Prieštaringai vertinamo dienraščio „Litovskij Kurjer“ įsteigėjo Valerijaus Tretjakovo interviu su Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje A. Udalcovas guodėsi, kad per pastaruosius kelerius metus Vilniaus ir Maskvos santykiai esą nepagerėjo, o tik priešingai – blogėjo.
„Deja, jokių pozityvių žingsnių dvišaliuose santykiuose nematyti jau pastaruosius kelerius metus. Viltys, kad išrinkus naująjį Seimą ir paskyrus naująją vyriausybę santykių nebekaustys sąstingis, deja, taip pat nepasiteisino. Greičiau priešingai – apgailestaudami Lietuvos politinėje arenoje netgi fiksuojame antirusiškos atmosferos kaitimą“, – guodėsi ambasadorius.
Jo teigimu, Vilnius dėjo pastangas, siekdamas nutraukti visus kontaktus tarp valstybių, o dvišalis bendradarbiavimas atsidūrė aklavietėje. A. Udalcovas taip pat pažymėjo, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija Lietuvos valdžios pareigūnų pasirinktą kursą pavadino priešišku.
Kaip „priešiškos Lietuvos“ pavyzdžius pateikęs kelias Rusijos opozicionierių konferencijas Lietuvoje, pradėtą statyti tvorą pasienyje su Kaliningrado sritimi bei Lietuvos žvalgybos tarnybų ataskaitą apie Rusijos šnipų veiklą, A. Udalcovas aiškino, kad „antirusiškumo varžybose ES Lietuva sėkmingai kautųsi dėl prizinės vietos“.
A. Udalcovo teigimu, Lietuvai neturėtų kelti grėsmės nei pasienyje rengiamos milžiniškos karinės pratybos „Zapad“, nei dujotekis „Nord Stream“, nei už Rusijos pinigus statoma Astravo AE Baltarusijoje.
Tačiau paklaustas, kokios, jo nuomone yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos keliamų okupacijos žalos atlyginimo klausimų perspektyvos A. Udalcovas iš pradžių pažymėjo, kad tai esą yra Baltijos šalių vidaus politikos reikalas. Tačiau tuomet ambasadorius kaip mat patikino, kad niekas iš oficialiųjų Rusijos atstovų „šio netikslingo ir neperspektyvaus sumanymo nė nesvarstys“.
Nustebino keistas elgesys kapinėse
Toks A. Udalcovo pareiškimas turėtų išsklaidyti abejonės dėl gegužės 8-ąją kilusių abejonių, kurias sukėlė pats ambasadorius. Antakalnio kapines jis iš pradžių padėjo gėlių vainiką ant memorialo sovietų kariams, o tada patraukė prie kito paminklo – už kelių šimtų metrų esančio monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę.
„Mus tai nustebino, mes to nesitikėjome, regis, tai pirmas toks atvejis“, – tuomet sakė ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos premjero patarėjas Arnoldas Pikžirnis.
„Buvau maloniai nustebinta, kad jie dalyvavo ir visose vietose padėjo vainikų ar gėlių. Tai tam tikra simbolika, kai pagerbia aukas. Ir jie tai padarė savo iniciatyva. Mes išplatinome informaciją užsienio valstybių ambasadoms, kad Lietuva organizuoja Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo ceremoniją, leidome laisvai pasirinkti, ir jie pasirinko“, – sakė Krašto apsaugos ministerijos protokolo skyriaus vedėja Salvina Taukinaitienė.
Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas ir 2015 metais atidengtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui. Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“ Karių kapams skirtame sklype suprojektuotos ir kapavietės, kur galės būti laidojami kariai, žuvę eidami tarnybą, taip pat generolai, kariuomenės vadai, krašto apsaugos ministrai.
