Tai paaiškėjo 70 proc. šalies mokyklų vienijančio el. dienyno TAMO atstovams suskaičiavus, kiek pirmokų buvo registruota pernai ir kiek – šiemet.

Į statistiką neįtrauktos tos įstaigos, kurios bendradarbiavimą nutraukė arba pradėjo tik šiais metais – taigi remiamasi mokyklų, kuriose nuo 2016 m. rudens veikia TAMO el. dienynas, duomenimis. Pastarieji pateikiami savivaldybių lygmeniu.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiemet mokslo metus pradėjo 4 tūkst. mažiau mokinių nei pernai, pirmokų suskaičiuojama 29 tūkst., kai pernai jų buvo 30 tūkst.

Mažėja, beje, ir studentų – rugsėjo 1-ąją į kolegijas ir universitetus jų pasuko 8 tūkst. mažiau nei pernai.

Problema ryškesnė provincijoje, mažesnėse gyvenvietėse

Iš pateikiamų duomenų matyti, kad pirmokų net 73 proc. sumažėjo Akmenės rajone, Prienuose jų mažėjo 61 proc. (Prienų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas DELFI patikino, kad sumažėjimas - maždaug 6,3 proc), Tauragėje – 39 proc., Klaipėdos mieste – 37 proc., Radviliškyje – 33 proc, Kauno rajono savivaldybėje – 27 proc., Neringos miesto savivaldybėje – 25 proc., Alytaus miesto savivaldybėje – 25 proc., Klaipėdos rajono savivaldybėje – 23 proc., Vilkaviškio rajono savivaldybėje – 20 proc.

Tuo metu daugėjo pirmokų Kėdainių rajono savivaldybėje (60 proc.), Kupiškio rajono savivaldybėje (34,6 proc.), Rietavo savivaldybėje (32 proc.), Anykščių rajono savivaldybėje (25 proc.), Alytaus rajono savivaldybėje (23 proc.), Širvintų rajono savivaldybėje (22 proc.), Ukmergės rajono savivaldybėje (21 proc.), Zarasų rajono savivaldybėje (17 proc.) ir Elektrėnų savivaldybėje (15 proc.) ir Panevėžio rajono savivaldybėje (14 proc.)

Pokyčių nepastebėta Palangoje ir Pasvalyje.

„Pastebime, kad bendras pirmokų skaičius kasmet mažėja. Tiesa, ši problema ryškesnė provincijoje ir mažesnėse gyvenvietėse. Jose mokinių stipriai mažėja. TAMO duomenimis, Kaunas buvo vienintelis didmiestis, kuriame pirmokų skaičius augo“, – DELFI nurodė TAMO skaitmeninės reklamos vadovė Monika Krilavičienė.

Iš didmiesčių pirmokų daugėjo tik Vilniuje

Tiesa, Vilniaus miesto savivaldybė dar prieš Rugsėjo 1-ąją nurodė, kad sostinėje dėl gausaus pirmokų skaičiaus šiais mokslo metais buvo steigiama 15 papildomų klasių – šį rudenį suskaičiuota 400-ais daugiau pirmaklasių nei jų buvo pernai.

Savo ruožtu Kauno miesto savivaldybės atstovai DELFI nurodė, kad pirmokų šiemet čia mažėjo. Tiesa, nestipriai – vos 75-iais. Kauno rajone šiemet į pirmas klases pasuko 12 pirmokų daugiau nei pernai.

Klaipėdoje situacija, kaip ir rodo TAMO statistika, liūdnesnė. Pirmokų čia sumažėjo nuo 2,47 tūkst. iki 1,9 tūkst.

Akyse – neviltis: prieš Rugsėjo 1-ąją apdalina net dovanomis

Rengdamas žurnalą „Reitingai“ daug regioninių mokyklų aplankęs vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas DELFI pasakojo, kad įstaigų, kur mokiniui tenka nuo 25 iki 45 kvadratinių metrų mokyklos ploto, – šimtai. Beje, yra ir tokių, kur vienam mokiniui priskaičiuojama net 80 kv. m. – tokios jos tuščios.

