Atskleisdamas savo patirtį ir darbo metodus Lietuvos pareigūnams ką tik į pensiją išėjęs ir ekspertu tapęs R.Pouelas tikisi prisidėti prie prekybos moterimis sustabdymo. Prostitute per prievartą gali tapti bet kuri patikli mergina, susirengusi ieškoti darbo užsienyje.
Pavojaus signalas
Informacija apie grėsmės būti parduotai realumą gali tapti šiokia tokia apsauga - merginos susitaria palaikyti nuolatinį ryšį su Lietuvoje liekančiais artimaisiais, aptaria neutralią frazę, kuri reiškia pavojaus signalą ir niekam nepatiki savo asmens dokumentų.
Tuomet, pakliuvus į bėdą, galima tikėtis namiškių ir tarptautinės policijos pagalbos. „Prekyba žmonėmis klesti būtent dėl to, kad daugelyje šalių žmonės bijo korumpuotų policijos pareigūnų ir vengia į juos kreiptis. Nusikalstamos grupuotės skurdžiau gyvenančias merginas apgaule išvilioja iš namų, apsimeta, kad geraširdiškai skolina kelionei reikalingus pinigus. Paskui jie paima asmens dokumentus ir mergina tampa preke. Kuo anksčiau ji nustos tikėti savo geradariais ir ieškos pagalbos, tuo mažiau jai teks nemalonių išgyvenimų. Kai kurios tikisi, kad, susitaikiusios su neišvengiama blogybe, atidirbs už skolą, o paskui atgaus laisvę ir užsidirbs sau. Dažniausiai taip neatsitinka. Moraliai ir fiziškai palaužtos merginos eina iš rankų į rankas, kol tinka prostitutės darbui, o paskui jos niekam neberūpi”, - sako prekybos žmonėmis ekspertas.
Pats jis nelinkęs taip vadintis, sako, kad kol kas labai gerų šios srities specialistų išvis nėra, vadovėliai dar neparašyti ir jis nuolat pats mokosi. Palyginti neseniai jis pusę metų intensyviai darbavosi tirdamas Lietuvos piliečių suorganizuoto viešnamių tinklo centriniame Londone veiklą.
Susimokėjo už savo pagrobimą
Prekiautojų žmonėmis auka gali tapti bet kuri neatsargi ar pernelyg patikli mergina. Nusikaltėliai gali net parodyti sutartį su būsimu darbdaviu, o kontraktą pasirašyti pakviesti „įdarbinimo agentūroje”. Visiškai nesvarbu, koks darbo pobūdis bus nurodytas dokumentuose - indų plovėjos, kambarinės, auklės.
Merginos iš Moldovos, sutikusios bendradarbiauti su Didžiosios Britanijos policija, papasakojo, kad savo šalyje įdarbinimo agentūrai, kuri žadėjo joms legalų ir gerai apmokamą darbą Anglijoje, sumokėjo po 500 JAV dolerių.
Į Čekiją jos vyko kaip turistės ir ten pigiame viešbutyje praleido dvi paras. Prie jų prisijungė dar penkios moterys, ir vieną vakarą joms visoms davė kuprines ir žygio batus. Po 8 valandas trukusios kelionės pėsčiomis per mišką jos atsidūrė Vokietijoje ir iš ten kažkur ilgai važiavo traukiniu. Per tą kelionę kažkur dingo viena moteris ir jų palydovai rumunai labai pyko, grasino nužudyti visas. Tada moterys labai išsigando, nes suvokė, kad jų situacija kitokia, nei buvo įsivaizdavusios.
Tačiau jos tikėjo, kad tai tik kelionės sunkumai, kurie pasibaigs pasiekus Didžiąją Britaniją. Traukiniu pasiekusios Paryžių, moterys gavo norvegiškus pasus ir lėktuvo bilietus į Madridą. Ten joms davė lėktuvo bilietus į Dubliną ir liepė kelionėje suplėšius pasus išmesti juos į tualetą bei paprašyti prieglobsčio.
Taip moterys pateko į migracijos tarnybos pabėgėlių stovyklą, iš kurios jas pasiėmė kažkoks rumunas, su kuriuo jos išskrido į Londoną. Viktorijos geležinkelio stotyje jis pristatė moteris šviesiaplaukei Karinai, kuri jiems davė didelę pinigų sumą. Tai ir buvo ta lietuve laikoma moteris, viešnamio savininkė. Išties ji gyveno Lietuvoje. Kažkada jos tėvai, atvykę iš buvusios TSRS platybių, apsigyveno Panevėžyje.
Viešnamių tinklas
Anksčiau Karina (tai netikras jos vardas, o pačios pasirinktas pseudonimas, kuriuo prisistatydavo prostitutėms) buvo du kartus deportuota iš Anglijos, nes pati ten dirbo prostitute. Moteris legalizavosi svetimoje šalyje ištekėjusi už Šri Lankos gyventojo, su kuriuo susilaukė vaiko.
„Tačiau viskam, šeimos gyvenimui ir verslui, vadovavo Karina, vyras buvo visiškai po jos padu. Karinai priklausė penki viešnamiai, o jos broliui - du. Merginos buvo pervežamos iš vienos vietos į kitą. Tarp jų buvo šiek tiek lietuvaičių, bet didžiąją dalį sudarė merginos iš Moldovos ir Ukrainos, administratore dirbo maskvietė. Viešnamių savininkė nusipirktoms merginoms pareiškė paleisianti jas, kai uždirbs jai po 10 tūkstančių svarų sterlingų. Gaunant normalų apmokėjimą jos tokio dydžio skolą būtų galėjusios sumokėti per mėnesį, tačiau Karinai tai neapsimokėjo, todėl ji už menkiausią prasižengimą skirdavo merginoms tūkstantines baudas. Po trijų mėnesių ji sodindavo savo buvusias darbuotojas į lėktuvą ir išsiųsdavo namo. Moterys neturėdavo galimybės dirbti sau ar susirasti kitokį darbą ir neretai sugrįždavo tuščiomis rankomis”, - pasakoja Ričardas.
