„Jau senokai taip nebombardavo, aš čia kelis dešimtmečius gyvenu, tai žinau, ką sakau“, – DELFI prasitarė vienos Ružanų kavinių darbuotoja Nadežda, pasakodama apie prasidėjusias pratybas „Zapad 2017“.
Pokalbis su pustuštėje Ružanų kavinės-valgyklos salėje su Nadežda užsimezgė greitai: išgirdusi, kad svečias – iš Lietuvos, moteris ėmė kuklintis, jog negali pasiūlyti karšto maisto, mat sekmadienį nedirba virėjas – vis tiek nedaug lankytojų. Spėliodama, kad Lietuvos provincijoje žmonės, esą, geriau gyvena, Nadežda pripažino, kad „Zapad“ – tikrai ne didžiausias jos rūpestis.
„Čia pas mus net kareivėliai retai teužsuka, o ir šiaip jauni išsivažinėja, liekam tik mes, seniai. Ko čia likti – uždirbam po 350–400 rublių (151–173 Eur)“, – sakė Nadežda ir pridūrė: „Tik nefotografuokite, kam man tos problemos.“
Apie pratybas priminė sprogimų dundesys
Į vidų įlingavus keliems smalsiai „akivaizdžiai užsienietį“ pusbalsiu nužvelgusiems vietiniams Nadežda greitai paskambino virėjui – vis dėlto šią lietingą popietę bus lankytojų ir jų rublių. Pietums pasiūliusi barščių ir šviežią kiaulienos dešrelę, pagardintą garstyčiomis ir patiektą su prėska bulvių koše bei raugintais kopūstais, Nadežda apsidžiaugė arbatpinigiais – čia jų palikti nėra įprasta. Vis dėlto moteris pripažino, kad sprogimų garsas ją kiek neramina.
Tiesa, Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse dėl savo milžiniško masto, puolamojo pobūdžio, ne itin subtiliai paslėpto galimos agresijos prieš kaimynes scenarijaus sukelto nerimo Ružanuose gali ir nepastebėti.
Tykūs, netgi kiek nykūs, vos kelis tūkstančius gyventojų turintys Ružanai sekmadienio popietę DELFI pasitiko eilinio Baltarusijos provincijos miestelio ramybe: į parduotuves neskubėdami linguojantys vietiniai, jokių patruliuojančių karių ar ženklų, įspėjančių apie didžiausias pastarųjų metų pratybas, kuriose, remiantis oficialiais duomenimis, dalyvauja apie 12,7 tūkst. karių.
Baltarusių kariškiai nuolat stengiasi bet kuria proga pabrėžti, kad jų šalyje vykstančių pratybų „Zapad“ dalis yra gynybinio pobūdžio, jų šalies teritorijoje nevyksta jokių kitokių slaptų mokymų, o rusų karių esą tėra vos keli tūkstančiai.
„Batka vakar per televizorių šnekėjo, ramino, kad viskas čia gerai. O aš tai nežinau“, – trūktelėjusi pečiais sakė iš parduotuvės skubanti Jelena. Išties žurnalistams pristatomuose „Zapad“ informaciniuose leidiniuose vis kartojama, kad „Zapad“ – eiliniai mokymai, tikrai nėra nukreipti prieš kaimynes.
Taip reaguojama į Lietuvos, Vokietijos kitų šalių pareigūnų bei ekspertų vertinimus, kad iš tikrųjų šešiuose Baltarusijos ir mažiausiai trijuose Rusijos poligonuose vykstančiose pratybose iš tikrųjų dalyvauja per 100 tūkst. karių. Bet Ružanuose apie „Zapad“ galėjai ir neįtarti.
„Vakar ir užvakar buvo nemažai triukšmo – visi langai drebėjo“, – sakė Nadežda, patikslinusi, jog iki poligono yra nemažas gabalas kelio. Toks pareiškimas sukėlė ir abejonių, juk jei milžiniškas, 7,5 tūkst. hektarų, ploto 210-asis aviacijos poligonas Ružanų miškuose yra kiek tolėliau nuo paties miestelio, tai kaip vietiniai gali girdėti sprogimus?
Sapiegų palikimo griuvėsiai
„O jūs palaukite, išgirsite“, – pasiūlė Nadežda ir pridūrė, kad verta aplankyti vieną ryškiausių Ružanų įžymybių – Sapiegų dvarą. Pėsčiomis pasiekiamas pastatų kompleksas tik iš išorės primena dvarą – renovuotas ir perdažytas pastatas iš gatvės pusės sukelia susidomėjimą, tačiau užsukus į vidų pasitinka griuvėsiai. O ir sutvarkytas fasadas vietinių pernelyg nežavi.
