Po tėvų susirinkimo, apie devynias, ėjome į mašinų stovėjimo aikštelę. Labai pavargę, vos kojas vilkome, o namuose dar laukė pasiruošimas pamokoms... „Žinai, – sako jis, – dabar mes bendraudami su mokiniais gauname greitąsias palūkanas: mus myli, ateina, apsikabina, pasako ką gražaus. Bet nuostabiausias dalykas, kai po 20 metų skaitai delfyje buvusio mokinio interviu ir tas mokinys sako, kad jo gyvenimą pakeitė vienas trumpas pokalbis valgykloje su istorijos mokytoju. Tai kažkas tokio, nepakartojamo, „aukštosios gyvenimo akimirkos“, kaip rašė V. Mačernis“. Tokiomis gyvenimo akimirkomis dingsta viskas, kas slegia, išnyksta nuovargis. Tada supranti, kokia galia, kokia atsakomybė yra mūsų, mokytojų, rankose.“
Šiuos A. Poručio žodžius prisimenu iki šiol, ypač tada, kai būna be proto sunku. Išties A. Porutis ne vieno mokinio, studento, bendradarbio gyvenimą pakeitė, kartu ir man įsirėžė į atmintį, kaip tas Žmogus ir Mokytojas, kuriam nė per nago juodimą nereikia ginti savo vardo – jo šviesoje ir kiti ima spindėti. Aš pati esu jauna mokytoja ir vis dar gaunu greitąsias palūkanas, mokiniai manimi džiaugiasi, bet jeigu kada nors gyvenime sulauksiu to paties, ko sulaukė mokytojas A. Porutis, tai mano, mokytojos, tikslas bus pasiektas.
Kelias į mokyklą
Į mokyklą atėjau prieš trejetą metų. Mokytojui tai labai mažai, bet per tą laiką daug patyriau, jaučiu, kad patirsiu dar daugiau... Momentais baisoka, kyla jaudulys, momentais savotiškai įdomu, nes darbas mokykloje – nesibaigianti iššūkių lavina.
Baigusi lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, dirbau redakcijose, bet man tai neteikė džiaugsmo. Taip, tai buvo geras, kvalifikuotas darbas, nuostabūs kolegos, bet, kiek dabar prisimenu, skirtas ne man, nuobodus. Vienu metu pradėjau mąstyti apie tai, ko siekiu gyvenime, ir galvoje ėmė suktis sena, dar vaikystėje prislopinta svajonė – darbas mokykloje. Atrodė, kad privalau grąžinti tai, ką avansu gavau iš tų, kurie šitiek širdies įdėjo mane ugdydami. Niekam apie tai neprasitariau, tik po pusmečio pasisakiau vyrui. Praėjo metai. Nesilioviau apie tai galvojusi, tarsi gėdijausi šios minties. Tik vėliau suvokiau vieną dalyką: jeigu metus manęs neapleidžia ši mintis, labai gailėsiuosi, jeigu niekada nepabandysiu. Išdrįsau ir vėl pradėjau profesines studijas VU, kur metus ruošiausi mokytojo praktikai.
Atėjau į mokyklą, nes labai norėjau, net apie atlygį tuo metu negalvojau... Bet ir abejojau, nebuvau tikra, kad pasiseks. Dabar kuo toliau, tuo labiau abejonės blanksta. Iš pradžių man labai pasisekė, nes gavau nuostabią mentorę, kuri paruošė beveik „šiltnamio“ sąlygas – galėjau nesivaržydama save išbandyti. Aišku, buvo sunku, nes reikėjo apginti save kaip asmenį, kaip specialistę, įsitvirtinti, sugalvoti savo „vaidmenį“. Tik beveik po metų savarankiško darbo supratau, koks tas įvaizdis turi būti. Labai paprastas: turiu būti tokia, kokia esu gyvenime. Kuo natūraliau pradėjau vesti pamokas, kuo daugiau savęs įdėdavau, tuo geriau mokiniai mane matydavo ir atrasdavome daugiau ryšio.
