Orijus dažnas svečias ir Jungtinėje Karalystėje (JK), kur gyvena viena didžiausių užsienio lietuvių bendruomenių. Daug žmonių – daug ir istorijų, ir ne visos jos atskleidžia gražiąją gyvenimo užsienyje pusę.
Žurnalistas „Tiesai“ teigė, kad jo reportažų herojus vienija noras gyventi geriau nei Lietuvoje, nors yra ir tokių, kurie nesuteikė šanso gimtinei – išvažiavo pasmerkę Lietuvą joje net nepajudinę piršto.
– Atrodo, kad jau sutikote ir kalbėjotės su begale emigrantų. Gal skaičiavote kiek?
– Sunku tiksliai pasakyti. Manau, kad per penkerius metus išgirstas ir papasakotas istorijas galima skaičiuoti šimtais.
– Kaip vertinate migraciją iš Lietuvos ir į ją?
– Jeigu vertinsime kaip mūsų šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą, tai didžiulė problema. Apima liūdesys, kai girdi išvažiuojančiuosius sakant, kad jie čia niekada negrįš.
Kita vertus, galimybė žmogui laisvai keliauti po pasaulį ir rinktis, kur jis jaučiasi geriau, yra didžiulis pranašumas.
Būtų labai smagu, jeigu, pasižvalgę po pasaulį, žmonės sugrįžtų atgal ir savo žinias pritaikytų Lietuvoje. Čia įžvelgiu užduotį Lietuvos valdžiai – reikia sugalvoti, kaip šią šalį padaryti patrauklią tiems, kurie išvyko.
– Jūs tuos žmones matote labai iš arti: kalbatės su jais, žinote jų istorijas. Gal turite patarimų Lietuvos politikams, į ką jie turėtų atkreipti dėmesį, jeigu nori pritraukti išvykusiuosius atgal?
– Valdžios atstovams tikriausiai reikėtų priminti tai, kad daugelis žmonių nori daugiau uždirbti, tačiau jie tikriausiai ir patys tą žino. Norint tai pasiekti, reikia sukurti didžiulį mechanizmą, daug ką kruopščiai išanalizuoti – mano patarimo tam neužtektų.
Bet ne visi nori kopti į aukštumas, siekti postų, daryti karjerą. Daugeliui užtenka tiesiog užsidirbti tiek, kad galėtų padoriai gyventi jie ir jų šeimos. Šiai grupei žmonių lengviau yra užsienyje, kur geriau mokami bet kokie darbai.
Po susitikimų su savo pašnekovais galiu pasakyti, kad jie neretai taiko dvejopus standartus Lietuvai ir užsienio šalims. Gyvenimas užsienyje dažniausiai vertinamas pagal tai, kiek į banko sąskaitą įkrenta pinigų, o kitoms sąlygoms pernelyg aukšti reikalavimai netaikomi: nei būstui, nei privatumui.
Pavyzdžiui, Londone gyvenanti 50-metė lietuvė dalijasi būstą su kitais žmonėmis ir jai gerai, nors Lietuvoje turi butą ar sodybą ir kažin, ar ten gyventų tokiomis studentiškomis sąlygomis.
Todėl linkiu žmonėms gyvenimo kokybę vertinti šiek tiek plačiau. Be abejonės, pinigai turi didžiulę reikšmę, ypač kai jų nedaug. Bet lygiagrečiai reikia vertinti ir kitus dalykus.
– Ar teko sutikti užsienyje lietuvių, kurie be logiško paaiškinimo yra priešiškai ar net agresyviai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu?
– Teko sutikti žmonių, kurie pikti ne ant Lietuvos, o ant aplinkybių, Lietuvą primenančių ne pačiomis gražiausiomis spalvomis. Pavyzdžiui, kažkam ji asocijuojasi su mirusiais artimiausiais žmonėmis, nelaimėmis.
Tai tarsi bėgimas nuo tų prisiminimų. Kiekvieno emigranto istorija turi priešistorę, kuri gali atskleisti, jog žmogus nori palikti ne Lietuvą, o jam nemalonią aplinką. Bėgant nuo jos galbūt užtektų pakeisti gyvenamąją vietą Lietuvoje – iš vieno miesto persikraustyti į kitą, tačiau daugelis šios galimybės net nepabandė.
O kam bandyti, kai visi aplink kalba, kad Londone gyventi paprasčiau ir lengviau?
Taigi dažnai emigruojama ir dėl mados, aklai, – visi važiuoja, važiuosiu ir aš. Ypač jauni žmonės.
Aš ne kartą jų klausiau, ką jie bandė Lietuvoje, kokius tikslus sau kėlė, kokios buvo jo svajonės. Ir jie atsakė, kad Lietuvoje net neverta bandyti, nors neturėjo jokio konkretaus noro.
Su tokiais žmonėmis sunku diskutuoti, jie savęs negirdi. Jie nežino, kad Lietuvoje trūksta labai gerai mokamų specialistų, bet, užuot pabandę tapti tais specialistais, jie išvažiavo ir dirba keisčiausius darbus.
