Mados šauksmas

Magiškasis žodis “joga” tikriausiai apsvaigino ne vieną, ieškantį ramybės streso išvargintame pasaulyje. Toks ultradvasingumas dabar itin madingas: jei net popžvaigždė Madona negali gyventi be jogos, tai kodėl neturėtume pabandyti ir mes? Nėra blogai išmokti nusiraminti, bet gal vaikydamiesi egzotikos, bėgame nuo savęs pačių ir savo problemų?

Manome, kad kažkur kitur egzistuoja švari spalvinga sala su nušvitusiais, be rūpesčių veidais ir amžinos jaunystės eliksyrais. Tačiau ar tik joga gali padaryti mus sveikesnius ir nuraminti, ar jos peršami metodai yra vieninteliai ir tinkamiausi? Nejau galima tropikų klimato įpročius perkelti į atšiaurų lietingą lietuvišką klimatą?

Įsivaizduokime, kas būtų, jei indai, užuot meditavę, per beprotiškus karščius pultų aktyviai sportuoti. Greičiausiai ne vieno širdis neatlaikytų. Tuo tarpu mes, gimę ne pusiaujo klimato zonoje, ištisai bemedituodami šaltuoju metų laiku sustirtume. Ko jau ko, bet melancholijos mūsuose ir taip apstu.

Viena mano pažįstama nusipirkusi jogos knygą puolė daryti pratimus ir pažeidė stuburą. Kita ištisai sėdėdama lotoso pozoje užmiršo savo vyro prisilietimus, nes aklai tikėjo būtinybe laikytis satwos – švarumo ir skaidrumo bei vengti radžos – aistros. Deja, jos vyrelis susirado meilužę, netikėjusią tyros, beaistrės būsenos pranašumais.

Joga suabejoti privertė ir žinutė internete, kurioje rašoma, kad viename Norvegijos kalėjime buvo atsisakyta rengti jogos pratybas kaliniams, nes jie tapo dar agresyvesni. Kalėjimo administracija tikėjosi, kad meditacija ir kvėpavimo pratimai pažabos jų pyktį, tačiau išėjo priešingai. Anot specialistų, gilaus kvėpavimo pratimai gali kalinius paversti dar pavojingesnius, nes pašalina psichologinius barjerus.

Grafikė Alfreda Gintalienė daug metų domisi joga. „Pradėjau daryti jogos pratimus nuo aštuoniolikos metų, perskaičiau ne vieną knygą, bendravau su mokytoju, kurio tėvai gyveno Indijoje ir domėjosi joga. Jis nurodydavo kokį pratimą daryti, kaip kvėpuoti atsižvelgdamas į mano sveikatos problemas, o jų turėjau daug. Tie pratimai ir sveiko gyvenimo būdo žinios man padėjo. Pradėjau juos daryti po truputį, neskubėdama. Tačiau manau, kad negimęs ir neaugęs indų kultūroje žmogus negalėtų visiškai suvokti šios sistemos. Tai labai plati sfera, aprėpianti daug dalių: filosofiją – Vedanta, Ajurveda – medicinos sistemą, hatha jogą – fizinius pratimus. Jei vadinsime joga tik tokią pozą, kuri nuima pilvo skausmus ar stovėjimą ant galvos, bus juokinga.

Visų pirma, joga yra gyvenimo būdas. Ji neatsiejama nuo mitybos. Jei norėsime užsiimti joga, o mūsų organizmas primins apleistą kambarį, nieko doro nebus. Numesk brangakmenį į šiukšles – jis nešvytės. Daugelis joga pradeda domėtis, nes visi tą daro. Giliai jogos praktikai reikia rimtai pasiryžti. Pati lankiau masinius jogos užsiėmimus, bet nuo to sveikata ėmė tik blogėti. Tik skaitydama Ajurvedos tekstus suvokiau, kodėl man buvo blogai. Suvokiau, kad viskas yra individualu, kad joga gali užsiimti tik su geru mokytoju, o ne didelėmis grupėmis. Be to, viską reikia daryti atsargiai, savęs neprievartaujant ir daug žinant.“

Ar verta stovėti ant galvos

Daugelis į jogos užsiėmimus ateina dėl sveikatos problemų. Girdėjome istorijų, kaip paliegę žmonės, pradėję daryti asanas, pakyla iš patalo, išsigydo ilgai juos kamavusias ligas. O gal joga veikia kaip ir placebas: jei tiki, tai ir padeda. Norint gerai jaustis, svarbu ne tik konkretūs fiziniai pratimai, bet ir pasitikėjimas savimi, dvasinė pusiausvyra.

Atsimenu, kaip ne vieną jogos pradžios kursuose sutrikdė skatinimas stovėti ant galvos. Man toks jogos trenerės entuziazmas pasirodė lengvabūdiškas. Visi stengėsi atsistoti, o man atrodė, kad jei tai padarysiu – kaklas gali trakštelėti. Gal tai tebuvo mano baimės? Manualinės terapijos specialistas neurologas – oesteopatas Rimantas Jakimavičius linkęs suabejoti jogos pratimų gydomuoju poveikiu.