„Aš – menininkas, šį tą išmanau apie meną, tai galiu pasakyti, kad man baisu, kaip jie restauravo tą dalį“, – išdidžiai pareiškė prie parduotuvės atlingavęs pusamžis vyras, prisistatęs Valera.
Jį, regis, pažįsta visos pardavėjos – kaulydamas kapeikų vyras kiek svirduliuoja ir sekmadienio popietę jau svarsto, kokį stipresnį gėrimą išgalės įsigyti. Tačiau diskusija apie architektūrą kiek prablaivo Valerą ir jis aistringai mosikuoja rankomis: „Ir kodėl tik priekį sutvarkė? Sako, pinigų pritrūko? Niekai! Va jums Potiomkino kaimas“.
Valera netgi pasisiūlo dirbti gidu – rodo į iš medžio išdrožtas skulptūras miestelio centre ir išdidžiai pasakoja, kad keistomis pozomis praeivius stebinančius stabus išdrožė menininkai iš visos Baltarusijos. Keli veidai atpažįstami iš istorijos vadovėlių – tai Sapiegos.
Žymiai rusėnų kilmės LDK šeimai – Sapiegoms – nuo 1598-ųjų priklausęs dvaras Ružanuose kadaise garsėjo savo architektūra, pokyliais, čia lankėsi ir karaliai.
Tačiau po XVIII amžiaus Sapiegoms praradus įtaką LDK, šis dvaras sumenko – jį nuniokojo gaisrai ir karai, o dabar didžiąją teritorijos dalį užima griuvėsiai. Jų niekas nesaugo ir tik vienas užrašas įspėja apie pavojų – kai kurios plytos vos laikosi.
Sanatorijoje – įspėjimas apie diversantus
Staiga ataidėjęs dundesys nutraukia tylą Sapiegų rūmų teritorijoje, kurioje sekmadienį – vos keli lankytojai. Nors ir pro apniukusius debesis pila lietus, akivaizdu, kad tai – ne griaustinis. Sugrįžus į Ružanų centrą įtarimus patvirtina lėktuvų ūžesys. Nesunkiai atpažįstamų atakos lėktuvų „Su-25“ vora neria pro debesis ir nuskrieja į poligono teritoriją. Po kelių sekundžių pasigirsta dar daugiau sprogimų – Nadežda išties nemelavo, Ružanuose vėl dreba namų langai.
Valera piktai grūmoja praskrendantiems lėktuvams ir garsiai keikiasi – jam nepatinka toks triukšmas, nors pripažįsta, kad prieš kelias dienas Rusijos ir Baltarusijos aviacija triukšmavo dar labiau.
„Oras – ne skrydžiams, bet vis tiek skraido“, – sako Valera ir nepasitenkinimą pasūdo riebiais keiksmažodžiais. Kiti vietos gyventojai į sprogimus po pirmųjų dundesių jau nebekreipia dėmesio – nors Ružanų poligonas naudojamas retai, o nuo pratybų čia vietiniai jau buvo atpratę, vos vienas kitas sustoja, suklusęs pažvelgia į dangų ir nueina savo keliais.
Viena jų – Oksana prisistačiusi moteris, kuri tikina atvažiavusi iš Pamaskvės ir ieškojusi ramybės.
„Čia yra labai gera sanatorija – tylu, ramu, būti su vaikais – tiesiog pasaka, – aiškina Oksana, bet pasigirdus naujam bombardavimo dundesiui ji baugščiai pažvelgia į dangų. – Na va, ir vėl. Aišku, kiek baisoka. Vaikas labai išsigando. Mane vyras ramino, kad čia – tik pratybos, bet vis tiek kažkaip nejauku.“
Rusė tikino, kad ją nustebino ant Sanatorijos durų pakabintas užrašas – poilsiautojai informuojami apie galimų „diversantų“ pasirodymą.
Ir nors neaišku, ką renovuotoje, tačiau sovietmečio dvasia kiek dvelkiančioje pustuštėje sanatorijoje galėtų veikti „energetikos ir pramonės objektus šnipinėjantys“ diversantai, tačiau užrašas ant durų perspėja lankytojus įspėti apie „diversinių-žvalgybinių ir neteisėtų ginkluočių grupuočių pasirodymą“.