A. Udalcovas ne tik padėjo vainiką, bet ir pagarbiai nusilenkė prieš paminklą, kuris pirmiausia skirtas prieš Sovietų Sąjungą kovojusiems Lietuvos partizanams. Oficialioji Maskva antisovietinį pasipriešinimą iki šiol laiko neteisėtų ginkluotų grupuočių veikla prieš sovietų valdžią, o Lietuvos partizanus vadina nacionalistinėmis grupuotėmis arba tiesiog banditais.
Tiesa, kartėlį galėjo palikti faktas, kad padėtos raudonų gvazdikų puokštės buvo perrištos šv. Georgijaus juostelėmis. Šios dryžuotos oranžinės ir juodos spalvų juostelės Rusijoje pradėtos masiškai naudoti nuo 2005 metų. Tokia šv. Georgijaus motyvais išmarginta simbolika Lietuvoje nėra uždrausta, tačiau ji daug kur nepageidaujama ir siejama būtent su Rusijos agresija Ukrainoje.
Į DELFI užklausą, ką reiškia toks A. Udalcovo elgesys ir ar Rusija pripažįsta Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimą Sovietų sąjungai 1944 – 1953 metais, kaip dvišalio karo faktą sureagavusi ambasada galiausiai atsiuntė savo paaiškinimą.
„Ant to paminklo parašyta „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“ Mes vertiname taip, kad Lietuvos kariuomenė prieš SSRS nekariavo, o priešingai – Didžiojo Tėvynės karo metais prieš vokiečių grobikus frontuose kovėsi daugiau, nei 150 tūkst. lietuvių, iš kurių 108 tūkst. papildė Raudonosios armijos gretas 1944 metais.
Tad padėję gėlių ant šio monumento ambasados darbuotojai prisiminė šiuos žmones“, – teigiama Rusijos ambasados spaudos tarnybos atsakyme. Tiesa, pamiršta paminėti, jog lietuviai į Raudonąją armiją 1944 metais buvo mobilizuojami prievarta, o dalis žmonių bėgo į mišką ir jungėsi prie antisovietinio partizaninio judėjimo dalinių.
Tačiau V. Tretjakovo interviu A. Udalcovas neužsiminė nei apie šiuos pokario epizodus, nei apie 1940 metais įvykdytą Lietuvos okupaciją, kurios nepripažino tarptautinė bendruomenė. Vietoje to Rusijos ambasadorius nusprendė pakalbėti apie SSRS indėlį Lietuvoje, kuris esą buvo tik teigiamas.
Lietuva turėtų būti dėkinga, bet yra skolinga?
A. Udalcovo teigimu, „prisijungdama“ prie SSRS Lietuva tebuvo agrarinė valstybė, kuri pagal pramonės produkciją tris kartus atsiliko nuo kitų Sovietų sąjungos respublikų ir visoje Europoje užėmė vieną paskutiniųjų vietų pagal pragyvenimo lygį.
„Būdama SSRS Lietuva gavo galimybę plėsti savo žemės ūkį, o tai padėjo padidinti nacionalines pajamas. 1940 -1990 metais Lietuvos ekonomikos vystymui buvo skirti 65 mlrd. dolerių. Buvo sukurta chemijos, naftos pramonės šakos, pastatytos stambios gamyklos“, – nesyk girdėtus sovietmečio naudos mitus vardijo ambasadorius. Jo teigimu, lietuvių reikalavimas atlyginti okupacijos metų žalą yra „neteisingas ir netgi absurdiškas“.
„Netgi atvirkščiai – Rusija, kaip didžiausia buvusios Sovietų sąjungos šalis, įnešusi reikšmingiausią indėlį į Lietuvos biudžetą yra teisi kelti klausimą Lietuvai dėl kompensacijos“, – rėžė A. Udalcovas, kurio teigimu, susumavus visą Rusijos įnašą Lietuva Rusijai esą gali būti skolinga 72 mlrd. dolerių.
Išties, Lietuva dar 2000-ųjų pavasarį priėmė įstatymą, įpareigojantį prašyti Rusijos atlyginti 1940–1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytą žalą, kuri įvertinta maždaug 23 mlrd. eurų.
