Ypač Arkties ir Barenco jūrose, kur rusai treniravosi tiek puolamiesiems, tiek gynybiniams veiksmams. Būtent čia, remiantis pačios Rusijos Gynybos ministerijos ataskaita, Kremlius įžvelgia galimo susidūrimo su NATO tikimybę.
Dėl savo saugumo būgštaujančios ir gynybą kartu su sąjungininkais toliau stiprinančios Baltijos šalys – ne vienintelės, kurios nerimauja dėl atvirai demonstruojamos Rusijos karinės galios. Didelis nerimas jaučiamas ir Šiaurės šalyse – Švedijoje, Suomijoje, o ypač Islandijoje ir Norvegijoje.
Rusai grįžta į „medžioklės plotus“
Pastaroji Šiaurės Europos valstybė yra viena nedaugelio NATO narių, kuri ribojasi su Rusija, o dar svarbiau tai, kad Aljansui strategiškai svarbi Norvegija kontroliuoja jūros kelius iš Barenco ir Arkties jūros iki Šiaurės Atlanto.
Ši Atlanto vandenyno dalis jau šimtą metų yra ypač svarbi transatlatinio ryšio linija – laivais JAV į Europą gali permesti karius, technika, kitas Europos gynybai būtinas priemones.
Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikais Šiaurės Atlantas buvo tapęs nuožmių mūšių vieta, o Šaltojo karo laikais tai buvo milžiniškas „medžioklės plotas“, kur NATO ir Sovietų sąjungos laivynai žaidė pavojingus katės ir pelės žaidimus, medžiodami vieni kitų laivus.
NATO užduotis buvo užtikrinti savo prekybos ir karinių laivynų saugumą, stebėti, o kilus konfliktui su sovietais – neprileisti pastarųjų povandeninių laivų ir aviacijos, jei reikėtų – juos sunaikinti. Sovietų laivyno ir aviacijos užduotis taip pat buvo aiški: Barenco, Arkties ir Norvegijos jūrose įgyti pranašumą, išvesti savo laivus bei aviaciją į Šiaurės Atlantą ir ten stabdyti NATO laivus.
Šaltajam karui pasibaigus tokia priešprieša kurį laiką buvo prislopusi, mat finansinių sunkumų kamuojamos Rusijos karo laivynas nepajėgė mesti rimtesnio iššūkio NATO. Tačiau pastaraisiais metais atsigaunančios Rusijos karinės galios stiprinimas yra akivaizdus ir Aljanso šalių pastebimas faktas: vis aktyviau veikiantis galingiausias iš Rusijos turimų Šiaurės laivynas į Šiaurės Atlantą kasmet siunčia vis daugiau antvandeninių, povandeninių ir kitų karo laivų, bombonešių.
Be to, praėjusį mėnesį vykusių pratybų „Zapad“ metu Rusijos Šiaurės laivynas aktyviai treniravosi puolamosioms ir gynybinėms operacijoms: imituota kova su priešininko antvandeniniais ir povandeniniais laivais, ypač didelis dėmesys skirtas elektroninio karo priemonėms bei kovai su priešininko aviacija ir sparnuotomis raketomis.
Imitavo Islandijos ar Svalbardo invaziją?
Savo ruožtu, Rusijos karo laivai surengė priešlėktuvinių, sparnuotųjų ir priešlaivinių raketų antskrydžius, smogė tariamai priešininko amfibinei grupei. Pastaroji imitavo NATO šalių desantines pajėgas, gabenančias pastiprinimus užpultoms Aljanso šalims.
Galiausiai stebėtojų dėmesį atkreipė dėmesį ir pačios Rusijos desantinių laivų pratybos Arkties jūroje – toli nuo oficialiosios pratybų „Zapad“ teritorijos dalies. Iš Kolos pusiąsalio išplaukusios Rusijos desanto pajėgos – jūrų pėstininkų ir naujai suformuotų arktinių brigadų daliniai.
Persigrupavusi Dudinkoje – Rusijos Šiaurėje, Krasnojarsko krašte esančiame mieste, kur 1941-1945 metais į lagerius buvo ištremti ir mirė daug lietuvių, visa Rusijos amfibinė grupė leidosi į 2 tūkst. km kelionę. Desantinės operacijos tikslas – tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų esanti Kotelno sala, kurioje išsilaipinę ir įsitvirtinę rusų jūrų pėstininkai bei arktinių brigadų kariai atrėmė tariamą priešininko kontrataką.
Įdomu tai, kad minėtas 2 tūkst. km atstumas bei visa desantinė operacija lyg tyčia sutampa su dar sovietų laikais parengtais karinės invazijos į Islandiją planais. Ši strategiškai svarbi NATO narė neturi oficialios kariuomenės, tik kuklias savigynos pajėgas, kurias sudaro keli šimtai lengvai ginkluotų pareigūnų.
Šaltojo karo laikais Islandijos kontrolė NATO leido stebėti sovietų laivyno ir aviacijos judėjimą, neprileisti jų prie Aljanso konvojų. Būtent todėl JAV Islandijoje įrengė milžinišką Keflaviko karinių oro pajėgų bazę, kur galėjo leistis strateginiai bombonešiai bei naikintuvai. Pastarieji 2007 buvo palikę Islandiją, tačiau regione suaktyvėjus Rusijos karo laivynui bei aviacijai buvo sugrąžinti. Šiuo metu Islandijoje veikia NATO oro policija, be to, JAV yra dislokavusi tolimosios žvalgybos orlaivius, kurie nuolat seka Rusijos laivyno ir aviacijos judėjimą regione.
