Apsilankę šalies naujienų portalų ir televizijų redakcijose jie kalbino tuos, kurie kasdien akylai stebi teismų darbą ir informuoja visuomenę apie rezonansines bylas. TEISMAI.LT pateikia teisėjų pokalbių su žurnalistais ištraukas.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Sigita Bieliauskienė kalbina Saulių Chadasevičių, naujienų portalo 15min žurnalistą.
– Ar prisimenate savo pirmąjį vizitą į teismus prieš 10 metų, kai pradėjote rašyti teisės temomis?
– Ryškaus įspūdžio nelikę, bet pamenu vaizdą – visi kabinetai uždaryti, žmonės rimti, susikaupę. Užtrunka, kol supranti, kaip kas vyksta, kol randi ryšį su teismo žmonėmis. Juk visa informacija ateina ne iš stalčių ar kompiuterinių failų, o kažkokia forma iš žmonių.
– Ar pasikeitė kas nors teismų sistemoje per pastaruosius 10 metų?
– Mano akimis, pasikeitė. Kai ateini į teismą pažinodamas visus – nuo drabužininko iki teismo pirmininko, tikrai lengviau. Kartais susiduri su naujokais ar piktesniais darbuotojais, kurie nori dirbti tiesioginį darbą, bet nelabai supranta, dėl ko mes ten ateiname. O žurnalistai į teismą eina ne savo malonumui. Mes norime parengti straipsnį konkrečia tema ir tikime, kad ji yra aktuali visuomenei, platesniam ratui, mūsų auditorijai.
– Visuomenei įdomesnės baudžiamosios ar kitos srities bylos?
– Be abejo, baudžiamosios bylos. Kodėl? Paaiškinti nesudėtinga – paprastai jos būna skandalingesnės ir dramatiškesnės. Ne paslaptis, kad civilinės bylos yra sudėtingesnės, žurnalistui reikia skirti daugiau laiko norint įsigilinti į bylos medžiagą. Be to, ne visada straipsnis apie civilinę bylą duos tokį efektą kaip apie baudžiamąją.
– Vienintelis patarimas – kalbėtis. Kai žmonės darbe vadovaujasi instrukcijomis, jose ir lieka... Kai man reikia greito rezultato – rengiu publikaciją apie rezonansinį įvykį – idealu, jei mes pasikalbame su teisėju. Galbūt teisėjas dabar, šią akimirką, negali visko detaliai pakomentuoti, bet galės vėliau. Galbūt to negali daryti jis, bet informaciją spaudai suteiks teismo vadovas. Arba klausimas yra gana paprastas ir man galėtų padėti atstovas spaudai. Taigi kiekviena situacija išsprendžiama elementariai žmogiškai komunikuojant.
– Didžiausias iššūkis teisės žurnalisto darbe.
– Sunkiausia gilintis į bylą neturint išankstinio vertinimo, o ne „žinant“ būsimą teismo sprendimą. Išankstinis vertinimas gali labai lengvai suklaidinti. Vėliau, sudalyvavęs teismo posėdžiuose, įsiklausęs į įvairius šalių argumentus, supranti – susidaręs įspūdį vien pagal bylos esmę būtum galėjęs labai suklysti. Teismai pranašesni už žiniasklaidą tuo, kad jie neskuba daryti išvadų, nerašo sprendimo antraštės pradžioje, o iš pradžių parašo tekstą ir pabaigoje pateikia lemiamą antraštę – sprendimą, nutartį ar nuosprendį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Algis Norkūnas kalbina „Info TV“ laidų vedėją, žurnalistę Rasą Tapinienę.
– Ar norėdamas gerai pakalbinti teisėją žurnalistas turėtų būti geras teisininkas?
– Kaip tik jis turėtų būti ne teisininkas. Juk įvairių specialybių (teisininkai ne išimtis) atstovai vartoja tam tikrą profesinį žargoną, tam tikras formuluotes, kurios mums ir mūsų aplinkai, mūsų profesijos žmonėms yra savaime suprantamos. Pavyzdžiui, jeigu aš pasakau „šifras“, „sinchronas“, „dengimai“, „permušimai“ ir panašiai, jums turbūt sako nedaug ką, o kolegos žurnalistai supras mane.
