėjimas ir viešai buvo vykdomi teismo mirties nuosprendžiai.
Teismo rūmuose – Europos ir Peterburgo pastatų iškilmingumas
1888 m. pabaigoje Teisingumo ministerija iš Peterburgo atsiuntė savo architektą Vasilijų Prusakovą (jis projektavo ir Teisingumo ministerijos pastatą), kuris turėjo parinkti vietą naujiems teismo rūmams ir juos suprojektuoti.
Didžiulis simetriškos formos teismo pastatas su dviem vidiniais kiemais užima beveik pusę kvartalo, besiribojančio su Gedimino prospektu. Panašios struktūros su uždarais kiemais teismo rūmai buvo ir kituose Europos miestuose. Trijų aukštų su pusrūsiu pastato centre įkomponuotas pagrindinis įėjimas, vestibiulyje pasitinka dvi puošnios laiptinės.
Visuose aukštuose – teismų salės. Koridoriai orientuoti į kiemus, o patalpos atgręžtos į prospektą ir šonines gatveles. Tai netipinis sprendimas, nes dažniau kabinetai orientuojami į abi puses – kiemo ir išorę, o koridoriai projektuojami be tiesioginės saulės šviesos.
Fasadams ir interjerams suteiktos neoklasicizmo formos, gausu eklektinių dekoro detalių. Iki šių dienų pastate išlikusios autentiškos krosnys, vėdinimo angos, didžiuliai puošnūs šviestuvai, nepaliekančios abejingų dekoro detalės.
Panašiai dekoruotų fasadų galima aptikti Vokietijos ir Prancūzijos miestų reprezentaciniuose statiniuose. Klasicistiniu rūmų įvaizdžiu bei planu pakartoti Peterburgo valstybinių įstaigų pastatai. Kitas neoklasicistiniu stiliumi pasižymintis pastatas Vilniuje – Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas.
Istorijos vingiai
1899–1915 m. pastate veikė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. Manoma, kad tuo laikotarpiu, 1914–1915 m., pastatytas priestatas nuo Aukų gatvės. Jo statybos dokumentų neišliko. Žinoma tik tai, kad 1914 m. pavasarį buvo ieškoma rangovų priestato statybai, ir tai, jog 1923 m. pastato plane priestatas jau pažymėtas. Šiuo metu jame įsikūręs Genocido aukų muziejus.
1915–1918 m. pastate veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos, o nuo 1918 m. iki 1920 m. Vilnius turėjo daug šeimininkų, tad ir pastatas buvo naudojamas skirtingų valdžių. Iš pradžių čia įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, Vilniaus miesto komendantūra.
Po kelių mėnesių šiame pastate įsikūrė bolševikinės V. Kapsuko vyriausybės komisariatai ir revoliucinis tribunolas (keliems mėnesiams įkurta vadinamoji Lietuvos sovietų respublika).
1920 m. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė ir iki pat 1939 m. veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai. Šiuo laikotarpiu pastatytas priestatas nuo dabartinės Vasario 16-osios gatvės. Nuo tada didesnių pastato pertvarkymų jau nebuvo.
Įdomu ir tai, jog Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka, skaitydamas Mykolo Romerio dienoraščius, išsiaiškino, kad būtent dabartinėje jo darbo vietoje kadaise dirbo ir profesorius. V. Zeliankos iniciatyva prieš kelerius metus šalia kabineto atsirado atminimo lentelė su užrašu: „1920 m. rugsėjo–spalio mėn. šiame kabinete dirbo teisėjas M. Romeris, profesorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas.“
Juodasis pastato laikotarpis
1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos – suimami, žudomi, tremiami okupantams įtartini ar neįtinkantys piliečiai. Jiems persekioti ir naikinti buvo kuriamos atitinkamos žinybos, plečiamas kalėjimų ir areštinių tinklas.
1941 m., vokiečiams užėmus Vilnių, čia įkurta slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinė, kalėjimas, Vilniaus ypatingojo būrio kareivinės. Šis būrys vykdė ir akcijas prieš žydus ir kitus Lietuvos gyventojus. Nacių okupacijos laikotarpis – vienas juodžiausių Lietuvos istorijoje.