Stebėsena susirūpino ir Oslas, mat Rusijos laivyno suaktyvėjimas pastaraisiais metais kelia didelį nerimą Norvegijai, kuri stiprina savo gynybinius pajėgumus šiaurinėje šalies dalyje. Rusijos jūrų pėstininkų ir arktinių dalinių pratybas atidžiai stebėję norvegai atkreipė dėmesį į tai, kad amfibinės operacijos metu galimai buvo imituojama ne tik islandijos, bet ir Norvegijos administruojamo Svalbardo invazija.
Svalbarde – šiauriausioje Norvegijos karalystės valdoje gyvena ir gausi rusų bendruomenė, kuri turi savo atskirą gyvenvietę. Kol kas savo „tėvynainių teises visame pasaulyje ginti“ pažadėjęs Kremlius nekėlė pretenzijų Norvegijai, tačiau naujausia Rusijos gynybos ministerijos ataskaita gali priversti norvegus sunerimti dar labiau.
Ataskaitoje kalba apie karą su NATO
Rusijos dienraštis „Komersant“, remdamasis šaltinių Gynybos ministerijos duomenimis, paviešino ataskaitos, pavadintos „Kompleksinis Rusijos nacionalinio saugumo padėties jūrinėje veikloje 2016 metais įvertinimas“ duomenis.
Rusijos vicepremjero Dmitrijaus Rogozino vadovaujamai Jūreivystės kolegijai išplatintoje ataskaitoje vertinama Rusijos laivyno būklė, kurį įvardijama, kaip patenkinama, tačiau perspėjama, kad ambicinga modernizacijos programa stringa.
Pavyzdžiui, net ir pasidžiaugus, kad pernai Rusijos laivai 106 kartus išplaukė į kovines operacijas, pabrėžiama, jog naujų laivų statybos tempai netenkina. Ypač prasta padėtis katerių laivyne – 87 proc. jų yra jau nebetinkami tarnybai. Nors palyginus su dideliais karo laivais kateriai atrodo nereikšmingi, tačiau jų funkcijos – nuo patruliavimo iki žvalgybinės, ryšių ir gelbėjimo ir paieškos darbų paskirties yra yra kertinės bet kurios šalies laivyne.
„Modernizuojant turimus pajėgumus, 32 proc. turimų katerių būklę galima vertinti, kaip tinkamus naudoti“, – teigiama ataskaitoje.
Dar didesnės problemos „globalių informacinių sistemų“ srityje. Ataskaitoje minima, kad turimos navigacijos, kovos su povandeniniais laivais ir ryšių sistemos yra beviltiškai pasenusios, o naujų trūksta. Senų sistemų modernizuoti net neberekomenduojama.
Tačiau ataskaitoje pabrėžiama, kad su pasenusia įranga, tokia, kaip hidroakustiniu kompleksu „Severnyj“ ir elektromagnetine stotimi „Anakonda“ Rusijos Šiaurės ir Ramiojo vandenyno laivynai tiesiog gali neaptikti modernių priešininkų povandeninių laivų.
Taip pat pažymima, kad „Nestabilumo veiksniu galima laikyti JAV ir sąjungininkų pastangas mažinti Rusijos geopolitinę įtaką“. Grėsmę esą kelia „karinių konfliktų eskalavimas teritorijose, kurios ribojasi su Rusija ir turi prieigą prie jūros“, o taip pat – „kitų šalių spaudimas Rusijai, ribojant jos prieigą prie Šiaurinio jūros kelio, vystant strateginius itin taiklius nebranduolinius pajėgumus, o taip pat priešraketinės gynybos sistemą“.
Išvertus iš karinio-biurokratinio žargono, tai reiškia, kad Rusija nepatenkinta stiprėjančiu NATO, ypač JAV vaidmeniu regione, pavyzdžiui, priešraketinės gynybos sistemą turinčių JAV laivų pasirodymu, o taip pat tokių šalių, kaip Norvegija ar Lenkija sprendimai įsigyti naujos kartos didelio nuotolio sparnuotąsias raketas.
Todėl, nepaisant visų trūkumų, ataskaitoje iškelta prielaida, kad „Rusijos nacionaliniams interesams grėsmę kelia potencialiai galimas karinis konfliktas su NATO“. Jo tikimybė kol kas esą nėra pati didžiausia, tačiau grėsmės veiksniai situaciją esą gali pakeisti žaibiškai.
Čia nurodomi ir galimi konflikto židiniai: Azovo-Juodosios jūros regionas, kur NATO šalys yra dislokavusios arba stiprina savo jūrinius pajėgumus, neva keliančius grėsmę Rusijos okupuotam Krymo pusiasaliui, taip pat Japonijos „teritorinės pretenzijos“ dėl Kurilų salų (Japonija šias salas laiko Rusijos okupuotomis teritorijomis), o taip pat Rusijos priešininkių vaidmuo Arkties regione.
Išskirtine grėsmę ir potencialaus Rusijos bei NATO susidūrimo vieta laikoma Norvegija bei šios šalies planai įvesti visišką Svalbardo (Rusijoje vadinamu Špicbergenu) bei aplink jį 200 mylių spinduliu esančių teritorijų kontrolę.
„Kyla jėgos veiksnio vaidmuo tarptautinių santykių srityje“ – lakoniškai neakivaizdų grasinimą Norvegijai siunčia ataskaitos autoriai.