Jos išsiskiria savo sudėtingumu ir apimtimi, taikomais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, reikalauja specialiųjų ekonomikos, techninių ir kitų žinių. Apie tai, kuo konkurencijos bylos yra išskirtinės ir svarbios, kokios yra teismų praktikos tendencijos ir naujovės šioje srityje, kalbamės su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininko pavaduotoju Irmantu Jarukaičiu, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininku Šarūnu Keserausku bei advokatu, konkurencijos teisės specialistu Mariumi Juoniu.
– Kuo svarbi ir įdomi konkurencijos teisė? Kiek ji aktuali kiekvienam piliečiui, verslui ar valstybės ekonomikos gyvybingumui?
I. Jarukaitis: – Pradėti, matyt, reikėtų nuo to, kad ir Konstitucija, ir ES teisė pagrįstos asmens ūkinės veiklos laisvės ir sąžiningos konkurencijos principais, draudimu monopolizuoti rinką. Mūsų pačių sovietmečio patirtis parodė, kad planinė ekonomika nėra gyvybinga, nes ji neskatina asmens iniciatyvos, inovacijų ir dėl to linkusi žlugti. Taigi asmens ūkinės veiklos laisvė ir rinkos ekonomika yra tas modelis, kuris leidžia užtikrinti veiksmingą ribotų išteklių paskirstymą.
Pamatinis rinkos ekonomikos modelio bruožas yra tas, kad prekių ir paslaugų kainas bei kitus su tuo susijusius aspektus (gamybos apimtis, plėtrą ir pan.) nulemia pati rinka, joje nuolat besiformuojanti paklausa ir pasiūla. Taigi sprendimus minėtais klausimais priima patys ūkio subjektai, o ne valstybė. Šis modelis skatina ūkio subjektų varžymąsi, iš to, žinoma, išlošia vartotojas.
Užtenka prisiminti, tarkim, nuolatinę Apple ir Samsung kovą dėl vartotojų palankumo ir tai, kaip tokia konkurencija sukuria dinamišką rinką. Ir, priešingai, tos rinkos, kuriose dėl įvairių priežasčių veiksmingos konkurencijos nėra, yra linkusios stagnuoti. Vis dėlto tokioje sistemoje valstybė vaidina svarbų vaidmenį nustatydama žaidimo taisykles, nes, kaip rodo patirtis, ūkio subjektai gali nesilaikyti sąžiningos konkurencijos principų – užuot konkuravę tarpusavyje, gali susitarti dėl tam tikro kainų lygio, jei ūkio subjektas dominuoja – piktnaudžiauti savo turima padėtimi arba monopolizuoti savo pozicijas. Nuo to nukenčia kiti sąžiningi ūkio subjektai ir vartotojai.
Š. Keserauskas: – Konkurencijos teisė svarbi, nes ji saugo konkurenciją rinkoje. Ūkio subjektai galėtų konkuruoti ir be teisės įsikišimo, tačiau tada konkurencija būtų brutalesnė: dalis įmonių būtų nepagrįstai išstumtos iš rinkos, ir toks pasitraukimas nebūtų naudingas vartotojams.
Konkurencijos teikiama nauda vartotojams – mažesnės kainos, geresnė kokybė, didesnis pasirinkimas ir inovacijos.
– Konkurencijos taryba nuolat užtikrina konkurencijos teisės normų laikymosi priežiūrą Lietuvoje ir yra ta institucija, kuri rūpinasi vartotojų gerove. Kokios yra Konkurencijos tarybos funkcijos, kokie jos veiklos prioritetai, su kokiais iššūkiais susiduriate savo kasdieniame darbe?
Š. Keserauskas: – Konkurencijos taryba siekia, kad konkurencija būtų naudinga vartotojams. Vartotojai gauna naudą, kai rinkos yra atviros, jose vykstančios konkurencijos nevaržo nei ūkio, nei viešojo administravimo subjektai. Pastarieji gali apriboti konkurenciją proteguodami tam tikras įmones (savivaldybėms būdingi pažeidimai) arba netinkamai reguliuodami rinką, o tai ir parodė mūsų tyrimas dėl kompensuojamųjų vaistų. Savo ruožtu įmonės gali išvengti konkurencijos, pavyzdžiui, iš anksto susitardamos, kuri iš jų laimės viešuosius pirkimus. Visa tai patenka į Konkurencijos įstatymo reguliavimo sritį.
