Didžiausią laivyną pasaulyje turinčioms JAV, kurių laivai netrukus gali pasirodyti kone bet kuriame planetos taške, jei tik prie jo galima priplaukti, ilgą laiką konkurentai nekėlė pernelyg didelio galvos skausmo. Vien 11 lėktuvnešių su aviacijos grupėmis, galimybėmis pranokstančiomis daugelio šalių karines oro pajėgas, jau atrodo įspūdingai.
O kur dar palydos laivai – dešimtys kreiserių, sparnuotomis ir kitomis raketomis ginkluotų antvandeninių ir povandeninių laivų, galinčių smogti giliai sausumoje esantiems taikiniams. Praėjus keliems dešimtmečiams po Sovietų sąjungos subyrėjimo ir sovietų karinės galios sumenkimo, regis, niekas negalėtų mesti rimto iššūkio JAV laivynui, kurio laivų negalėtų pasiekti joks priešininkas.
Panašų pasitikėjimą savo jėgomis demonstravo ir 2015 metais į pirmąją iš kelių žygių po Europą leidęsi amerikiečių kariai. Operacija „Dragūnų žygis“ buvo skirta nuraminti dėl augančios Rusijos karinės galios nerimaujančias Rytų ir Vidurio Europos valstybes, tad keli šimtai amerikiečių karių sėdo į Vokietijoje dislokuotus šarvuočius „Stryker“ ir išvyko į 2,4 tūkst. km ilgio kelionę per Vokietiją, Čekiją, Lenkiją, Baltijos šalis.
Nusileidžia ugnies galia
Tačiau atidžiai JAV galią stebintys ekspertai kaip mat pabrėžė kelias akis badančias ydas. Nors čekai, lenkai, lietuviai ir kiti amerikiečių šarvuočius sutiko džiugiai, o JAV tikslas – nuraminti šias šalis, įkvėpti pasitikėjimo savo jėgomis ir svarbiausia – parodyti sąjungininkų karinę galią tarsi ir buvo pasiektas, realaus konflikto atveju toks karinės technikos paradas turėtų nedaug naudos.
Dar daugiau – simbolinių „Dragūnų žygių“ metu amerikiečių kariai atkreipė dėmesį ne tik į sudėtingas pasienio ruožų kirtimo procedūras, bet ir į savo kovinės galios trūkumus.
„Stryker“ tėra lengvai šarvuoti ir silpnai ginkluoti karių transporteriai – sukurti ir pradėti masiškai gaminti praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai JAV reikėjo greitai dislokuojamų šarvuočių. Sunkiąsias šarvuotąsias brigadas JAV armijoje pakeitė 7 „Stryker“ brigados.
Manyta, kad visišką dominavimą ore turinčioms JAV pajėgoms užteks šarvuočio, kurį, kitaip nei tankus ar pėstininkų kovos mašinas, galima permesti į operacijos tašką savo eiga arba jie būtų atgabenami lėktuvais. Nedidelio „Stryker“ svorio kaina – silpni, nuo lengvųjų šaulių ginklų ir minų vos apsaugoti galintys šarvai ir nebent pėstininkus paremti galinti ginkluotė – 12,7 mm kalibro kulkosvaidžiai ir 40 mm automatiniai granatsvaidžiai.
Be kelių tūkstančių standartinių „Stryker“ šarvuočių JAV armija įsigijo ir ugnies paramos šarvuočių, ginkluotų 105 mm pabūklais, tačiau tokių „Stryker“ tėra 140 ir vienas jų gabena vos 18 sviedinių.
Tuo metu vertindamas savo turimus arba greitai dislokuojamus pajėgumus Rytų ir Vidurio Europoje buvęs JAV pajėgų Europoje vadas, generolas Benas Hodgesas atkreipė dėmesį į tai, kad jam trūksta ugnies galios.
