28-iose valstybėse narėse atskleista mažiausiai 42 atvejai, kuomet europarlamentarai moka rentą politinėms partijoms ar netgi į savo pačių asmenines banko sąskaitas.
249-iais atvejais Europos Parlamento nariai teigė arba neturį biurų, arba nesutiko atskleisti jų adresų, arba jų lokacija buvo nerasta.
Europos Parlamentas nevykdo griežtos išlaidų kontrolės ir nėra jokios dokumentacijos, kurioje matytųsi, kaip šis finansavimas yra panaudojamas. Remiantis tyrimo rezultatais, EP nestebi nei finansavimo sąlygų, nei ar europarlamentarų biurai apskritai egzistuoja.
Šios precedento neturinčios iniciatyvos metu žurnalistai aiškinosi, kaip visi 748 dabartiniai europarlamentarai (trys vietos yra laisvos) panaudoja iš parlamento gautas lėšas.
Korespondentai paprašė visų parlamento narių pateikti reikiamą informaciją, taip pat analizavo parlamento dokumentus, žemės registrus ir kitus šaltinius.
Kol kas tik 133 narių atsakė, kiek sumoka už biurų nuomą, ir tik 53 buvo linkę viešai pasidalinti savo išlaidų ataskaitomis.
Išmokos europarlamentarams
Europos Parlamento nariai per mėnesį gauna 8484 eurų algą, dosnų (iki 24164 eurų) biudžetą personalo išlaikymui ir neapmokestinamus dienpinigius asmeninėms išlaidoms – jie parlamento sesijų metu siekia net 307 eurus per dieną. Negana to, Parlamentas moka kiekvienam nariui vienkartinę 4342 eurų išmoką per mėnesį, vėlgi be jokių mokesčių.
Pastaroji suma yra vadinamoji Bendrųjų Išlaidų Išmoka (GEA), kuri skirta padengti valstybinių biurų nuomos ir priežiūros išlaidas. Biurai europarlamentarams reikalingi siekiant išlaikyti ryšį su piliečiais.
Atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad EP narių supratimas, kaip šios išmokos turėtų būti naudojamos, gerokai skiriasi.
Daugelis tvirtino, kad visą sumą išleidžia biuro įrangai, internetui ir kitoms su darbu susijusioms išlaidoms padengti. Kai kurie įtraukė lankytojų kelionių išlaidas, labdarą ir išmokas savo valstybės politinėms partijoms.
Kyla nemažai klausimų ir dėl to, kas yra galutiniai šių išmokų naudos gavėjai. Paaiškėjo, kad vien tik Vokietijoje net aštuoni europarlamentarai iš skirtingų partijų patys yra savo biurų pastatų savininkai.
Tarp jų – ir Manfredas Weberis, centro-dešiniųjų Europos liaudies partijos grupės pirmininkas. Tai didžiausia grupė ES parlamente.
Jo valstybinis biuras įsikūręs jo paties name, mažame Bavarijos kaimelyje, atokiai nuo tankiai apgyvendintų regiono vietų. M. Weberis nuo komentarų susilaikė.
Taip pat pastebėta tendencija, kad europarlamentarai subnuomojasi biurus iš savo vietinių politinių partijų. Ta patvirtino 38 Parlamento nariai. Kai kurie nepateikė jokių atsakymų, o dalis primygtinai tvirtino, kad tinkamai atskiria interesus ir kad jokių subsidijų jų partijoms suteikta nebuvo.
(Ne)numatyti tikslai
Tačiau daugeliu atvejų nėra aišku, ar tikslingai europarlamentarai panaudoja savo gautas išmokas.
Kai kurie EP nariai atsisakė atskleisti savo biurų lokacijas. Nei Europos Parlamentas, nei jo nacionaliniai biurai (mažiausiai trijose šalyse) nesugebėjo suteikti jokios informacijos apie biurų adresus, arba pateikė pasenusius ir neatnaujintus duomenis.
Regis, tai prieštarauja EP deklaruojamai nuostatai, kad europarlamentarai turėtų stengtis mažinti atotrūkį tarp Briuselio ir ES piliečių.
Parlamento 2017 metų kalendoriuje numatytos devynios savaitės išorinei parlamentinei veiklai, t.y. politiniams darbams už Briuselio ir Strasbūro ribų. Keturias savaites per metus „europarlamentarai koncentruojasi išskirtinai ties darbu apygardose“ – rašoma Europos Parlamento tinklalapyje.
Žurnalistams nepavyko patikrinti, ar visi EP nariai turi bent po vieną vietinį biurą, kuriame galėtų „koncentruotis išskirtinai ties darbu apygardoje“.
19 narių teigė, kad kartais atlieka reikiamus darbus iš savo namų.
Keliose valstybėse narėse europarlamentarai atsisakė atsakyti į mūsų užklausas, nors žurnalistai siuntė nemažai el. laiškų ir bandė susisiekti telefonu.
Sunkiausia atsakymus buvo gauti iš Lenkijos europarlamentarų – visi 51 neatsakė į žurnalistų užklausas.
Pasak Europos Parlamento, nariai gali nuomotis biuro patalpas iš politinių partijų ar patys iš savęs, bet tik jei laikosi tam tikrų sąlygų. Šios sąlygos nėra dalis vidinių taisyklių ar reglamentų, greičiau jau formalios gairės, kurių paisymas nėra griežtai prižiūrimas.
Pasak taisyklių, europarlamentaras negali naudoti pinigų savo nacionalinės partijos finansavimui ar savo asmeninėms reikmėms.