Konkurencijos įstatymas nėra vienintelis, kurio priežiūrą vykdo mūsų institucija. Konkurencijos taryba, viena ar kartu su kitomis institucijomis, užtikrina, kad būtų tinkamai įgyvendinami ir Reklamos, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo bei Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymai.
Turėdami daug funkcijų, privalome aiškiai apibrėžti veiklos prioritetą. Esame viešai deklaravę, kad konkurencijos teisės srityje prioritetu laikysime tokį mūsų institucijos įsikišimą į rinką, kuris gali reikšmingai prisidėti prie veiksmingos konkurencijos apsaugos ir taip užtikrinti kuo didesnę vartotojų gerovę. Spręsdami, ar konkretus įsikišimas į rinką atitinka šį prioritetą, vertiname tokio įsikišimo finansinę naudą vartotojams, jo strateginę reikšmę bei mūsų institucijos išteklius.
Pastaraisiais metais ypatingą dėmesį skiriame galimiems konkurencijos ribojimams energetikos, maisto pramonės, atliekų tvarkymo, medicinos bei farmacijos sektoriuose, taip pat – draudžiamiems susitarimams vykdant viešuosius pirkimus.
– Kuo išsiskiria administracinių teismų nagrinėjamos konkurencijos bylos? Koks teismo vaidmuo nagrinėjant šias bylas?
I. Jarukaitis: – Bendriausia prasme administracinio teismo vaidmuo konkurencijos bylose nesiskiria nuo to, kurį jis atlieka kitose administracinėse ginčo bylose. Teismai vertina, ar Konkurencijos tarybos priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kita vertus, šios bylos išskirtinės tuo, kad paprastai yra itin didelės apimties, todėl reikalauja ypatingo dėmesio bei laiko sąnaudų. Be to, jas nagrinėjant būtinos ne tik gilios ES teisės, bet ir ekonomikos, tam tikros specifinės techninės žinios, įsigilinimas į atitinkamo ūkinės veiklos sektoriaus funkcionavimo specifiką. Pastaraisiais metais Konkurencijos taryba imasi vis sudėtingesnių tyrimų, kuriuose vertinami konkurencijos teisės pažeidimai ne tik pagal tikslą, bet ir pagal pasekmes, o tai reikalauja išsamaus rinkos situacijos vertinimo.
Formuodamas konkurencijos teisės taikymo praktiką, LVAT turi taikyti ne tik nacionalinę, bet ir ES teisę, todėl itin svarbi ES Teisingumo Teismo praktikos analizė. Būtent dėl šios priežasties LVAT skiria daug dėmesio teisėjų kvalifikacijos kėlimui, Teismo teisėjai aktyviai dalyvauja Europos konkurencijos teisės teisėjų asociacijos, kurioje su kolegomis iš visos Europos keičiasi patirtimi, veikloje.
M. Juonys: – Kalbėdamas apie iššūkius, susijusius su atstovavimu, visų pirma norėčiau pasidžiaugti, jog per pastaruosius 10–15 metų tiek Konkurencijos taryba, tiek teismai nuėjo didelį kelią. Atsiranda daugiau ekonominės analizės, juntamas ir didesnis teismų, ypač LVAT, vaidmuo formuojant teisės taikymo ir aiškinimo praktiką. Palyginkite Konkurencijos tarybos ir teismų sprendimus prieš kokius 15 metų ir dabar. Kokybinis skirtumas akivaizdus.
Žinoma, yra ir tobulintinų dalykų. Neatskleisiu paslapties pasakydamas, jog Konkurencijos taryba yra viena iš blogiausių, o galbūt ir blogiausiai finansuojamų konkurencijos institucijų ES. Tai valstybės požiūrio į šią instituciją problema. Per pastaruosius kelerius metus Konkurencijos tarybai pavyko transformuotis į šiuolaikišką instituciją. Tačiau valstybei neinvestuojant į šią sritį pozityvią dinamiką yra itin sunku išlaikyti.
Man asmeniškai imponuoja JAV pavyzdys, kur konkurencijos teisę kuria teismai. Kodėl? Todėl, kad tokiu atveju galima kalbėti apie realų teismo, kaip nepriklausomo arbitro, vaidmenį, o konkurencijos taisyklės tampa mažiau mistifikuotos – teisininkus gąsdinantys ekonominiai terminai ir dėsningumai virsta sveiko proto taisyklėmis, gyvenimiška praktika ir įrodymais. Dėl to norėtųsi matyti daugiau ir ypač žemesnių instancijų teisėjų konkurencijos teisės profesionalų bendruomenėje.