„Traukiasi, traukiasi ir užsidaro. Dar kurios yra gyvos, daugybę kabinetų palieka tuščių, sukelia pirmokus ir antrokus į vieną klasę, trečiokus ir ketvirtokus – į kitą, taip kažkaip ir vegetuoja. Kasmet merams tai – galvos skausmas. Jei uždarysi, šauks visa aplinkinė bendruomenė, o išlaikyti labai brangiai kainuoja. Žinokite, yra dramos tuose regionuose, tu matai didelę neviltį ir mokytojų, ir direktorių akyse“, – tikino jis.

Todėl norėdami pritraukti mokinių ir jų tėvų dėmesį mokyklų atstovai, atrodytų, kartais griebiasi net šiaudo.

„Jie taip kovoja dėl kiekvieno vaiko krepšelio, kad vasaromis su lauknešėliais važiuoja į didesnes šeimas, tarkime, trijų vaikų. Tuomet kalbasi, tariasi, kad visus savo vaikus jie vestų į tam tikrą mokyklą, įteikia dovanėles. Įsivaizduojate, kaip tenka elgtis mokyklų vadovams?“, – klausė jis.

Gintaras Sarafinas

Išeitį regionams mato tik vieną

Anot G. Sarafino, stebima statistika stebėtis nereikėtų, nes logiška, kad visi traukia, kur geriau.

„Nepadarysi nieko, kol atlyginimai Lietuvoje nuo ES vidurkio skirsis 4 kartus. Kai atlyginimai skirsis, pavyzdžiui, 2 kartus, emigracijos mastas sumažės. Lygiai taip pat – kol Vilniuje vidutinė alga bus kone dvigubai didesnė nei mažesnėse savivaldybėse, tol žmonės migruos į sostinę ir kitus didmiesčius. Nieko nesugalvosi, tikslas turi būti, kad algos Lietuvoje padidėtų ir tarp miestų sumažėtų atotrūkis“, – kalbėjo jis.

Pasak pašnekovo, išeitį Akmenei ar Prienams jis mato tik vieną – privilioti čia įmones, kurios galėtų mokėti ir 1 tūkst. eurų atlyginimą kas mėnesį.

„Kai mokykloje iš viso būna 60-80 mokinių, iš krepšelio lėšų nebegali samdyti gerų mokytojų. Daugybę disciplinų dėsto vienas ar du pedagogai, lygis vis labiau ritasi. Nieko nepadarysi, nes į mažą mokyklą kažkokios atokios savivaldybės neprisikviesi gerų matematikos, informatikos, fizikos ar anglų kalbos mokytojų“, – aiškino G. Sarafinas.

Anot jo, investuojant tik į Vilniaus miesto augimą ir pamirštant regionus, mūsų laukia gilus liūdesys.

„Visi daugybę kartų yra išaiškinę ir patvirtinę, kad tai – geras variantas: kaimo mokyklėlės reikalingos 1-4 klasių moksleiviams, o dėl vyresnių vaikų laikyti mažas mokyklas neapsimoka, nes jose nėra jokio švietimo, tai tik socialinę veiklą teikiantis kultūros taškas“, – ko galime siekti, kad tai pakeistume, siūlė pašnekovas.

Įžvelgia merų klaidų: trūksta kūrybingumo ir idėjų

Pasak G. Sarafino, pats žemiausias dugnas Lietuvoje jau buvo pasiektas, demografiniai rodikliai pradėjo didėti, tik reikėtų pasistengti lietuvius šalyje išlaikyti ir stengtis mažinti atotrūkį tarp didmiesčių ir regionų.

Tiesa, pats jis tikino pastebėjęs, kad regionų merai nėra kūrybingi, labai retai išvyksta į užsienį, stokoja idėjų. Jei, tarkime, Druskininkai suklestėjo kaip kurortinis miestas, tai visi jį esą ir ėmė kopijuoti, tačiau nesistengia patys rasti nišų, pritraukiančių jaunas šeimas ar investuotojus.

„Jei pažiūrėtume į tendencijas Europoje, be dirbtinių priemonių visur matome tą patį – žmonės veržiasi į miestus. Net prognozuojama, kad 2/3 europiečių 2050 m. gyvens didžiuosiuose miestuose.