Beje, čia nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios dirbantys žmonės dar atsimena, kaip atrodė atlaisvintas pastatas, rūsiai, kaip buvo išdėstyti kabinetai. Didžiausiame netgi stovėjo telefono būdelė, kalbama, kad žmogui buvo liepiama iš čia skambinti stebint ir girdint saugumiečiams.
Svarbiausia ideologinė vieta
Sovietmečiu šis kvartalas tapo galingu valstybiniu aparatu. Aplink aikštę įsikūrė Aukščiausiasis Teismas, KBG (saugumo) aparatas, Aukščiausioji Taryba, Ministrų Taryba, kitos įstaigos. Taigi Lukiškėse buvo sukoncentruota SSR įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisiamoji valdžia. Buvęs priemiestis tapo valstybės smegenimis.
Taigi kilo poreikis ir pertvarkyti aikštę. 1950 m. ją perprojektavo Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Vladislavas Mikučianis. Suprojektuoti želdiniai, žaliosios zonos, takeliai ir apšvietimo sistema. Per vidurį numatyta vieta Lenino paminklui, takeliai suprojektuoti kaip saulės spinduliai. Tokia aikštė buvo nepakitusi iki šių dienų.
Paminklo Leninui statyba buvo siejama su svarbia politine data – tarybų valdžios Lietuvoje dešimtmečio paminėjimu. Taip Lukiškių aikštėje buvo sukurta viena iš svarbiausių sovietų ideologinių erdvių Vilniaus mieste.
Nepriklausomybės metais
Atkūrus Nepriklausomybę slapti KGB ir NKVD archyvai buvo atverti visuomenei. Nagrinėjant dokumentus atpažinti partizanų slapyvardžiai, pavardės tų, kurie buvo šiame pastate nužudyti ir išvežti į Tuskulėnus (čia buvo užkasti masiniame kape).
Įdomus faktas ir tas, kad pastato fasado viršutiniame trikampyje vietoje buvusio sovietinio Lietuvos herbo ketinta pakabinti Gailestingosios Dievo Motinos skulptūrą. Kitas siūlymas - Lietuvos valstybės herbas. Šios idėjos nebuvo įgyvendintos ir šiuo metu frontonas tuščias.
Pagerbtas atminimas
Šiandien ant cokolinio teismo pastato aukšto matomi paminkliniai granito akmenys su pastate sušaudytų žmonių, kurie priešinosi okupantų ideologijai, vardais ir pavardėmis. Šios idėjos autorius – Gitenis Umbrasas.
Taip pat siūlyta fasado viršutiniame trikampyje vietoje buvusio sovietinio Lietuvos herbo pakabinti Gailestingosios Dievo Motinos skulptūrą. Kitas siūlymas – Lietuvos valstybės herbas. Šios idėjos nebuvo įgyvendintos ir šiuo metu frontonas tuščias.
Dar vienas memorialinis paminklas, pagamintas iš lauko riedulių, yra Aukų g. pradžioje. Jis skirtas sovietų okupacijos aukoms atminti. Iniciatoriai: Balys Gajauskas ir Antanas Vizbaras. Paminklą pastatė Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjunga 1994 m. minėdama trėmimų metines į Sibirą. Paminklo dizainas primena senovinį altorių: tokie paminklai buvo paplitę Lietuvoje tarpukario metais. Aukų g., prie įėjimo į Genocido ir rezistencijos muziejų, yra iš granito pagamintas paminklas Lietuvos tremtiniams į Jakutiją. Skulptorius Jonas Jagėla.
Šalia Genocido aukų muziejaus stovi dar vienas paminklas – Lietuvos tremtiniams į Jakutiją atminti.
Antrajame pastato aukšte įrengta koplytėlė. Ji priklauso Genocido ir rezistencijos centrui. Čia vyksta politinių kalinių ir tremtinių organizuojami renginiai, choro repeticijos, pagerbiami žuvusieji nuo represijų.
Lietuvos apeliaciniame teisme yra 5 posėdžių salės, dirba 156 asmenys: 33 teisėjai, 123 darbuotojai. Vilniaus apygardos teisme yra 11 posėdžių salių, dirba 245 asmenys: 56 teisėjai, 189 darbuotojai.