Sparčiai progresavusi liga labai greitai įveikė tvirtą vyrą, tačiau prieš atsisveikindamas su šiuo pasauliu lietuvis spėjo sumainyti aukso žiedus su ilgamete savo drauge Vitalija.
Netrukus po ceremonijos vyro gyvybė užgeso.
Tai buvo didžiulis smūgis vienai su 3 metų sūneliu Elliotu likusiai V. Savinei. Tačiau jauna našlė neatsiribojo nuo pasaulio ir judviejų su Edgaru istoriją pasakoja ne kaip nelaimingą, o dalijasi tik šviesiausiomis bendro gyvenimo akimirkomis.
Juolab kad nemažai jų pridėjo ir vietos gyventojai, padarę daug, kad paskutinės imigranto iš Lietuvos gyvenimo akimirkos primintų pasaką, o ne niūrią kasdienybę.
V. Savinė „Tiesai“ papasakojo viską – nuo pat pirmųjų gyvenimo Velse akimirkų, iki ten pat įvykusių jo mylimo vyro laidotuvių.
– Vietos bendruomenės reakcija nelaimės akivaizdoje buvo stulbinama. Ar tai nustebino Jūsų šeimą?
– Mus vietos gyventojų elgesys labai nustebino, ypač žinant visuomenėje sklandančias nuotaikas, kai kurių britų nusiteikimą imigrantų atžvilgiu. Sulaukėme didžiulio palaikymo, žmonės labai draugiški.
– Kiek laiko gyvenate Jungtinėje Karalystėje?
– Jau septynerius metus, visą laiką – Wrexhame. Čia labai daug patriotų, mylinčių savo kraštą – Velsą, visur apstu valstybinės atributikos. Gyventojai didžiuojasi senąja valų kalba, nors ji vartojama vis rečiau. Man vietiniai žmonės atrodo geri.
– Ar daug šiame mieste imigrantų?
– Jie mieste pastebimi, dauguma – atvykėliai iš Lenkijos. Kai čia įsikūrėme mes, lietuvius buvo galima ant pirštų suskaičiuoti, bet jų daugėja. Juos čia traukia darbas pramonėje, nors yra dirbančiųjų mokykloje, banke, kitose įstaigose. Kai kurie lietuviai puikiai pasinaudojo galimybėmis, padarė karjeras.
– O kokia buvo jūsų pradžia?
– Mes susipažinome Lietuvoje 2005 metais. Iš pradžių bendravome kiek kitaip – kaip geri draugai, nes Edgaras turėjo merginą, aš – vaikiną. Tačiau atsitiko taip, kad likome vieniši. Kartą užsukau pas jį į svečius kavos ir nuo to laiko neišsiskyrėme.
Iš pradžių bandėme kartu kabintis į gyvenimą Lietuvoje: jis dirbo statybose, aš – knygyne. Bet su viena žiema atėjo ir krizė, tad teko palikti gimtinę ir atvykti į Wrexhamą. Anksčiau jau buvau aplankiusi jame gyvenančią draugę, miestas man paliko gerą įspūdį. Po truputį įleidome šaknis čia.
– Kas dar, be darbo ir galimybių, jus čia sužavėjo?
– Puiki atmosfera, draugiški ir paslaugūs žmonės. Atvykus iš Lietuvos tai buvo labai neįprasta, didžiulis kontrastas. Gyventi tokioje aplinkoje išties gera.
Po truputį susipažinome su vietiniais, susiradome tarp jų draugų. Edgaras jų turėjo ypač daug, mat su vietos vaikinais reguliariai žaisdavo futbolą, eidavo į aludę.
Neapsiribojome tik darbu ir buitimi. Labai daug keliavome po Velsą. Tai nuostabaus grožio kraštas, mėgome išvykas į kalnus. Viskas klostėsi puikiai, įsirengėme namus… Bet teko iš jų išsikraustyti į valstybės skirtus, pritaikytus negalią turintiems žmonėms.
– Dėl Edgaro sveikatos?
– Taip. Tam tikroje stadijoje jam pasidarė sunku vaikščioti, lipti laiptais, o tuose namuose buvo specialus liftas, patogesnis priėjimas. Tačiau Edgaras juose išbuvo gal dvi savaites.
– Žinia apie ligą turbūt buvo it griaustinis iš giedro dangaus?
– Tikrai taip. Viskas prasidėjo nuo nugaros skausmų, vėliau sutriko virškinimas, o tada staigiai krito svoris. Per pirmuosius vizitus pas gydytojus jie nieko pavojingo neįžvelgė. Net kaltino Edgarą, kad jis simuliuoja. Kartą, būklei pablogėjus, nuvykome į ligoninę, kurios priimamajame teko laukti apie 8 valandas, o medikai jokių ligos požymių nematė.
Tada patys susiradome specialistą, kuris atliko kraujo tyrimus. Jis iš karto kažką įtarė. Mes galvojome visai apie kitas ligas, tačiau gydytojas mus pasikvietė ir pasakė – vėžys. Tai buvo 2016 metų birželio 29-oji.
Mums tai buvo labai netikėta, ambulatorijoje abu verkėme. Vis dėlto artimiausiems žmonėms apie tai iš karto nesakėme, nenorėjome jų jaudinti. Dar turėjome vilties, kad diagnozė bloga, kad ligą galima išgydyti.