„Joga yra standartinis pratimų rinkinys, nesusijęs su konkretaus žmogaus galimybėmis ir poreikiais. Per užsiėmimus surenkami labai skirtingi žmonės, o tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Kalbant apie stovėjimą ant galvos, visų pirma, kaklas visiškai nepritaikytas atramai. Apatiniai stuburo slanksteliai yra stambūs, tvirti, diskai masyvūs, o kaklo slanksteliai menkučiai, diskai plonyčiai. Vyresnių žmonių kaklo slanksteliai ir diskai būna gerokai susidėvėję. Stovėdami ant galvos, galime užspausti nervą, sudirginti kokią kraujagyslę, einančią į smegenis. Antra, mūsų kraujotaka teka nuo apačios į viršų. Apačioje venos išsiplečia, bet ten esantis raumenynas kraują pumpuoja aukštyn. Galvoje raumenų nėra – atsistosime ir išpamps kokia vena ar kraujagyslė. Geriau atsigulti ir iškėlus kojas pagulėti. Žinoma, sveikas žmogus gal ir šimtą metų ant galvos stovės ir jam nieko neatsitiks, o kitam gali pakenkti.“

Reda Lukauskienė, jogos namų „ANANDA“ vadovė, mano, kad kiekvienas žmogus atėjęs į jogos centrą, jei tik neturi didelio viršsvorio, kaklo traumos, atšokusios akių tinklainės ir aukšto kraujo spaudimo, gali bandyti stotis ant galvos. Jei turite aukštą kraujo spaudimą, siūloma iš pradžių jį sumažinti darant kitas asanas. “Pagrindinis krūvis stovint ant galvos tenka ne kaklo slanksteliams, o raumenų grupėms, rankoms, pečiams, o kaklas tik švelniai tempiamas, — teigia Reda. — Iš pradžių žmogų, stovintį ant galvos, prilaiko mokytojas, ir jis toje pozoje išbūti tegali kelias sekundes. Jei nuolat darai asanas, raumenų grupės stiprėja ir tik tada gali atsistoti ant galvos. Jei netaisyklingai darysi šią asaną ar pradėsi nepasiruošęs, aišku, ji gali pakenkti. Bet šiaip žvakė ir stovėjimas ant galvos yra karališkosios asanos, jos labai naudingos. Tie, kurie negali stovėti ant galvos, gali daryti “žvakę”. Šių asanų metu širdis ilsisi, kraujas teka žemyn iš kojų, tai naudinga venoms. Žvakė labai stimuliuoja skydliaukę.“

Tariama asanų nauda

Išvertus iš sanskrito kalbos asanos reiškia nejudamas pozas, kurios derinamos su giliu kvėpavimu. Rašoma, kad asanos lavina kūno lankstumą, pagerėja kraujo apytaka, ląstelės atsinaujina. Tačiau stebėdama jogą, kuris išsilanksto lyg guminis, svarstai, ar jau taip būtina normaliam žmogui siekti tokių cirko artisto triukų. Ar tai natūralu? Vienas jogas sąžiningai prisipažino, kad užsiimdamas joga, neužauginsi raumenų ir būtų naivu to tikėtis, nes ši sistema nėra sukurta vien kūnui. Tai kodėl mes, vakariečiai, manome, kad joga pavers mus fiziškai tvirtesniais?

Gydytojas Rimantas Jakimavičius, gerai nusimanantis apie fizinių pratimų poveikį organizmui, sako: „Vieni fiziniai pratimai treniruoja širdies kraujagyslių sistemą – tai cikliški pratimai, kai žmogus bėga, važiuoja dviračiu, plaukia. Kiti stiprina tam tikrą raumenų grupę: pavyzdžiui, pilvo presą, nugaros raumenis. Trečia grupė pratimų stiprina pusiausvyrą, koordinaciją. Čiuožiant pačiūžomis lygsvara tampa geresnė, treniruojama širdis. Jogos metu nevyksta joks širdies – kraujagyslių treniravimas, o ir raumenų stiprinimo poveikis labai menkas. Tie pratimai neatitinka tų dėsnių, kai raumuo tvirtėja, o koordinacija vystoma tik šiek tiek.”

Anot gydytojo, blogiausia, kad tas rangymasis įmantriomis pozomis ne tik nepadeda, bet dargi gali pakenkti. Pagrindinis asanų akcentas yra įtempimas, tą kraštutinę kūno padėtį reikia išlaikyti ilgą laiką. Tokiu metu didžiausias krūvis tenka raiščiams. Labiausiai nukenčia stuburo raiščiai, nes raumuo gali susitraukti ir išsitempti, o raiščiai tik išsitempti. Pernelyg ištampius raiščius, visas krūvis kliūva raumenims, jie turi laikyti stuburą. Bet raumenys nepritaikyti statiškai pozai — kai raiščiai yra laisvi, jie pavargsta, atsiranda spazmai, skauduliai.