Svarbiausia – žmogiški santykiai
Mokiniams sakau, kad aš esu dabartis, o jie – ateitis, nes taip iš tikrųjų yra. Jaučiu didelę atsakomybę dėl to ir didžiuojuosi, kad turiu galimybę pagal savo supratimą, pagal savo sąžinę kurti šalies ateitį. Šiuolaikiniai vaikai, tiesa, yra kitokie negu prieš 10, 20 ar 50 metų – drąsioji Z karta, su kuria neva niekas nebegali susišnekėti. Nesutikčiau su tuo. Dabartiniams vaikams, kaip ir bet kurio laikotarpio vaikams, reikia pačių paprasčiausių žmogiškų dalykų – jie nori būti suprasti, išklausyti, trokšta dėmesio, teisybės, draugiškumo, šilumos. Ypač iš tų, į kuriuos lygiuojasi.
Labai džiaugiuosi savo mokiniais. Nieko nėra puikiau, kai eini gatve, su tavimi pasisveikina, prakalbina buvę mokiniai. Po pirmų darbo metų vienas mokinys parašė: „Ačiū, kad nenustojote tikėti, kad padėjote net tada, kai pats nesugebėjau su savimi susitvarkyti.“ Labai tikiuosi, kad ir dabar jam viskas gerai, o tuo metu tereikėjo, kad jį tiesiog kažkas ištvertų. Mokytojas niekada, niekada neturi prarasti savitvardos, nepaisant to, kas vyksta. Tai pareiga. Galbūt ir įgimtas talentas.
Pasitikėjimas – bet kokios meilės komponentas... Kai kalbame apie mokytojo įvaizdį ir autoritetą, pasitikėjimas labai svarbus. Ne kiekvienas mokytojas turi švytėti kaip žvaigždė, daug svarbiau būti žmogumi, su kuriuo gera kad ir arbatos išgerti, padiskutuoti, pasidalinti savo mintimis. Mus palaiko ne vien dalykas, pamoka ar valdiški santykiai, bet ryšys tarp žmonių. Kitus darbus dirbdamas gal ir nesusikurtum tokio ryšio, bet mokykla – kitokia erdvė. Ugdymas vyksta per santykį tarp mokytojo ir mokinio. Čia yra viso švietimo epicentras.
Tobulėti ir nebijoti keistis
Mokytojui ilgesnės atostogos gyvybiškai reikalingos, kad galėtų „nuleisti“ kraujo ir „prisipilti“ šviežio, bet jau rugpjūčio pradžioje imu nuobodžiauti, mąstyti, ką pakeisiu, ką darysiu kitaip mokykloje. Per mokinių atostogas dažnai išvažiuoju į mokymus, konferencijas, nes manau, kad dar daug pati galiu ir turiu išmokti. Ugdymas yra procesas, nuolatos besikeičiantis. Neišeina visą laiką dirbti pagal tą patį modelį, nes reikia pašalinti trūkumus ir kurti ką nors naujo.
Taip pat stengiuosi paisyti mokinių nuomonės. Metų pabaigoje mokiniai parašė: „Daugoka namų darbų...“ Gerai, sumažinsime, bet aktyviau dirbsime klasėje. Patiko rašybos galvosūkiai, kryžiažodžiai? Gerai, jų šiemet bus daugiau. Šį rugsėjį į mokyklą ėjau be didesnio jaudulio. Tikrai nudžiugau matydama, kokie mano mokiniai paaugę, gražūs, džiaugiuosi, kad jie nepamiršo, ko pernai išmoko... Kad ir kokį kelią jie vėliau pasirinktų (tai priklausys tik nuo jų pačių), man svarbu išugdyti dorą, atsakingą, užjaučiantį ir laimingą žmogų. Tik kai pats esi laimingas, laimę gali suteikti ir kitiems.