Potencialaus priešininko, pavyzdžiui, Rusijos šarvuočiai – vikšriniai BMP-2, BMP-3 ar ratiniai BTR, nors ir taip pat nepasižymi stipriais šarvais, yra geriau ginkluoti – turi 30 mm pabūklus arba 14,5 mm kulkosvaidžius, kurie be vargo gali pamušti „Stryker“, o pastarųjų ugnies galia nieko nepadarytų rusiškiems šarvuočiams.
Lenkia raketų šūvio nuotoliu
Savo ruožtu JAV laivynas jau kurį laiką nerimauja dėl Rusijos ir Kinijos laivynų modernizacijos programų. Ypač didelį pavojų kelia povandeninių laivų galimybės bei faktas, kad JAV atsisakė su tokiu pavojumi susidoroti galinčių platformų – fregatų bei kovos su povandeniniais laivais lėkuvuvų – S-3 „Viking“.
Pastarieji orlaiviai sulaukdavo nemažai pašaipų dėl savo nedailios išvaizdos, nedidelio greičio ir specifinio variklių garso, dėl kurio ūžesio ir panašumo su namų apyvokos prietaisu šie orlaiviai praminti „dulkių siurbliais“. Tačiau S-3 „Viking“ privalumai – itin didelis skrydžio nuotolis, galimybė gabenti įvairią ginkluotę, žvalgybos, elektroninės kovos priemones ir papildomus degalų bakus leido JAV lėktuvnešių aviacijai veikti gerokai efektyviau nei dabar.
Paradoksalu, kad XXI a. lėktuvnešiuose dislokuotų orlaivių skrydžio nuotolis – mažesnis, o gebėjimai aptikti ir kautis su priešininko povandeniniais laivais – menkesni nei prieš kelis dešimtmečius. Be to, išaugusi priklausomybė nuo palydos laivų atvėrė ir kitą trūkumą, kurį sustiprino priešininkų pranašumai, kalbant apie šūvio nuotolį.
Įpratę prie dominavimo ore JAV kariškiai nuo Vietnamo ir Persijos įlankos karų nėra susidūrę su priešininkais, kurie turi daugiapakopes priešlėktuvinės gynybos, elektroninės kovos ir kitas modernias sistemas. Tokias turintys rusai bei kinai gali riboti JAV karinių oro pajėgų ar laivyno aviacijos galimybes, o be šių gali susidaryti situacijos, kai į kovą stotų laivas prieš laivą.
Tokioje kovoje nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio ypač didelis dėmesys skiriamas priešlaivinėms raketoms. JAV ir daugelio Vakarų šalių laivynai iki šiol naudoja praėjusio dešimtmečio 8-jame dešimtmetyje sukurtą priešlaivinę raketą „Harpoon“.
Išbandyta kovos veiksmuose ši raketa yra pagrindinis priešlaivinis ginklas, tačiau standartinės „Harpoon“ šūvio nuotolis – vos 130 km. Naujausia, tačiau tik nedaugelyje laivų įdiegta „Harpoon“ modifikacija šį nuotolį gali padidinti iki 248 km.
Tačiau JAV laivynui nerimą kelia tai, jog pastaraisiais metais modernizuoti Rusijos ir Kinijos laivynų priešlaiviniai pajėgumai yra gerokai pranašesni. Rusija savo laivuose įdiegė ir realiomis kovinėmis sąlygomis Sirijoje nesyk išbandė „Kalibr“ šeimos raketas.
Yra kelios skirtingos šių sparnuotųjų raketų modifikacijos – vienos iš anksto užprogramuotos „Kalibr“ gali būti paleistos iš korvečių ar povandeninių laivų ir sunaikinti už 2,5 tūkst. km.