Už tai, kad būtų reikalaujama kompensacijos už okupacijos metu padarytą žalą, 1992 metais vykusiame referendume pasisakė 90 proc. Lietuvos piliečių. Tačiau Rusija į derybas niekada nesileido ir nei skolos, nei Lietuvos okupacijos nepripažino.
Rėmėsi išgalvotais kliedesiais
Įdomu tai, kad Rusijos ambasadoriaus paminėti skaičiai sutampa su suma, kuri neseniai buvo įvardyta viename, regis, niekuo neišsiskiriančiame Rusijos portale „New Inform.com“. Straipsnis „Sąskaita už okupaciją: Rusija gali kaip mat sugriauti Lietuvos ekonomiką“ kaip mat buvo išplatintas per kitus Rusijos portalus.
Beje, originalus, dalijantis socialiniuose tinkluose vis dar matomas straipsnio pavadinimas buvo dar aštresnis: „Atsakomieji Maskvos veiksmai Vilniui grasina visišku žlugimu: Lietuvoje to neištvers“.
Straipsniu esą reaguojama į dar 2000-ųjų pavasarį Lietuvos Seimo priimtą įstatymą, įpareigojantį Vyriausybę derėtis su Maskva dėl 1940–1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo. 1995 metais sudaryta komisija ją įvertino tuometiniais 80 mlrd. litų (23 mlrd.eurų).
„New Inform.com“ straipsnyje dėstomi tie patys naratyvai, kad Rusija nesutinka su Lietuvos vertinimais, be to, atsiranda ir konkretūs kaltinimai Vilniui. „Baltijos šalių politikų demagogija apie mistinę „sovietinės okupacijos žalą“ jau tapo įprasta. Tačiau, remiantis Rusijos Valstybės Dūmos užsakymu parengtu dokumentu, tampa akivaizdu, kas būtent ir kiek skolingas“, – rašo „New Inform.com“.
Straipsnyje tvirtinama, kad iki įstojimo į Sovietų Sąjungą Lietuva buvo maža agrarinė valstybė – 74 proc. gyventojų gyveno provincijoje ir tik 7 proc. dirbo pramonės įmonėse, kurios esą gamino paprastą įrangą ir ribotam vartojimui skirtą produkciją.
Ironiškai lyginant Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą su 1941 nacistine okupacija, kuri vadinama „pirmuoju eurointegracijos pavyzdžiu“, teigiama, kad Adolfo Hitlerio padaryta žala lietuviams siekė 38 mlrd. dolerių.
„Tuomet visos Sovietų Sąjungos jėgų pastangomis ši šalis buvo atstatoma, atsikratant vieningos fašistinės Europos pasekmių. Taip nuo 1940 iki 1990 metų Lietuvos vystymui buvo skirti daugiau, nei 65 mlrd. dolerių vien investicijų. Čia reikia pridurti, kad viso buvimo SSRS metu respublika turėjo prieigą prie visų Sovietų Sąjungos išteklių, kuriais pasinaudojo už 72 mlrd. dolerių. Tai padėjo šaliai atsigauti ir sparčiai vystyti ekonomiką“, – teigiama straipsnyje.
Be to, straipsnyje skaičiuojama, Lietuvos SSR esą buvo skirta dar papildomi 35 mlrd. dolerių investicijų, o daugelio šiandieninių Lietuvos pramonės objektų sukūrė būtent Sovietų Sąjunga.
„Šiuo metu tie objektai, kuriuos pastatė SSRS, vertinami 6,3 mlrd. dolerių. Tad galiausiai akivaizdus tas faktas, kad Lietuvos pretenzijos dėl kompensacijų už „sovietinę okupaciją“ gali skaudžiai atsiliepti šiai valstybei.