– Ar kalbėdami apie konkurencijos teisę, jos plėtotę esame kažkuo išskirtiniai ES kontekste, ar vis tik konkurencijos teisė ir jos taikymo praktika visose ES valstybėse yra vienoda?
Š. Keserauskas: – Konkurencijos teisė ir praktika ES valstybėse yra labai panašios. Vis dėlto Lietuvos konkurencijos teisė vienoje srityje yra gana unikali ne tik ES, bet ir pasaulyje. Paprastai konkurencijos teisės draudimai taikomi tik ūkio subjektams, tačiau Lietuva išskirtinė tuo, kad mūsų Konkurencijos įstatymas draudžia konkurencijos ribojimus nepriklausomai nuo to, kas yra tų ribojimų autorius, – ūkio ar viešojo administravimo subjektas. Įstatymas (4 straipsnis) viešojo administravimo subjektams numato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir įtvirtina draudimą privilegijuoti arba diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Šis draudimas nėra tik deklaracija – jį dažnai įgyvendiname ir praktikoje. Tai svarbu, nes valstybės institucijos turi nemažai galimybių riboti konkurenciją – juk jos priima privalomus taikyti teisės aktus – ir, kai tai daro nepagrįstai, dėl to kenčia tiek verslas, tiek vartotojai.
I. Jarukaitis: – Bendra tai, kad susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi srityje taisyklės ES ir jos valstybėse narėse yra identiškos. Jei ūkio subjektų veikla gali paveikti prekybą tarp ES valstybių narių, Konkurencijos taryba ir administraciniai teismai tiesiogiai taiko ES teisę. Kita vertus, Konkurencijos įstatymas įtvirtina specifines taisykles, skirtas užtikrinti, kad sąžiningos konkurencijos principų nepažeistų viešojo administravimo subjektai. Be to, priimtas specialus įstatymas, skirtas mažmeninės prekybos įmonėms. Nemažai valstybių tokių taisyklių neturi.
M. Juonys: – Nors materialiosios teisės nuostatos yra beveik identiškos visoje ES, tačiau, be abejo, jų taikymo praktika ir institucijų prioritetai skiriasi. Prie to neretai prisideda ir valdžios institucijų požiūris.
Man tenka nemažai bendrauti su kolegomis iš kitų ES valstybių narių ir galiu nuoširdžiai pasidžiaugti, kad Lietuva atrodo iš tiesų neblogai visos ES kontekste. Estai nurodo konkurencijos taisyklių neefektyvumą dėl ydingo tyrimo procedūrų reglamentavimo. Latviai, mano nuomone, kartais linkę taikyti konkurencijos taisykles gana formaliai. Kolegos iš Balkanų skundžiasi, kad daugeliu atvejų poveikis konkurencijai analizuojamas ne per poveikio konkretiems konkurencijos parametrams (pvz., kainos, pasiūla, asortimentas), bet per abstraktaus „sąžiningumo“ kriterijaus prizmę.
Šiais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad konkurencijos teisės suvokimo prasme lietuviška teisinė praktika tikrai gėdos nedaro. Net ir privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylų (jų apskritai nėra daug) pas mus yra bent jau daugiau nei pas kaimynus latvius ar estus.
– Kokias svarbiausias ir įdomiausias pastarųjų metų nagrinėtas konkurencijos bylas galite įvardyti, kuo jos svarbios?
I. Jarukaitis: – Pastaraisiais metais Lietuvos administraciniams teismams teko nagrinėti pakankamai daug įdomių konkurencijos bylų. Iš jų išskirčiau 2016 m. nagrinėtą Eturas bylą, kurioje LVAT buvo kreipęsis prejudicinio sprendimo į ES Teisingumo Teismą. Ši byla įdomi tuo, kad joje buvo keliamas klausimas, kokioms sąlygoms esant ūkio subjektai gali būti laikomi atsakingais už konkurencijos teisės pažeidimus, kai elektroninės platformos operatorius techniškai apriboja platformą naudojančių kelionių agentūrų galimybę taikyti nuolaidas ir teismai turėjo progą plėtoti konkurencijos teisės normas atsižvelgdami į elektroninės erdvės specifiką.
Paminėtina ir Gazpromo byla, kurioje vertinta, ar šio ūkio subjekto atsisakymas derėtis su kitu ūkio subjektu dėl gamtinių dujų mainų sandorio nepažeidžia koncentracijos metu Konkurencijos tarybos nustatytos sąlygos.