Tačiau vėžys Edgarui buvo negailestingas: aukštas, tvirto sudėjimo ir fiziškai stiprus vyras per staigiai neteko svorio.
Bet mes jam nepasidavėme, buvome pasiruošę kovoti, išgyti, gyventi... Nežinojome, kad ta liga žmogų doroja taip greitai.
– Kas padeda atlaikyti tokį didžiulį smūgį, tekusį jaunai šeimai?
– Mums labai padėjo aplinkiniai, Edgaro bendradarbiai surinko nemažą pinigų sumą, atvyko jo tėvai.
Draugai, su kuriais jis žaisdavo futbolą, surengė paramos turnyrą, į aludę sukvietė žmones, pakvietė mus. Ten susirinko didžiulė minia nepažįstamųjų – gal kokie 300 žmonių. Visi jie atėjo dėl Edgaro. Dalis jų vilkėjo specialiai pagamintus marškinėlius su užrašu „Velniop vėžį“, kiti kepė pyragėlius, juos pardavinėjo ir surinktus pinigus aukojo mūsų šeimai. Pardavinėjo ir tuos marškinėlius ir per mėnesį surinko tikrai solidžią sumą.
Tačiau ne pinigų vertė buvo didžiausia. Pamatę tą minią, susirinkusią palaikyti mūsų šeimos, mes patyrėme neapsakomą jausmą. Tai kažkas iš fantastikos srities, nuostabu.
– Ne mažiau jaudinanti ir jūsų vestuvių istorija.
– Vestuves, o kartu ir sūnaus krikštynas mes buvome suplanavę anksčiau, dar nežinodami diagnozės. Jau buvo sutarta su bažnyčia, dėliojamos smulkmenos. Deja, teko viską atšaukti.
Šių metų birželį slaugos namų gydytoja mane pasikvietė ir Edgaro akivaizdoje perdavė onkologo žodžius: jis atsiprašė, perdavė geriausius linkėjimus ir pranešė, jog jau nėra būdų padėti. Tada aš jam ir pasakiau – tuokiamės.
Gydytoja dėl to labai nustebo. Planavome ceremoniją liepos 8-ąją, bet gydytoja buvo atvira ir liepė paskubėti. Ji pasiūlė pagalbą – neatsisakėme. Manėme, padės šiek tiek, o tai, ką ji padėjo suorganizuoti, mus pribloškė.
– Kokios buvo jūsų vestuvės?
– Pačios gražiausios, kokias man yra tekę matyti. Pasirodo, gydytoja „Facebook“ išplatino skelbimą apie tai, kad skubiai reikia dviejų vestuvinių žiedų, prašė aukoti. Tačiau mūsų istoriją sužinoję Wrexhamo gyventojai parūpino kur kas daugiau: anonimas sumokėjo už žiedus, paaukojo pinigų, atsiuntė gėlių, skambino, užsakė šventei maisto, man suknelę, Edgarui kostiumą. Pasimatavau suknelę – ji man puikiausiai tiko, tiesiog įsimylėjau ją.
Buvo penktadienis, kitą dieną turėjome tuoktis. Aš išvažiavau namo, bet tada sulaukiau gydytojos skambučio – ji pranešė, kad Edgaro būklė sparčiai blogėja, paprašė atvažiuoti.
Labai išsigandau, pamaniau, kad jis nesulauks ryto. Palaukiau Edgaro tėvų, po vidurnakčio slaugos namų kunigas mus sutuokė liudininkų akivaizdoje. Edgaras sugebėjo pasirašyti dokumentus, užmauti man ant piršto žiedą, o po ceremonijos užsinorėjo... parūkyti, pasakė esantis pavargęs ir panoro miego.
Ryte jo būklė buvo dar blogesnė, negalėjome net pasodinti jo į vežimėlį. Atrodė labai liūdnas.
Svečiai sėdėjo slaugos namų sode, Edgaras gulėjo lovoje ir žvelgė į juos pro atidarytus palatos langus. Jo nuotaika pagerėjo, kai pamatė senus draugus. Veide atsirado šypsena, sužibo akys.
Buvo tikrai pačios gražiausios vestuvės. Po jų praėjus porai dienų Edgaras iškeliavo.
– Ši istorija skamba kaip pasaka. Liūdna, bet kartu ir labai pozityvi.
– Man ji taip pat atrodo kaip pasaka. Dar reikia laiko susivokti, kas įvyko, susitaikyti. Šią istoriją jau pasakojau britų žurnalistui – verkėme kartu su juo.
– Deja, jūsų šeima tikriausiai ne vienintelė, susidūrusi su panašia tragedija. Ką tokiomis sunkiomis akimirkomis šioms šeimoms palinkėtumėte jūs, siaubingą laikotarpį išgyvenusi moteris?
– Jokiu būdu nepasiduokite. Visada turėkite vilties, negalvokite apie mirtį, blogus dalykus – imkite viską iš gyvenimo. Galvokite ne apie neišgydomas ligas, o apie stebuklus – jie kartais įvyksta. Būkite stiprūs.
Tai aš nuolat primindavau Edgarui. Man liko dalelė jo – mūsų sūnus. Ir tai man padės gyventi toliau.
Daugiau naujienų saviems Jungtinėje Karalystėje - tiesa.com.