Aiškėja, kad sovietinių respublikų indėlis šios šalies vystymuisi gerokai lenkia Lietuvos ekonomikos galimybes ir Rusija, kaip teisėta SSRS teisių perėmėja, logiškai bandys reikalauti savo piniginių ir kitų indėlių su procentais, kurie buvo investuoti Lietuvoje.
Jei toks įvykių scenarijus bus realus, Vilnius kartu su visu valstybiniu 41 mlrd. eurų biudžetu kaip mat taps bankrutavusia šalimi. O Rusija gaus galimybę visiškai sugriauti jos ekonomiką“, – konstatuojama straipsnyje.
Beje, straipsnyje išdėstyti paskaičiavimai dar kovo mėnesį pasirodė ir kitame Kremliaus finansuojamame projekte, tinklapyje rubaltic.ru. Šiame straipsnyje taip pat esą remiamasi tuo pačiu dokumentu. Būtent mistinio dokumento, kurį Valstybės Dūmai esą parengė Rusijos Ekonominio vystymosi departamentas, rasti taip ir nepavyko.
Vienintelis su Valstybės Dūma ir „Lietuvos skola Rusijai“ dokumentas datuojamas dar 2002 metais. Jame neįvardytos konkrečios sumos, o dėl Lietuvos pretenzijų atlyginti už okupacijos žalą Vilniui išsakomos teritorinės pretenzijos – Lietuva esą turėtų būti dėkinga Maskvai, o jei toliau reikalaus kompensacijų, privalės „grąžinti“ Klaipėdą bei Vilnių teisėtai SSRS teisių perėmėjai – Rusijai.
Dar daugiau, didžioji dalis straipsnio remiasi neva minėto departamento skyriaus Europai pavaduotoju dirbusio I. V. Galaktionovo straipsniu komunistiniame leidinyje „Sovietskaja Rosyja“. Šį straipsnį, parašytą daugiau, nei prieš 7 metus, šių metų kovą vėl išplatino „rubaltic.ru“, o balandžio pabaigoje jis ėmė plisti iš „NewInform.com“.
Šiuo metu minėtame departamente asmuo tokiu vardu ir pavarde iš viso nedirba. Originaliame I. V. Galaktionovui priskiriamame straipsnyje ne tik neigiama Lietuvos okupacija, reiškiamos finansinės pretenzijos Vilniui, bet ir pateikiama jau nesyk iš Maskvos girdėta, tik dar labiau sutirštinta 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių „savi šaudė į savus“ versija.
Vilnias universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, tai, jog ši dar 2010 metais tiražuota istorija vėl išvilkta į dienos šviesą, gali pasirodyti keista.
„Tai paruoštukas, kuris sukamas įvairiomis progomis – ir dėl Dūmos, ir be jos. Tradiciniai propagandos šablonai, pagal kuriuos anksčiau buvo kuriami ir filmai, dabar yra perkeliami į virtualią erdvę.
Dabar šiuos melagingus naratyvus toliau tiražuoja troliai ir jų valdomi informaciniai ištekliai. Nauja čia tik technologija, o ne propagandinės Kremliaus žinutės“, – sakė N. Maliukevičius.
Ir išties, „analitiniu“ save pristatantis „NewInform“ kartu su dar keliais kitais panašaus pobūdžio portalais, tokiais kaip „Politpazl“, „Inforeaktor“, „PolitEkspert“, yra siejamas su neseniai Rusijos informacinę erdvę apjungusiu „patriotiniu holdingu“, vienijančiu Kremliui palankią informaciją skleidžiančius tinklapius, kuriuos savo ruožtu atidžiai prižiūri Rusijos cenzūros įrankiu vadinama tarnyba – „Roskomnadzor“.
Be to, dar 2015 metais įtarta, kad už minėtų tinklapių slepiasi Sankt Peterburge, Savuškino gatvės 55 numeriu pažymėtame pastate, įkurta vadinamoji „trolių ferma“ – Kremliaus samdytų komentatorių armija, kuri kurpia melagingas istorijas, išgalvotus profilius socialiniuose tinkluose ir veliasi į diskusijas net patys su savimi, siekdami sudaryti Rusijai palankių nuomonių gausą.
