Pradėkime nuo to, kad mokytis reikia daugiau ir nuosekliau. Paslaptis paprasta: jei nedirbsi – rezultato nepasieksi.
Ginčai, reikia ar nereikia pridėti papildomų mokymosi dienų, nebuvo labai rimti. Norime pasiekti daugiau – tai ir mokykimės ne mažiau nei kitose šalyse. EBPO šalių vidurkis yra 38 mokymosi savaitės per mokslo metus, Lietuvoje – 34 savaitės. Ir gali atsitikti net taip, kad Lietuvoje įgyjamas pagrindinis išsilavinimas vien dėl tos priežasties, kad jis nepakankamos trukmės, Europoje nebus pripažįstamas.
Mūsų mokinių skaitymo, rašymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai atsilieka nuo ES šalių vidurkio. Taip, tam turi įtakos ir mokymosi trukmė. Lietuvos mokiniai per visą mokymosi laiką mokosi 1000 valandų mažiau nei jų bendraamžiai kitose šalyse, arba praranda beveik vienerius mokslo metus. Kaip tai prisidės prie mūsų šalies konkurencingumo globalioje erdvėje?
Kalbant apie mokslo metų trukmę, priimtas geras sprendimas – leisti pačioms mokykloms ir savivaldybėms spręsti, kaip išdėstyti papildomas mokymosi dienas. Tad vietos bendruomenės, atsižvelgdamos į savo interesus, sutars, kaip geriausiai, prasmingiausiai panaudoti mokymuisi skirtas dienas, kaip labiau užimti mokinius. Tai mokyklai „atriša rankas“ laisviau, tolygiau išdėstyti ugdymo turinį, nuimti dalį naštos nuo namų darbų ruošimo.
Diskusijos, ar reikia grįžti prie anksčiau buvusios ilgesnės mokslo metų trukmės, išjudino ir esmingesnius klausimus: ko, kiek ir kaip mūsų vaikai turi mokytis? Kas pas mus ne taip?
Jeigu norime, kad mokiniai mokytųsi, ugdymas mokyklose turi tapti toks, kad jie tikrai norėtų eiti į pamokas, kad jiems būtų įdomu. Mokiniams turi būti sudarytos sąlygos daugiau užsiimti praktine tiriamąja veikla, mokslines idėjas ir technologijas mokytis taikyti kasdieniame gyvenime, stebėti gyvąją gamtą, vykdyti įvairius projektus. Ir tai priklauso ne nuo ko kito, o nuo mokytojo ir mokyklos vadovų, visos bendruomenės susitelkimo, nuo jų kūrybiškumo, fantazijos ir noro dirbti įdomiai.
Pamokos juk ne visada gali vykti tik mokykloje. Mūsų mokykloje, kurioje kryptingas inžinerinis ugdymas, mokiniai lanko paskaitas ir atlieka praktiką Kauno technologijos universitete, aukštų technologijų ir inovacijų įmonėse, kuria dronus, lenktyninių automobilių, motociklų prototipus, jų koncepcinius modelius, išmaniųjų namų maketus, konstruoja mokomuosius robotus įvairiems tikslams, turime ir vidinį kiemą su lauko klasėmis bei šiltnamiu, foto studiją, daugiafunkcius medijų, biotechnologijų, robotikos, technologijų centrus – ir dar daugybę dalykų. Mokiniai kiekvieną pusmetį atlieka inžinerijos projektus, gali naudotis mokyklos naujai įsigyta įranga, 3D spausdintuvais, CNC staklėmis ir t. t.
Ir kartais naujausių IT srities laimėjimų mūsų mokytojai mokosi lygiagrečiai su mokiniais. Vis jaučiame švelnų naujausios įrangos alkį... Svajojame turėti daugiau patalpų, įsigyti daugiau modernios įrangos inžinerijos projektams. Akcentuotina, kad kiekviena mokykla, kaimo ar miesto, jeigu tik stengiasi, mokiniams gali pasiūlyti kitokių erdvių, kitokių užsiėmimų, tikrai nebūtinai jie turėtų vargti, ypač karštu metu, tvankiose klasėse! Jeigu mokykla nesikeis, neieškos naujų kelių, naujų sprendimų, tai vaikai už tokią mokyklą nubalsuos kojomis...
Diskutuojant apie mokslo metų trukmę, įžvelgiu dar vieną teigiamą dalyką – kai mokslo metai bus ilgesni, vaikai bus ilgiau užimti mokykloje: edukacinėje, lavinančioje ir saugioje erdvėje. Tikrai ne visos šeimos įstengia, turi laiko ir išteklių pasirūpinti prasmingu savo vaikų laisvalaikiu.
Tad papildomos mokymosi dienos sprendžia ir vaikų užimtumo vasarą problemą. Sutikime, tris mėnesius tėvams pasirūpinti prasminga, įdomia vaiko veikla yra keblus uždavinys. Tačiau, be abejo, mokykloje vaikas irgi neturėti tiesiog „atbūti“ ar „kalti“ vadovėlį. Mokyklos paskirtis yra padėti ugdytis jaunam žmogui, suteikti tai, ko jam reikės gyvenime. Todėl kviesčiau visas mokyklas dirbti kūrybiškai, įtraukiančiai, kad kiekvienas vaikas norėtų ne kuo greičiau pabėgti iš mokyklos, bet kuo ilgiau joje pasilikti.
Tai tikrai nelengvas uždavinys. Bet įmanomas.