Tiesa, panašu, kad didesnį įtarimą vietos pareigūnams kelia ne „žalieji žmogeliukai“ ar kitos diversinės grupės, kurių Ružanuose bent jau sekmadienį niekas nepastebėjo, o miestelio centre besisukiojantis užsienietis.
Akyli milicininkai ir nusivylę stebėtojai
DELFI žurnalistui kalbinant žmones, šalia nuolat sukiojosi milicijos automobilis: sustoja tai iš kairės, tai iš dešinės, o viduje esantys pareigūnai akylai stebi, kas vyksta. Galiausiai milicininkai įsidrąsino atvykus pastiprinimui – pasirodė dar vienas pareigūnų automobilis. Priėjo tryse, vienas jų ginkluotas automatu, o vyresnysis be užuolankų kreipėsi tiesiai atvykėlį.
„Laba diena, kas toks, iš kur ir ką čia veikiate?“ – įsakmiai, bet mandagiu tonu kreipėsi pareigūnas. Paaiškinus, kad atvykėlis – ne koks užsienio agentas, o žurnalistas, kuris su kolegomis atvyko į Ružanus, pareigūnai įdėmiai tyrinėja pasą.
Kolegos turi akreditacijas stebėti pratybas Ružanų poligone, kur įleidžiama tik 40 žurnalistų grupė. DELFI Baltarusijos ministerija skyrė akreditaciją į kitą poligoną – be leidimų į vidų nepateksi, tad tenka sukiotis miestelyje ir laukti tautiečių. Išgirdęs tokį paaiškinimą pasą tyrinėjantis milicininkas tik linksi galva ir toliau atlieka, regis, pagal instrukciją numatytus veiksmus.
Nuotrauka, skambutis telefono knygoje jau įvestu numeriu „tarnyba“, keli papildomi klausimai ir milicininkai atlyžta. Vienas prisipažįsta, kad turi giminių Kaune ir Klaipėdoje, ima teirautis Lietuvos pareigūnų atlyginimų. Paklaustas, kiek uždirba baltarusių milicininkai, pareigūnas akivaizdžiai susigėsta.
„Jūs juoksitės“, – veidą iškreipia liūdna šypsena, bet patikintas, kad lietuviai čia neatvažiavo tyčiotis iš kaimynų, o ir Lietuvoje pareigūnai skundžiasi atlyginimais, vyriškis tyliai išberia: „300 dolerių, žadėjo nuo kitų metų pakelti, bet...“
Palinkėję gero kelio pareigūnai savo darbą atlieka iki galo – patykoję šalikelėje milicininkai sulaukia kitų lietuvių, nufotografuoja automobilio numerius, pamojuoja ir išvažiuoja.
Kolegos atrodo kiek nusivylę – ne baltarusių milicininkų dėmesiu, o parodomąja pratybų dalimi Ružanų poligone: dėl prasto oro matomumas buvo minimalus, o Baltarusijos ir Rusijos orlaivių – neva separatistų užimtą aerodromą šturmavusių atakos lėktuvų „Su-25“, „Su-34“ – beveik nesimatė.
Tik separatistų tariamai numušto žvalgybinio lėktuvo įgulos gelbėjimo operacijoje dalyvavę sraigtasparniai „Mi-8“ išgelbėjo „šou“, skirtą 40 žurnalistų ir keliolikai karinių stebėtojų iš NATO ir kitų pakviestų valstybių.
Pastarieji taip pat nebuvo visiškai patenkinti – buvo įleisti tik į parodomąją dalį, parodyta tik tai, ką nori parodyti „gynybinių pratybų“ legendą kruopščiai ginantis Minskas, nėra tai, ko tikėtųsi prie atvirumo įpratę Vakarų šalių kariškiai. Kita vertus, tarsi neturi prie ko prikibti, – žurnalistams akreditacijos buvo suveiktos be jokių trikdžių ir be didesnių problemų, nors ir kiek chaotiškai.
Tad visas procesas kiek primena Sapiegų rūmus: iš priekio rodo gražią restauruotą dalį, prie kurios prikibtų nebent specialistai, tačiau už jos slypi pavojingi griuvėsiai ir nežinia.
Tiesa, vienas krinta į akis: pratybas pristatęs baltarusių kariškis taip ir negalėjo paaiškinti, koks loginis ryšys tarp pratybų legendoje įvardytų priešininkų – Veišnorijos separatistų ir pratybose jungtinės Rusijos ir Baltarusijos aviacijos sudaužytų priešininkų, kurie turi savo aerodromą, priešlėktuvinę ginkluotę.