Lygiai tas pats, kai žurnalistas kalba su teisininku. Mano nuomone, didžiajai daliai žmonių aiškesnis interviu bus tada, jeigu teisėją kalbins ne profesionalus teisininkas. Jei teisėjas kalbės sudėtingai, žurnalistas paprašys paprasčiau paaiškinti teismo žinią.
Vėlgi aš suprantu, kodėl teisininkai, mokslininkai ar kiti daug savo srityje pasiekę profesionalai bijo kalbėti paprastai. Jie turi ydą (o gal baimę) kalbėti žmonių kalba, nes tada jų nesupras kolegos. Kaip aš, teisės mokslų daktaras, kalbėsiu tokia paprasta leksika, juk kolegos išjuoks mane!..
Vis dėlto mes kalbame visuomenei. Teisėjai, komentuodami savo sprendimus, turėtų siekti, kad jų kalbą suprastų ir mama ar senelis bei visa aplinka, kuri nėra teisininkai. Teisėjas turėtų išaiškinti teisinius dalykus jiems suprantama kalba. Jei teisėjai kalbėdami vartos sudėtingus teisinius terminus, visuomenė ir toliau manys, kad teisininkai yra uždara kasta su savo taisyklėmis.
– Pastebiu, kad Lietuvos žmonėms trūksta teisinių žinių. Ypač lyginant su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kur kone kiekviena šeima turi savo teisininką ir kiekvienu atveju, įvykus kokiam nors nemalonumui parduotuvėje ar kilus ginčui su padavėju, žmonės iš karto grasina teismais. O lietuvis? Jis dažniausiai numoja ranka. Ir netgi jei yra pažeistos jo teisės, jis dažniau kreipiasi ne į teismą, o į žiniasklaidą, nes tikisi viską išspręsti per viešumą.
– Kodėl žmonės renkasi tokį kelią?
– Man susidarė įspūdis, kad lietuviams teisminis procesas atrodo labai ilgas, brangus ir sunkus. Tiesiog neapsimoka bylinėtis, nes sugaiši daug laiko, sumokėsi krūvą pinigų, sunaudosi begalę nervų ląstelių, o norimo rezultato vis tiek gali nepasiekti. Todėl dažnai kreipiamasi į žiniasklaidą. Žmonės įsivaizduoja, kad, pasitelkiant ją, ginčą sprendžiant ne teisiniais būdais, galima pajudinti teismus, politikus. Tai kartais, kaip matome, pasiteisina.
– Dabar visuomenėje gaji nuomonė, kad teismų sprendimai yra painūs ir neaiškūs. Ar Jūs sutinkate su tokiu vertinimu?
– Kartais teisėjai suprantamai paaiškinama savo motyvus. Vis dėlto dažnai labai trūksta paprasto paaiškinimo, kodėl priimtas toks sprendimas, ar bausmė yra maksimali pagal įstatymus.
Pastebiu, kad ypač rezonansinėse bylose, kai visuomenę yra labai smarkiai šokiravęs koks nors įvykis ar kai kalbame apie nukentėjusius nepilnamečius ar bejėgiškos būklės asmenis, o bausmė, žmonių akimis, paskiriama labai maža, nesulaukusi aiškaus atsakymo visuomenė nukreipia pyktį į teismus. Žmonėms atrodo, kad ginamos nusikaltėlio, o ne aukos teisės. Tokiais atvejais labai reikia žmogiško teisėjo paaiškinimo, kodėl paskirta tokia bausmė.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Viktorija Šelmienė kalbina naujienų portalo DELFI.LT žurnalistą Dainių Sinkevičių.
– Kiek teko įdėti pastangų surenkant žinias apie teisinę sistemą? Juk teisė – sudėtinga sritis.
– Žinios ir profesiniai terminai (pvz., kuo skiriasi nutarimas nuo nuosprendžio ar liudytojas nuo liudininko) atėjo su laiku, per kasdienį darbą ir praktiką. Pavyzdžiui, teisėjai man yra įkalę į galvą, kad baudžiamojoje byloje priimamas ne sprendimas, o nuosprendis. Tačiau pastebiu, kad patys neretai per posėdį pasako: „Sprendimą galėsite apskųsti“ ir pan. Ir tai nėra klaida, juk žodis „sprendimas“ yra platesnė sąvoka, tam tikras sprendžiamasis veiksmas. Mes, žurnalistai, visuomenei turime informaciją pateikti kuo paprastesne kalba.