Visur, kur stengiasi atgaivinti regionus, imasi papildomų priemonių – tarkime, mokytojų rengimo centrus įrengia ne Paryžiuje, o 200 kilometrų nuo jo, tačiau pas mus viskas keliasi į Vilnių. Tiesa, kai Lietuvoje prasidėjo diskusijos dėl valstybinių institucijų iškėlimo iš Vilniaus, baigėsi visa tai liūdnai, net nebegirdime tokių kalbų“, – apgailestavo jis.

Siūlo labiau išnaudoti priemiesčius

Tuo metu Lietuvos socialinių tyrimų centro ir Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyriausias mokslo darbuotojas profesorius Vidmantas Daugirdas tik patvirtino – mažesnėse gyvenvietėse gyventojų skaičius mažėja greičiau nei vidutiniškai Lietuvoje.

„Tai reiškia, kad ir moksleivių mažėja – gimstamumas labai menkas, emigracija duoda irgi labai aiškų indėlį. Emigruoja dažniausiai jauni asmenys, jaunos šeimos, kurios čia neįsitvirtina. Gal nebūtinai – į užsienį, tačiau beveik visa jaunesnioji karta, kuri baigia mokyklas, išvyksta į didmiesčius“, – DELFI kalbėjo jis.

Pasak pašnekovo, šiuo atveju plačiau išnaudoti galėtume priemiesčius – vis daugiau žmonių iš miestų keliasi ten, čia kuriasi šeimos, pastebimas didėjantis vaikų skaičius.

Vidmantas Daugirdas

Turi idėją dėl mokytojų darbo apmokėjimo

„Mes puikiai turbūt suprantame, kad visų darželių ir mokyklų neišsaugosime provincijoje, kadangi žmonių greitai neatsiras. Todėl, pirmiausiai, galvočiau, reikia kažkokių į švietimo įstaigas orientuotų regioninės politikos priemonių“, – paklaustas, ką galėtų jų atstovams patarti, dėstė V. Daugirdas.

Jis priminė, kad švietimo įstaigos – bazinės institucijos, kurioms nykstant, menksta ir pačios vietovės.

Anot profesoriaus, prastėjanti švietimo kokybė skatina tėvus galvoti apie migraciją, o vienas geriausių kokybės kėlimo rodiklių – profesionalūs mokytojai.

„Sakyčiau, provincijose turėtų galvoti apie tai, kad galbūt reikėtų leisti veikti mažesnėms klasėms. Kitaip sakant, mokytojams garantuoti, kad jie norėtų dirbti, netaikyti lygiavos principo, nes sunku išlaikyti tokio paties dydžio klases visoje Lietuvoje“, – siūlė pašnekovas.

Kas laukia Lietuvos: gyvens ne lietuviai?

V. Daugirdas linkęs manyti, kad finansinė parama planuojant vaikus – ne pati svarbiausia. Be to, esą tai gali duoti ir atvirkščią efektą.

„Galbūt reikėtų labiau akcentuoti institucinę paramą, kad būtų užtikrinta gerovė šeimų, vaikų, įvairios paslaugos taptų labiau prieinamos. Ypač – periferiniuose regionuose. Vargu, ar mes galime turėti kažkokios vilties, kad ten nė šio, nė iš to pradės sparčiai daugėti gyventojų“, – pripažino jis.

Bene geriausia paskata gimdyti vaikus – užtikrintumas, kad gyvenimas, darbo vieta, pajamos bus stabilios, aiškino profesorius. Tiesa, neretai to siekiant uždelsiama ir vaikų susilaukti taip ir nepavyksta.

„Mes nesame išimtis, panaši situacija yra kaimyninėse šalyse – vienur kiek gilesnė, kitur – geresnė. Pavyzdžiui, Vokietijoje demografinė krizė yra labai didelė, o labiausiai sensta Italijos visuomenė. Jei fiksuojami didėjantys gimstamumo rodikliai, didele dalimi už tai reikėtų dėkoti imigrantams.

Kas laukia Lietuvos? Gera vieta tuščia ilgai nebūna. Gal bus mažiau gyventojų, bet jų tikrai bus. Aš manau, kad Lietuva ir mūsų teritorijos gyvenimo sąlygos, žinant globalias tendencijas, gyventojų skaičiaus pasaulyje augimo, taps labai patraukia vieta po kažkiek laiko. Klausimas, tik kas čia gyvens, žvelgiant į tolimą perspektyvą“, – kalbėjo jis.