Š. Keserauskas: – Kaip jau minėjau, imdamiesi bylų visada siekiame, kad mūsų įsikišimas atneštų kuo daugiau naudos vartotojams. Čia galima būtų prisiminti Maxima/Mantinga bylą, kurioje atskleidėme, o teismai patvirtino, kad daugeliui vartotojų galimai teko mokėti brangiau už duonos gaminius dėl konkurenciją ribojusių susitarimų.
Vis dėlto bylų svarbos negalime matuoti vien tik naudos vartotojams požiūriu. Jau minėjau, kad pradėdami tyrimus vertiname ir bylų strateginę reikšmę: byla gali būti susijusi su nedidele rinka, tačiau sprendimas gali įtvirtinti svarbų principą ar pateikti teisės išaiškinimą.
Pavyzdžiui, 2014 m. Laivų agentavimo byloje LVAT patvirtino teismų galimybę ne tik sumažinti, bet ir padidinti Tarybos skiriamas baudas ūkio subjektams. Tai svarbi žinia visiems ūkio subjektams ir jų advokatams, kurie skundžia mūsų institucijos sprendimus manydami, kad skųsdami neturi ko prarasti.
Precedentiniu požiūriu labai reikšmingi Konstitucinio Teismo ir LVAT sprendimai bylose, susijusiose su komunalinių atliekų tvarkymu. Pirmoji byla kilo dar iš 2008 m. Tarybos priimto sprendimo, nustačiusio, kad net keliolika Lietuvos savivaldybių apribojo konkurenciją be konkurso ar kitos konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančios procedūros pavesdamos komunalinių atliekų naudojimą ir šalinimą vykdyti regioniniams atliekų tvarkymo centrams.
Šioje iki pat 2015 m. užsitęsusioje byloje tiek Konstitucinis Teismas, tiek vėliau ir LVAT nurodė, kad net ir veikdamos savarankiškai savivaldybės turi paisyti iš konstitucinio sąžiningos konkurencijos imperatyvo kylančio reikalavimo atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas. Šio reikalavimo savivaldybės gali nevykdyti tik objektyviai pateisinamu pagrindu, o tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje.
Kalbėdamas apie precedentines bylas, privalau paminėti bene ryškiausią pastarųjų metų pavyzdį – Eturo bylą, kurioje 2012 m. Taryba nustatė kelionių agentūrų elektroninėje erdvėje sudarytą kartelį.
Konkuruojančios agentūros susitarimą riboti vartotojams taikomų nuolaidų dydį pasiekė naudodamos internetinę kelionių užsakymo sistemą E-turas, kurią administravo kelionių pardavimo rinkoje neveikianti įmonė.
Nagrinėdamas klausimą dėl susitarimo egzistavimo, LVAT pirmą kartą konkurencijos byloje kreipėsi į ES Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl įmonių atsakomybės už dalyvavimą draudžiamame susitarime. ES Teisingumo Teismo nuomone, pranešimo apie nuolaidas išsiuntimas sistemoje ar techninis nuolaidos apribojimas galėjo reikšti suderintus veiksmus tarp įmonių, kurios žinojo apie sisteminio pranešimo turinį ir neprieštaravo nuolaidos ribojimui, t. y. nebyliai prisijungė prie susitarimo riboti nuolaidas. Remdamasis šia išvada LVAT patvirtino, kad Taryba pagrįstai nustatė dalies kelionių agentūrų ir sistemos administratoriaus Eturas dalyvavimą kartelyje. LVAT pažymėjo, kad įmonės, žinojusios apie internetu parduodamų kelionių nuolaidos ribojimą, bet ir toliau naudojusios sistemą bei nebyliai pritardamos tokiai iniciatyvai, pažeidė konkurencijos teisę. LVAT pasisakė ir dėl tarpininko – sistemos administratoriaus vaidmens: nors administratorius ir nebuvo kelionių agentūrų konkurentas, o tik teikė joms informacinių technologijų paslaugas, jis taip pat buvo pripažintas kartelio dalyviu.
M. Juonys: – Vienu iš įdomiausių pastarojo meto precedentų laikyčiau jau minėtą Kelionių agentūrų arba E-Turo bylą. Tai yra iš tiesų europinio masto precedentas - viena iš pirmųjų bylų, kurioje pasisakoma apie tai, kaip draudžiamus susitarimus reglamentuojančias konkurencijos taisykles reikia taikyti elektroninėje erdvėje.