– Nekyla minčių studijuoti teisę?
– Kone kasdien lankausi teisme ir matau, kaip dirba teisėjai. Jų vietoje būti nenorėčiau. Darbo krūviai dideli, atsakomybė milžiniška.
– Ar matote sąsajų žurnalisto ir teisėjo darbe?
– Mes keliame tuos pačius klausimus. Ir žurnalistams, ir teisėjams rūpi visuomenė, kaip ji priėmė ir suprato teismo žinią. Mano akimis, žurnalistas yra tarpininkas tarp teisėjo ir visuomenės. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau teisėjų, suprantančių, jog sprendimą priėmė Lietuvos Respublikos vardu, ir ne tik proceso dalyviams, bet ir žurnalistams stengiasi kuo išsamiau paaiškinti jo motyvus.
– O koks žurnalistų darbo tempas? Ar dirbate 24 val. per parą?
– Kolegos iš skyriaus „Kriminalai“ dirba visą parą, anksčiau ir man tekdavo bet kuriuo metu vykti į įvykių vietą. Tačiau dabar mano darbo laikas priklauso nuo teismų. Posėdžiuose dalyvauju dieną, dažnai iki pietų. Straipsnius rengiu grįžęs iš teismo. Stengiuosi išeiti iš darbo padoriu laiku, iki 19 val. Žinoma, kartais tema įtraukia ir dirbu iki 20 ar net 24 val. Tačiau kasdien naktimis dirbti tikrai nereikia.
– Dainiau, kaip pasirenkate bylas, apie kurias rašote?
– Yra du kriterijai. Dažniausiai rašau apie tai, kas akivaizdžiai svarbu visuomenei, kas yra viešasis interesas, kurio negali praleisti, tarkime, didelis rezonansas (korupcijos ar nužudymo byla). Antrasis kriterijus – smalsumas.
Kartais taip sutampa, kad abu kriterijus atitinkančios bylos nagrinėjamos tuo pačiu metu, tą pačią valandą. Vienas posėdis 9 val. vyksta Vilniaus miesto apylinkės teisme, kitas – tą pačią valandą Vilniaus apygardos teisme.
Dilema, kur sudalyvauti? Jei pasirinksi bylą pagal smalsumą – gražuoles ir jų spalvingą gyvenimą, straipsnį perskaitys labai daug DELFI skaitytojų. Pasirinksi apie politiko paimtą kyšį, sulauksi gerokai mažiau skaitytojų dėmesio. Kaip žurnalistas turiu pasirinkti prioritetą, kuri byla svarbesnė visuomenei. Paprastai pasirenku politiką, o gražuolių temą pasiūlau kolegėms iš skilties „Pramogos“ (šypsosi).
– Jei kalbėtume konkrečiai apie teismus, vengiu rašyti apie seksualinius nusikaltimus šeimos rate. Pasitaiko atvejų, kai turiu parašyti neišvengiamai, tačiau istorijų būna labai baisių ir gerai pasveriu, ar jas tikrai reikia viešinti. Priimdamas sprendimą vertinu, ar tai, kas užfiksuota bylos medžiagoje, yra tikra tiesa, ar ne.
– Kas padeda apsidrausti?
– Vidinė nuojauta. Kartais bendraujant su žmogumi galima labai aiškiai pajausti, ar jis sako tiesą, ar ne. Juk jūs, teisėjai, puikiai žinote, kaip atskirti, kada žmogus išsisukinėja ar fantazuoja.
Žinoma, kartais būna istorijų, kai labai dvejoju ir nuoširdžiai nežinau, kuri tiesa yra tikroji. Tada tenka laviruoti. Pateikiu publikaciją taip, kad skaitytojas pats mąstytų ir padarytų savo išvadas.
– O skaitote detektyvus?
– Neskaitau. Gyvenime pakankamai prisižiūriu detektyvinių istorijų (šypsosi).