Atvirkščiai, išmoka yra „skirta padengti išlaidas, tiesiogiai susijusias su Parlamento nario įgaliojimų vykdymu“.
Apytikslės gairės
Europos Parlamento gairėse taip pat aiškiai nurodyta, kad vietiniai biurai, kurie finansuojami iš parlamento lėšų, privalo būti „naudojami tik nario parlamentinei veiklai vykdyti“.
EP atstovė spaudai Marjory Van Den Broeke paaiškino, kad iš principo ši mėnesinė išmoka biurų nuomai nėra griežtai kontroliuojama.
„Europarlamentaras turi teisę nuomotis biurą iš politinės partijos, bet kaina privalo atitikti rinkos situaciją, taip siekiant išvengti netiesioginio partijos finansavimo“ – paaiškino M. Van Den Broeke.
Ji taip pat papildė, kad „biuras privalo būti naudojamas tik parlamentaro tiesioginei veiklai vykdyti ir turi būti atskirtas nuo kitų biurų ir aiškiai pažymėtas. Savaime suprantama, juo negali naudotis kiti asmenys. Šių nuostatų privalu laikytis“.
Problema tame, kad EP neturi jokio būdo kontroliuoti, kad šios sąlygos būtų vykdomos. Atstovė spaudai patikslino, kad parlamento nariai neprivalo pateikti jokių sąskaitų ar kitų finansinių dokumentų, įrodančių mėnesinės išmokos panaudojimą. Negana to, Parlamento administracija neturi jokios informacijos apie europarlamentarų biurus.
Maža to, tik labai nedaug parlamento narių grąžina nepanaudotas lėšas. Nuo 2010 metų Parlamentui buvo grąžinta nuo 100 iki 600 tūkst. eurų (priklausomai nuo metų). Ir vis dar nėra įgyvendintas joks mechanizmas, galintis padėti kontroliuoti lėšų panaudojimą.
Jokios kontrolės
Šių metų balandį parlamentarai nepritarė pataisoms, siekiančioms daugiau skaidrumo ir bent atsitiktinių patikrinimų, kaip panaudojamos išmokos.
Europos politikos tyrėjas Wouteris Wolfsas, dirbantis Leuveno universitete ir itin daug dėmesio skiriantis politinio finansavimo temai, kritiškai vertina šių išmokų tvarką.
„Šioje vietoje nėra jokio skaidrumo ir visuomenė nežino, kaip tos lėšos yra panaudojamos. Suprasčiau, jeigu bent pats EP vykdytų griežtą vidinę kontrolę, bet jos taip pat nėra“.
Pasak W. Wolfso, šiais laikais, kai visuomenės pasitikėjimas politikais ir taip yra žemas, toks neskaidrumas įpila tik dar daugiau žibalo į ugnį ir kenkia Europos Parlamento ir jo narių įvaizdžiui. Tad būtų teisinga užtikrinti visišką skaidrumą ir taisyklių paisymą.
Paklaustas, kodėl nevykdomas auditas, W. Wolfsas nusistebėjo, kad „ES biudžeto išlaidos yra labai griežtai kontroliuojamas, tačiau tokie patys aukšti standartai kažkodėl netaikomi europarlamentarų asmeniniams finansams, ir tai labai keista“.
W. Wolfso manymu, „žinoma, kontrolės lygis turi būti adekvatus, bet žinant, kad per metus šitaip išleidžiama 40 milijonų eurų ir yra tam tikras neskaidrumo aspektas, griežtesnis auditas būtų visiškai suprantamas ir pateisinamas“.
Nick‘as Aiossa, ES politikos pareigūnas antikorupcinėje koalicijoje „Transparency International“, taip pat pakomentavo tyrimo duomenis: „Neįsivaizduoju, kad europarlamentarai galėtų per metus išmokėti valstybėms-narėms 40 mln. eurų, nereikalaudami nė menkiausio dokumento ar sąskaitos. Tačiau patys sau jie tokių standartų nekelia, tad visas šitas finansų valdymas atrodo labai veidmainiškai.“
„Mes nuolat kalbame apie euroskeptikus, nacionalistines pajėgas ir kt., ir čia pat negalime išspręsti pačios paprasčiausios problemos Europos Parlamento viduje. Tam net nereikia kažkokių ypatingų pastangų. Manau, kad derėtų paskubėti, ypač turint omeny, kad 2019 metais vyks nauji rinkimai“.
Žaliųjų/ALE frakcija ES parlamente neseniai priėmė deklaraciją, pagal kurią grupės nariai įsipareigoja nuo 2017 metų liepos mėnesio laikytis griežtesnių taisyklių dėl išmokų panaudojimo.
Deklaracijoje nurodoma, kad kiekvieno mandato pabaigoje, Žaliųjų/ALE frakcijos parlamentarai turės grąžinti nepanaudotas lėšas į Europos Parlamento sąskaitą. Negana to, jie įsipareigos saugoti visas sąskaitas iki mandato pabaigos, ir esant reikalui jas publikuoti.
Europarlamentarų biurų tyrimą kelis mėnesius vykdė 48 žurnalistų grupė iš 28 valstybių. Finansinę paramą suteikė Journalismfund.eu.
2015 metais grupė oficialiai paprašė Europos Parlamento prieigos prie europarlamentarų išlaidas patvirtinančių finansinių dokumentų. Prašymas buvo atmestas. Žurnalistai perdavė bylą Europos Teisingumo Teismui, kur ji vis dar vilkinama.