Lietuva – ne SSRS išlaikytinė, o donorė
Tuo tarpu, Seimo nario, istoriko Arvydo Anušausko manymu, Rusijos trolius sukrusti ir į viešąją erdvę išmesti Lietuvai finansines pretenzijas primenantį straipsnį galbūt paskatino ir stiprėjanti Baltijos šalių vienybė keliant kompensacijos klausimus.
„Jiems tai jautri tema. Juk Rusija esą visada padėdavo žmonėms, o tie dabar neatlygintinos „pagalbos“ teikėjus laiko okupantais. Tai šekit „skaičius“. Ypač svarbu atsakyti į Baltijos šalių mokslininkų keliamus vis naujus faktus. Čia turiu galvoje neseniai latvių mokslininko paskelbtus duomenis apie Baltijos šalių resursų ištraukimą“, – teigė A. Anušauskas.
Pernai Latvijos Vidžemės taikomųjų mokslų universiteto rektorius Gatis Kruminis paskelbė tyrimą, kuriuo įrodė, jog Lietuva, kaip ir kitos šalys, buvo ne SSRS išlaikytinės, o donorės. G. Kruminis taip pat pabrėžė, kad apie trečdalis Lietuvos nacionalinio biudžeto pirmąjį okupacijos dešimtmetį buvo skiriamas karinėms struktūroms, kovojusioms su lietuvių partizanais.
„Visa sovietinio periodo literatūra kalba apie tai, kad didžiulė pagalba buvo teikiama iš centrinio SSRS biudžeto. Tačiau duomenys, kuriuos radau apie Lietuvą, nors ne tiek ir daug, bet apie 5-6 procentus dotuodavo SSRS biudžetą“, – dar pernai BNS teigė G. Kruminis.
Jis, kartu su Latvijos Vyriausybės sudaryta ekspertų komisija, antradienį Vilniuje pristatė sovietinės okupacijos žalos apskaičiavimo metodiką ir surinktus archyvinius finansinius dokumentus. Mokslininkų skaičiavimais, 1946-1990-aisiais Latvija SSRS skyrė apie 18 proc. nacionalinio biudžeto pajamų, arba 15,9 mlrd. rublių, skaičiuojant 1961-aisiais buvusiu rublio kursu. Šie metai pasirinkti kaip valiutos stabilumo atskaitos taškas.
Anot G. Kruminio, Lietuvoje šie skaičiavimai kol kas nėra atlikti, kadangi tam reikėtų surinkti daugiau archyvinės medžiagos. Ekspertų teigimu, skirtumas tarp Baltijos ir kitų SSRS valstybių nacionalinių biudžetų surenkamų pajamų ir išlaidų, kurios buvo mažesnės keliais procentais, buvo skiriamas SSRS biudžetui – tiesa, kiek dalis šių dotacijų vėliau grįždavo į nacionalinius biudžetus.
Latvijos ir Lietuvos centriniuose valstybiniuose archyvuose mokslininko surinkti 1946-1949 metų dokumentai rodo, kad apie 30 proc. Lietuvoje tuo metu surenkamo biudžeto buvo išleidžiama kariuomenės ir nacionalinio saugumo sričiai. G. Kruminis neabejojo, kad ši metodika galėtų praversti Lietuvai skaičiuojant okupacijos žalą.
„Bet kompensacija iš SSRS man yra antraeilis dalykas. Svarbiausia, kad mes sugriautumėte tuos mitus (...), tą dezinformaciją, kuri yra pateikiama“, – teigė jis. Su Latvijos mokslininku sutinka ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Birutė Burauskaitė priminė, kad galėtų būti papildyti 2000-aisiais atliktus skaičiavimus, pagal kuriuos okupacijos žala įvertinta apie 80 mlrd. litų (20 mlrd. JAV dolerių pagal tuometį kursą).