Jei žala tokia akivaizdi, kodėl joga vis dar populiari? “Joga buvo sukurta brahmanų kastai, kurie jokio fizinio darbo nedirbo, — atsako gydytojas. — Mes turime duoną pelnyti darbu. Jogos mylėtojas sugebės susisukti į lotosą, bet nepajėgs pakelti kasdienio krūvio.”

Reda Lukauskienė, nelinkusi sutikti su teiginiu, kad jogoje raumenys nieko neveikia, o daugiausia ištampomi raiščiai. „Esu gyvas pavyzdys akivaizdžios jogos naudos. Tris kartus savo gyvenime patyriau stiprią nugaros traumą. Esu du kartus nukritusi nuo laiptų ir vieną kartą trenkiausi nugara į stalo briauną. Kai pradėjau daryti asanas, man jau nyko raumenys, nes iki 34 metų nebuvau sportavusi. Dvejus metus darant tik asanas, man pradėjo augti raumenys. Negalima sakyti, kad joga sukurta tik brahmanų kastai. Tai buvo išminčiai, kurie nepriklausė jokiai kastai. O asanų metu raiščiai yra sutepami.“

Bėgimas nuo realybės?

Jogos centruose mane nustebino kone religinė aplinka su indiškomis dievybėmis ir smilkalais. Visi sustoję giedojo šventas sanskrito giesmes, garbinančias jų mokytoją. Jauna mergina kalė į galvą, kad joga visu pirma yra dvasinis kelias ir norint praktikuoti asanas reikia keisti savo pasaulėžiūrą ir mintis, nes kitokia joga – tiesiog pasityčiojimas. Bet aš tetroškau tik atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ir išlikti savimi.

Anot Redos Lukauskienės, joga — ne religija. Tačiau ji nelinkusi atmesti dvasinių šios sistemos aspektų. “Jogoje suvokimas apie dvasingumą yra vienas: pakelti savo sąmonę į aukštesnį lygį, — teigia ji. — O visi tie kreipiniai į Šyvą skirti priminti mūsų aukštesnę paskirtį. Jogos supratimu yra absoliutas ar Dievas, kuris visa tai sukūrė ir mes esame jo dalis. Mūsų praktikos tikslas surasti savo aukštesnįjį .“

Psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad pati joga kaip gyvenimo būdas ir atsipalaidavimo metodas yra geras, o problema slypi ne pačioje jogoje, kaip sistemoje, o žmoguje, jo asmenybėje, jo gebėjime kritiškai tą sistemą primti: “Jei žmogus turi tvirtas savo vertybes, savo patirtį, yra brandi asmenybė, tai joga niekaip negalėtų pakenkti. O jei asmenybė tuščia, tai ta filosofija bemat užpildys tuštumą, jis gali tapti net fanatiku, užmirštančiu šeimą, ignoruojančiu socialinį gyvenimą.” Skamba gana pavojingai. Ypač turint omeny, kad į jogos užsiėmimus dauguma ateina ieškoti ramybės. Vadinasi, iš tiesų jos stokoja.

Teisingumo ministerijos Religijos reikalų vyriausiasis specialistas Donatas Glodenis neneigia, kad joga turi religinį atspalvį. “Šiuo metu labiausiai Lietuvoje paplitusios Sivanandos jogos krypties šaknys glūdi induizme. Nepaisant to, kad joga atskiriama nuo induizmo tradicijos, ji atėjo su visais jo atributais — giesmėmis, aukojimo ritualais. Joga pateikia rytietišką pasaulėvaizdį. Tai kitoks požiūris, nei krikščioniškas, ir žmonės tai turėtų žinoti. Pasiskaičius Sivanandos raštų, atrodo, kad jis nieko nebandė pritaikyti Vakarams. Jis labai negatyviai atsiliepė apie šeimos gyvenimą, jam patiko vienuolystė. Kritiškai žvelgiama ir į šiuolaikinę mediciną.“

Reda Lukauskienė mano kitaip: „Pats Sivavananda yra pasakęs, kad šeimyninis gyvenimas yra dar sunkesnė dvasinė praktika, nei gyvenimas vienuolyne. Joga turi būti taisyklingai praktikuojama — jei tavo darbai ir mintys skiriasi, grės beprotybė. Pažiūrėkite į konkretų žmogų prieš pasirinkdami jį kaip mokytoją: kaip jis praktikuoja jogą, kaip pats gyvena.“

Joga gali mus išmokyti atsipalaiduoti ir nurimti, bet galime tai padaryti tiesiog besiklausydami muzikos, skaitydami. Gal ir verta retkarčiais pamedituoti priešais smilkalo dūmą, bet jei renkamės jogą, nesistenkime siekti tobulumo, virstančio manija.