– Kokie emigrantų užsiėmimai jus labiausiai nustebino, kokie žmonės?
– Mane stebina, o kartu ir labai liūdina tai, kad užsienyje galima sutikti nemažai benamių lietuvių.
Keisčiausiu sutiktu žmogumi galėčiau pavadinti Škotijoje atmintį praradusį lietuvį. Darbdavys – irgi lietuvis – taip sumušė vyrą, kad jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Įsivaizduojate, kokia tai sudėtinga situacija? Žmogus nemoka anglų kalbos, neturi jokių artimųjų, yra praradęs atmintį.
Ne mažiau įdomus buvo susitikimas su įslaptintu liudytoju, kuris apkaltino britus šiuolaikine vergove. Su juo susitikti teko važiuoti ilgai ir slaptai, aš net nežinojau, kur važiuoju, kelionės metu gaudavau užuominas, nurodymus.
Iš lietuvių profesijų išskirčiau tradicinio Londono taksi, vadinamojo kebo vairuotoją, kuris papasakojo, kaip sunku gauti šį darbą – tai ne šiaip sau taksistas, tai darbas, reikalaujantis specifinių žinių, lyg atskiras mokslas.
Emigrantų dėka pirmą kartą pamačiau karvių sėklintojus – jais viename ūkyje dirbantys lietuviai vaikšto su specialia sėklos talpykla ir ja „pamyli“ telyčias. Niekada nemaniau, kad kažkas tokį darbą dirba.
Įdomu buvo kalbinti žmones, kurie dirba reklaminiais stulpais – vaikinai stovi gatvėje ir laiko juos. Šis darbas įdomus ir tuo, jog parodo, kad žmogus yra visiškas nulis, kaip darbuotojui jam nekeliami jokie reikalavimai – tik stovėti ir laikyti kažkokį stulpą.
Visada įdomi kalbinti nelegalius darbuotojus, kurie ne tik gyvena nuolatinėje baimėje įkliūti, bet ir išvis susidurti su valstybine įstaiga: susirgai – bijai kreiptis į gydytoją, apvogė – bijai skųstis policijai, nes įkliūsi kaip nelegalas.
– Kokiame pasaulio krašte sutiktas lietuvis sukėlė nuostabą – o, ir čia jie gyvena!?
– Lietuvių gyvena visur! Keista buvo sutikti Brazilijoje, Rio de Žaneiro lūšnyne įsikūrusį tautietį. Būtent – lūšnyne! Nustebino lietuvių skaičius Japonijos sostinėje Tokijuje – nemaniau, kad jų ten tiek daug.
– Būna taip, kad pasikalbate su žmogumi, nufilmuojate jį, o po viso to pašnekovas prašo „nerodyk manęs“?
– Ne, persigalvojusių nebuvo. Vis dėlto žmonės, nusprendę duoti interviu televizijai, suvokia, kad juos pamatys didžiulė auditorija.
Tik vienas pašnekovas Londone nustebino pasakęs, kad yra ieškomas dėl Lietuvoje galbūt padarytų nusikaltimų. Patikrinau jo vardą pavardę internete – ogi jis kažkokios teisiamos gaujos narys, ieškomas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Liūdna kalbinti benamius, kurie artimiesiems Lietuvoje net nepraneša apie savo keblią kasdienybę.
Manau, žmonės bijo pasirodyti absoliučiais nevykėliais. Įprasta manyti, kad nepasisekus Lietuvoje visada galima užsikabinti užsienyje – kur lengva ir visiems sekasi. Tačiau jeigu žmogui nepasiseka ir ten, bijoma sugrįžti, pasirodyti niekam tikusiu. Pasirenkamas gyvenimas gatvėje.
O kad emigracijoje lengva – mitas. Visi, nepriklausomai nuo amžiaus, pradeda kaip studentai, ir norint kažko pasiekti reikia įdėti labai daug pastangų, laukia daug sunkumų, vargų. Kartais pagalvoju, kad taip pat dirbant Lietuvoje būtų galima susikurti ne mažiau gerą gyvenimą.
– Kiek tenka keliauti norint rasti gerų emigrantų istorijų?
– Televizijos sezono metu keliauju bent porą kartų per mėnesį, žinoma, dažniausiai vykstu į tas valstybes, kuriuose gyvena daugiausia lietuvių. Rečiau keliauju į egzotiškus kraštus, į kuriuos lietuviai emigruoja ne dėl pinigų. Nors finansinis klausimas visada aktualus, kai kurie žmonės Lietuvą palieka dėl klimato, norėdami pabėgti nuo blogo Lietuvos oro. Kiti, atvirkščiai – pasiilgsta lietuviško klimato.
– Ar laikote save profesionaliu keliautoju?
– Nuo pat vaikystės žavėjausi žmonėmis, kurie gyvena ir keliauja ekstremaliomis sąlygomis, kur nors po kalnus – juos aš laikau profesionaliais keliautojais. Porą tokių žinau. O aš tik labai smalsus žmogus, kuris labai mėgsta keliauti.