Taigi, jei ši rūšis nenori išnykti, jai reikia ieškoti ilgalaikės partnerystės formų. Tokia forma ir yra šeima. Laikui bėgant atsirado ir visiškai institucionalizuotas socialinis dėmuo. Šeimos svarbumas suvoktas seniai, jis sutvirtinamas ir religinėmis apeigomis. Beje, skirtingais laikais ir skirtingose visuomenėse šeimos formatas irgi nebuvo, o ir nėra, vienodas. Yra šalių, kur vyras gali turėti tiek žmonų, kiek sugeba išlaikyti. Kitur šis skaičius neturi viršyti keturių.
Krikščioniškuose kraštuose įprasta, kad šeimą sudaro du skirtingų lyčių (iki šiol) asmenys ir jų vaikai. Labiau šeimos tradicijų besilaikančiose visuomenėse, pavyzdžiui, italų, nieko nestebina, kad kartu gyvena ir seneliai, ar bent jau dažnai pietaujama kartu. Daugeliu atvejų tą pastebėsime ir lietuvių šeimose.
Įteisinus skyrybas, atsakomybė už palikuonis vistiek išlieka abiems tėvams, nors ir atveria galimybes legaliai partnerių kaitai tiek vyrams, tiek moterims. Įvertinus visa tai, nesunku suprasti, kad genetinio kodo perdavimas, palikuonių išlikimas yra svarbiausia šeimos funkcija. Tuo racionaliai paaiškinamas šeimos narių artumas, palaikant vienas kitą ir sprendžiant bendras problemas, kurių atstojamoji – siekis išgyventi.
Aišku, kuo storesnis kultūros nuosėdų sluoksnis uždengia šią gruboką tiesą, tuo sunkiau pastebime ir suprantame pamatinius dalykus. Atsiranda tokių, sakyčiau, pusiau išsilavinusių asmenų, agresyviai tvirtinančių, kad žmogui gamtos dėsniai nebegalioja, o biologija – jau praeitas etapas. Esą, sociologija nūnai atstoja viską. Tokių klaidų pasekmės neišvengiamai skaudžios. Jau gyvenome visuomenėje, kur ekonomika buvo pajungta politikai.
Reziumuojant, dėsniai veikia taip, kad per pažintis nesusitarsi, o gamtos korumpuoti nepavyks. Sąskaitas teks apmokėti.
Šeima, kaip institucija, yra optimali terpė vaikams atsirasti ir užaugti. Kitos jos funkcijos yra antrinės. Iki šiol visi turėti ar turimi pakaitalai menkai priartėjo prie tradicinės šeimos efektyvumo. Abejojantiems linkiu pasikalbėti su vaikų namų auklėtiniais. Tik nepatarčiau tiesmukai klausti, ar jie norėtų turėti tėtį ir mamą – jiems ši tema skaudi...
Negalėjimas turėti vaikų laikytas nelaime. Vėlgi žvelgiant racionaliai, tikėtina, kad ir dėl nesaugios sutuoktinių senatvės. Aišku, šiuolaikinė visuomenė kiek įmanydama amortizuoja šį pavojų, o tuo pačiu gerokai susilpnina privalomąją ryšio tarp tėvų ir vaikų dalį. Na, dar lieka tokia efemeriška sfera, kaip jausmai. Tai, žinia, gražiausia, kas begali gyvenime būti, žinoma, kol netampa savo priešingybe. Kaip tik įvertindami šią jausmų savybę, išmintingi žmonės visais laikais stengėsi savo gyvenimus statyti ant tvirtesnio pamato. O tada, žiūrėk, ir jausmai gražiau skleidžiasi, ir gyvi ilgiau išlieka... Įdomus tas gyvenimas.
Na, tai kuo blogai tos „įstrižos“ šeimos? Ar gėjai ne žmonės? O gal jiems galioja kiti dėsningumai?
Remdamasis čia išdėstytomis pažiūromis, manau, kad dėsningumai galioja vienodai visiems. Net sakyčiau, kad tai matematinė dievo formulė. Šiuo požiūriu gėjai ne išimtis, o klaida. Jų atveju šeima yra visiška profanacija. Kevalas be turinio. Net be galimybės tam turiniui atsirasti – kalbu apie natūralius dalykus.
Dauguma nesame puritonai ir be papildomų pastangų suvokiame, kad seksualinis gyvenimas vyksta ne tik šeimoje. „Pirmoji naktis“ mums veikiau yra romantinė tradicija. Gyvenimas kartu iki santuokos, atrodo, yra gana vykęs eksperimentas, sumažinantis problemų kiekį tuo atveju, kai ilgiau kartu būti nebesinori ar nebeišeina. Išmokome, bent jau jaunoji karta, netyčia neprisidirbti vaikų. Tai kokiems dar galams reikalinga šeima, jei nenorima susilaukti palikuonių? Paveldėjimo reikalams sutvarkyti? Pabėgti nuo mokesčių? Tada taip ir formuluokime – vienos lyties asmenims, norintiems pigiau už kitus visuomenės narius susitvarkyti turtinius reikalus, leidžiama registruoti santuokas.
Atrodo, beliko įsivaikinimo aspektas. Ir tai rimtas įspėjimas tradicinės seksualinės orientacijos asmenims, ypač tiems, kas švelniai tariant, nelabai rūpinasi savo šeimos stabilumu ir atžalomis. Mat asocialių šeimų vaikai, ypač jau esantys globos namuose, laikytų laime persikelti į šeimą. Na, jei įsivaikinti gali vienas asmuo, tai iš kur žinoti, kokia jo orientacija? Nė nekalbu apie sąmoningą įsivaikintų nepilnamečių tvirkinimą, pakaks ir to, kad šeimos paskirtis visų pirma yra būti erdve, kurioje užauginame panašius į save. Taigi, modernūs ponai ir ponios, mėgstantys laisvą meilę be atsakomybės, idealizuojantys jausmus ir iškeliantys juos aukščiau už despotą protą – mūsų/jūsų „įstrižos“ aistros pamestinukai turi padidintus šansus užaugti gėjų globoje ir visas priežastis būti kerštingi dėl to paties „įstrižo“ gyvenimo. Sutikime, jų priešiškumas turėtų pagrindo.
Be to, ne paslaptis, kad esame taip surėdyti, kad jeigu kokioje nors situacijoje yra bent menkiausia galimybė piktnaudžiauti, tai būtinai atsiras tokių, kurie piktnaudžiaus. „Merfio dėsniuose“ juodu ant balto parašyta: Jeigu kas nors gali nepasisekti, tai ir nepasiseks.
P.S. Kaip tad katalikiškoje Ispanijoje praėjo įstatymas dėl gėjų santuokų? Gal tas pusiau fantastinis makabriškasis scenarijus jau tampa realybe?