Įdomiu atveju laikyčiau ir vadinamąją Laivų agentų bylą. Tai yra pirmoji lietuviška byla, kurioje LVAT pripažino solidarios atsakomybės taikymo susijusių ūkio subjektų grupės įmonėms galimybę.
– Kokie didžiausi pokyčiai konkurencijos teisės srityje yra įvykę pastaruoju metu ir kokių tendencijų tikimasi artimiausioje ateityje?
Š. Keserauskas: – Šių metų vasario 1 d. įsigaliojo Konkurencijos įstatymo pataisos, reglamentuojančios asmenims, nukentėjusiems nuo konkurencijos teisės pažeidimų, aiškesnes galimybes ginti savo teises, pareiškiant ieškinius dėl žalos atlyginimo. Išsamios taisyklės leis nukentėjusiems asmenims efektyviai ginti pažeistas teises bei interesus ir padidins konkurencijos teisės pažeidimų prevenciją.
Nuo šių metų Konkurencijos tarybai suteikta teisė skirti baudas už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimus viešojo administravimo subjektams – tikimės, kad pastaruosius taps lengviau atgrasyti nuo vartotojams žalingo konkurencijos ribojimo.
Dar viena naujovė – nuo liepos 1 d., įsigaliojus Vietos savivaldos įstatymo pataisoms, savivaldybės gali steigti įmonę ar patikėti naują ūkinę veiklą jau veikiančioms savo bendrovėms tik gavusios Konkurencijos tarybos leidimą. Tokie ribojimai turėtų sumažinti galimybes teikti privilegijas savivaldybių valdomoms įmonėms viešųjų interesų sąskaita bei prielaidas kilti interesų konfliktui, kai savivaldybė vienu metu yra veikimo taisykles rinkoje reglamentuojantis ir per savo valdomą įmonę toje pačioje rinkoje veikiantis subjektas.
Ateities tendencijų kryptį brėžia Europos Komisija – ji pasiūlė naujų taisyklių, kurios turėtų padėti ES valstybėms narėms didinti konkurencijos institucijų nepriklausomumą ir stiprinti jų veiksmingumą. Šiuo metu Europos Komisijos pateiktos direktyvos projektas dar svarstomas.
I. Jarukaitis: – Pasauliniame kontekste pastaruoju metu labai aktyvios diskusijos apie teisės normų dėl žalos, padarytos konkurencijos teisės pažeidimais, atlyginimo pritaikomumą elektroninėje erdvėje. Pavyzdžiui, kaip turi būti vertinamas kainų nustatymo algoritmų naudojimas konkurencijos teisės požiūriu, ar didiesiems duomenims (angl. big data) rinkti ir naudoti gali būti taikomi konkurencijos teisėje nusistovėję testai ir pan. Teismai savo praktikoje jau susiduria su bylomis, kuriose vertinamas ūkio subjektų elgesys elektroninėje erdvėje. Siekiant tinkamai įvertinti kylančių problemų sprendimus, būtina gilinti žinias apie naujus elektroninėje erdvėje kuriamus verslo modelius, jų veikimo specifiką.
M. Juonys: – Prie pagrindinių pokyčių priskirčiau bendrą perėjimą prie ekonomine analize grįsto vertinimo arba bent jau judėjimą ta kryptimi, taip pat bandymus paskatinti privatų konkurencijos taisyklių įgyvendinimą. Nereikia pamiršti ir atsakomybės griežtėjimo tendencijų.
Ateities tendencijomis laikyčiau su veikla elektroninėje erdvėje susijusių tyrimų ir bylų gausėjimą, privataus konkurencijos taisyklių įgyvendinimo vaidmens augimą. Turbūt anksčiau ar vėliau koncentracijų kontrolės taisyklės bus papildytos nuostatomis, leidžiančiomis vertinti ir nekontroliuojančių mažumos akcijų paketų įsigijimus. Manau, laikui bėgant vis aktualesnis bus ir baudžiamosios atsakomybės taikymas fiziniams asmenims. Nemanau, jog dabar yra prielaidų tam, kad tai taptų europine tendencija. Tačiau manyčiau, jog Lietuvos atveju ilgainiui tai taps rimtų diskusijų objektu, ypač jeigu atleidimo nuo baudų programa kaip priemonė „sprogdinti“ kartelius iš vidaus taip ir „neužsives“.
Manau, taip pat augs ginčų, susijusių su tyrimo procedūromis, skaičius.