Vienų Lietuvoje viešosios nuomonės apklausų duomenimis, Turkijos galimai narystei ES pritariančių nuošimtis atitinka ES senbuvių vidurkį – 31,8 nuošimčio (LR URM 2004 metais užsakyta apklausa), kitų rezultatai suponuoja, kad remiančių yra daugiau („Eurobarometro” 2005 metų pavasario duomenimis, 42 nuošimčiai). Ne tokiose reprezentatyviose internetinėse apklausose, deja, skaičiai skirtingi – nepritariančiųjų gerokai daugiau nei pusė, o pritariančiųjų nesiekia nė ketvirčio.
Politikai – už
Tačiau tai Vyriausybei netrukdo jau kelerius metus laikytis savo palankios nuostatos Turkijos narystės ES atžvilgiu. Tą ne kartą pasakė šalies vadovas Prezidentas Valdas Adamkus, tą nuolatos kartoja Vyriausybės nariai bei Seimo Pirmininkas. Palankią Lietuvos Vyriausybės laikyseną Turkijos narystės ES klausimu geriausiai atskleidžia URM atstovų pareiškimai. Dar 2004 metų rugsėjį Lietuvoje viešint Turkijos užsienio reikalų ministrui Lietuvos URM išplatino pareiškimą, kuriame vienareikšmiškai teigiama, jog Lietuva „remia Turkijos siekį tapti Europos Sąjungos (ES) nare ir rems sprendimą pradėti stojimo derybas su Turkija, jeigu spalį pasirodysianti Europos Komisijos ataskaita dėl Turkijos pažangos bus teigiama ir šalis atitiks pagrindinius narystės kriterijus”. 2005 metų sausį užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, atsakydamas į žurnalisto klausimus, dar kartą pakartojo, jog „Lietuva pritaria Europos Komisijos rekomendacijai pradėti derybas”.
Kaip vieną Lietuvos Vyriausybės palankumo Turkijai priežasčių URM nurodo tai, jog esą Turkija „rėmė Lietuvos pastangas integruotis į NATO, todėl dabar esą derėtų pademonstruoti mūsų solidarumą”. Beje, Turkijos pusė Lietuvai ne kartą yra priminusi Turkijos palankumą Lietuvai šiai siekiant narystės NATO.
Tačiau Vyriausybės (per URM) veikimas Turkijos galimos narystės ES klausimu parlamentarams (ypač esantiems opozicijoje) kelia abejonių. Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas, šios partijos pirmininkas Andrius Kubilius 2004 metų gruodžio pradžioje išplatino pareiškimą, kuriame atvirai piktinosi, kad valdančioji dauguma neatsakingai skubotai ir neapgalvojusi pritarė URM pasiūlytai pozicijai. Netrukus, 2004 m. gruodžio 9 d., Seime ministrui A.Valioniui teko atsakyti į gana priekaištingus seimūnų (konservatorių) klausimus. Keli iš jų atvirai kaltino Vyriausybę/URM viršijant savo kompetenciją ir be platesnių diskusijų visuomenėje ir Seime veikiant Turkijos naudai be įgaliojimų iš piliečių ar Seimo. Ministras tuomet atmetė bet kokius opozicijos priekaištus ir kaltinimus, pareikšdamas, kad šio klausimo sprendimas priklauso Vyriausybės kompetencijai, todėl net nebūtina jo išsamiai svarstyti Seime.
Vyriausybės (URM) nesuinteresuotumu plėtoti politines ar visuomenines diskusijas dėl Turkijos galimos narystės ES viešai pasipiktino ir keli europarlamentarai. Štai Aloyzas Sakalas savo pareiškimuose netiesiogiai apkaltino Lietuvos Vyriausybę/URM veikiant, viena vertus, nesavarankiškai, kita vertus, už piliečių nugarų, taip, kaip manoma, supykdydamas ministrą A.Valionį. A.Sakalo kolega europarlamentaras liberalcentristas Eugenijus Gentvilas, nors iš esmės pritarė tam, kad su Turkija būtų pradėtos derybos, taip pat itin griežtai atsiliepė apie Lietuvos Vyriausybės/ URM veiksmus šiuo klausimu: „Aš nemanau, kad dėl to, jog A.Valionis cyptelėjo, dabar visa Lietuva turi neabejodama pritarti Turkijos narystei”.
Lietuvos Vyriausybės/ URM nelankstumas ir nerangumas svarstant Turkijos galimos narystės ES klausimą tiek šalies viduje, tiek ES lygiu suskaldė Lietuvos politikus. Vienoje pusėje stovi aukščiausi valstybės pareigūnai bei juos (tiesa, tylomis) palaikantys politikai, tuo tarpu kitoje pusėje galima išskirti bent dvi „grupes”. Viena iš jų yra nebūtinai prieš derybas pasisakanti, bet daugiau viešų diskusijų reikalaujanti Tėvynės sąjunga. Antrajai „grupei” priskirtini kai kurie europarlamentarai, taip pat nepritariantys deryboms. Beje, europarlamentarai buvo bene vieninteliai, kurie vienaip ar kitaip siekė sužinoti Lietuvos piliečių nuotaikas ir tikino Europos Parlamente balsavę atsižvelgdami į jas. Abi šios grupės dėl Turkijos narystės ES susirėmė su Lietuvos URM, diskusijai neretai įgaunant įsakmų (URM pusėje) bei kandų ir net suasmeninantį toną (europarlamentarų pusėje).
Visuomenė – prieš?
Bene pirmasis apie Turkijos galimą narystę ES Lietuvos piliečius diskutuoti dar 2004 metų pavasarį pakvietė Egidijus Vareikis. Deja, po E.Vareikio mesto iššūkio diskutuoti lietuviškoje žiniasklaidoje (tiek elektroninėje, tiek spausdintoje) daugiau nei pusę metų nebuvo jokios reikšmingesnės reakcijos. Ir tik 2004 metų pabaigoje pasirodė pustuzinis apžvalgininkų straipsnių, svarstančių Turkijos galimos narystės ES klausimą. 2005 metų vasarą žiniasklaidoje vėl pasirodė naujų pasvarstymų. Nors pastarieji buvo išprovokuoti referendumų Olandijoje bei Prancūzijoje ir teroristinių išpuolių Londone, jų autoriai nepateikė kokių nors originalesnių idėjų.
Peržvelgus pastarųjų dvejų metų lietuvišką žiniasklaidą Turkijos galimos narystės ES klausimu, matyti akivaizdi tendencija demonizuoti Turkiją. Praktiškai visi lietuvių apžvalgininkų straipsniai yra perspėjantys ir bauginantys, jei ne atvirai priešiški Turkijai. Nors sunku įvertinti, kokį poveikį viešajai nuomonei turi šie apžvalgininkų svarstymai, galima spėti, kad, nesant alternatyvios (Turkijai palankios) laikysenos, daugumos Lietuvos piliečių sąmonėje per Turkijai nepalankių faktų ir procesų primygtinį pabrėžimą yra palaikomas ir sutvirtinamas stereotipizuotas neigiamas požiūris į šią šalį kandidatę.
Tad klostosi gana prieštaringa situacija – viršūnėlės „už”, o šaknelės (bent rašantys piliečiai) labiau „prieš”. Kur ir ar svarstyklės bus persvertos, šiandien sunku nuspėti. Aišku viena – jei diskusijos šiuo klausimu nebus puoselėjamos iš pačios Vyriausybės pusės, gali nutikti taip, kad, pritardama Turkijos narystei ES, ji atstovaus tik sau, o ne ją rinkusiems piliečiams. Kol kas, atrodo, į tą pusę ir linkstama.