Tiesa, šūvio nuotolis prieš mobilius ir sunkiau aptinkamus taikinius, tokius kaip laivai, yra gerokai mažesnis, bet vis tiek lenkia „Harpoon“ šūvio nuotolį – skirtingų modifikacijų priešlaivinės raketos gali naikinti laivus, esančius už 220-600 km. Be to, kai kurie Rusijos karo laivai jau perginkluoti ir viršgarsinėmis, sunkiai aptinkamomis ir dar sunkiau sunaikinamomis priešlaivinėmis raketomis P-800 „Oniks“, kurios gali pasiekti laivus, esančius už 600 km.
Kinijos karo laivynas per pastaruosius metus savo laivus perginklavo priešlaivinėmis raketomis YJ-18 ir YJ-12, kurių maksimalus šūvio nuotolis – nuo 220 iki 540 km taip pat pranoksta amerikiečių „Harpoon“.
Ėmėsi skubių priemonių
Reaguodamas į tokią situaciją JAV laivynas pasirinko ne pastaraisiais dešimtmečiais visas šalies karines pajėgas kamuojantį ilgą naujų karinių pajėgumų kūrimo ir įdiegimo procesą, kuris dažniausiai baigiasi itin brangiomis, vėluojančiomis ir nuviliančiomis programomis, o paprastesnį kelią.
Laukdamas naujos „Harpoon“ modifikacijos, JAV laivynas nusprendė pasirašyti sutartį su korporacija „Raytheon“, kuri turėtų modernizuoti seną, bet patikimą ir pavyzdiniu JAV karinės galios simboliu tapusį ginklą – sparnuotąją raketą „Tomahawk“.
Iš pradžių 1981-1983 metais sukurta ir išbandyta kaip iš povandeninių laivų paleidžiama sparnuotoji raketa, kurios pagrindinis tikslas – taktinių ir strateginių taikinių naikinimas, „Tomahawk“ galėjo smogti sausumos taikiniams – vadavietėms, oro uostams, esantiems už daugiau nei tūkstančio km. Galėjo būti naudojama ir 200 kilotonų galios branduolinė galvutė.
Be to, sukurta priešlaivinė versija, tačiau dėl tuo metu ribotų technologinių galimybių šūvio nuotolis siekė vos 300 km, o po Persijos įlankos karo priešlaivinės „Tomahawk“ buvo modifikuotos taip, kad galėtų naikinti tik sausumos taikinius – toks poreikis JAV laivyne išliko kelis dešimtmečius.
Tačiau Rusijos ir Kinijos laivynams įgijus pranašumą priešlaivinių raketų srityje, JAV laivynas nusprendė ne šiaip grąžinti priešlaivinę „Tomahawk“ versiją, bet ir skurti modernesnę jos modifikaciją, kuri pagal šūvio nuotolį ir taiklumą būtų pranašesnė už rusų ir kinų raketas. Pirmųjų naujos kartos priešlaivinių „Tomahawk“ tikimasi sulaukti 2021 metais.
O JAV armija per šiais laikais rekordiškai trumpą laiką – vos per vienerius metus sukūrė, išbandė, pristatė ir jau pradėjo diegti naują „Stryker“ versiją, ginkluotą 30 mm automatiniu pabūklu, kuris įtaisytas nuotoliniu būdu valdomame bokštelyje.
„Dragūnu“ pakrikštytas „Stryker“ su tokia ginkluote galės gabenti mažiau karių ir nebus geriau šarvuotas, tačiau kovinė galia išaugs reikšmingai, o šarvuotis bent jau galės stoti į kovą su analogiškomis potencialaus priešininko transporto priemonėmis.
Be to, dalis iš pirmųjų 80 „dragūnų“, kurie jau sausį turėtų pasiekti 2-ąjį kavalerijos eskadroną Vokietijoje, bus ginkluoti „Javelin“ prieštankinėmis raketomis. Tokios raketos, kuriomis ginkluota ir Lietuvos kariuomenė gali naikinti šarvuočius ir tankus iš 4 km atstumo. Tikimasi, kad kitų metų vasarą amerikiečiai didesnę kovinę galią turinčius „Stryker“ dislokuos Lenkijoje.