Septyniuose Londono viešnamiuose, kurie priklausė panevėžiečiams broliui ir seseriai, kiekvienai merginai per parą tekdavo aptarnauti net po 30-40 klientų, o jų darbo diena trukdavo po 18 valandų. Iš jų darbdavių Londono policija konfiskavo beveik milijoną svarų, o į Lietuvą persiųsta suma, spėjama, buvo dar solidesnė. Deja, visos 18 sąskaitų Lietuvoje po viešnamių savininkų arešto buvo ištuštintos.
Apdūmė patyrusį pareigūną
„Kartą Karinai, kai ji jau buvo suimta, leidau iš savo mobiliojo telefono paskambinti Panevėžyje gyvenančiai seseriai. Suimtoji sakė prašysianti pasirūpinti jos mažamečiu vaiku, kad jis nepatektų socialinių įstaigų globon. Ji kalbėjo lietuviškai, verkė balsu, apie pinigus kalbėjo lietuviams būdingu žargonu ir mūsų vertėja nesuprato. Man teko apmokėti 1 tūkst. litų dydžio sąskaitą”, - prisipažįsta Ričardas Pouelas.
Jis neabejoja, kad po kelerių metų kalėjimo moteris sugrįš į Lietuvą, nes čia yra jos pinigai. Su savo vaiku ji šnekėdavo tik lietuviškai, neleido mokytis angliškai, iš to taip pat galima spręsti, kad moteris savo ateities nesiejo su Didžiąja Britanija.
Į šią šalį jau seniai plūsta moterys iš Rytų Europos, Rusijos ir Azijos. Po policijos operacijos „Kon Tiki” paaiškėjo, kad 25 proc. Didžiojoje Britanijoje dirbančių prostitučių yra iš Rusijos. „Tarp jų yra ir lietuvių bei latvių, kitų buvusios sąjungos tautų atstovių. Baltijos šalys vis dar dažnai priskiriamos tam pačiam regionui”, - paaiškina ekspertas. Rytų Europos šalių atstovių Britanijos viešnamiuose yra 40 proc., o azijiečių - 22 proc. Britanijos pilietės bent jau centriniame Londone prostitutėmis išvis nedirba, jų galima aptikti periferijoje”, - sako ekspertas.
“Kartą buvo pagauta tarptautinė gauja, gabendavusi moteris sunkvežimiais, tąsyk be gyvųjų buvo aptikta net 58 žuvusios aukos”, - prisimena Ričardas.
Kausto baimė
Prostitucija Didžiojoje Britanijoje yra ne kriminalinis, o socialinis nusikaltimas, todėl policija gali įsikišti tik tuomet, kai turi informacijos, kad moterys dirba prievarta ar yra skriaudžiamos.
Tačiau tokią informaciją gauti labai sunku, nes prostitučių šeimų nariai likę tėvynėje. Vietos nusikaltėliai juos šantažuoja ir baugina, o prostitutėmis paverstos moterys realiai bijo ne tik dėl savo, bet ir jų gyvybės. Dėl to jos net nebėga nuo savo išnaudotojų.
Anglijos policijos duomenimis, nusikalstamoms grupuotėms atvežti į Didžiąją Britaniją moterį iš Kinijos kainuoja apie 20 tūkstančių Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, o iš kitų Azijos šalių - trigubai mažiau. Turkių atvežimas kainuoja 4 tūkstančius, rumunių - 2 tūkstančius svarų.
Tris dešimtmečius Londono policijoje dirbęs ekspertas iš Didžiosios Britanijos praėjusią savaitę keliavo po Lietuvą ir mokė policijos darbuotojus dirbti su prekybos žmonėmis aukomis. Šį pareigūnų mokymą Policijos mokymo centrui padėjo organizuoti Lietuvos „Caritas”, kuris jau kelerius metus rūpinasi pagalba prekybos žmonėmis aukomis Lietuvoje, o finansavo Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje bei Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Siekia, kad visos sužinotų
Kauno moterų draugija, bendradarbiaudama su Kauno rajono savivaldybe, jau pradėjo vykdyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą: “Socialinės paslaugos prostitucijos ir prekybos moterims aukoms Kauno rajone: pagalba ir prevencija”. Bus rengiami seminarai seniūnijų darbuotojams, mokoma atpažinti rizikos grupes savo bendruomenėje ir padėti jau nukentėjusioms moterims. Ketinama skaityti paskaitas prekybos žmonėmis tema mokyklose. Šiam tikslui sudarytos socialinių darbuotojų, psichologų, gydytojų ir teisininkų komandos.
„Ateities planuose - ne tik kalbėti su jaunimu paskaitose, bet ir organizuoti socialinių įgūdžių ugdymo grupes merginoms. Be rajono Savivaldybės, mūsų partneriai šitam projekte - Lietuvos „Caritas” „Pagalbos prostitucijos aukoms programa” ir Dingusių žmonių šeimų paramos centras”, - sako Kauno moterų draugijos pirmininkė Daiva Baranauskienė.
Ričardas Pouelas labiausiai apgailestauja dėl to, kad Didžiosios Britanijos įstatymai yra tokie, kad savo parodymų nukentėjusios moterys nebegali duoti anonimiškai arba būdamos už uždangos. Nusikaltėlis turi teisę žinoti, kas jį ir kuo kaltina, todėl teisėjas liudytojams slėptis nebeleidžia. Kaip tokiu atveju jaučiasi jau ir iki tol smurtą patyrusios merginos, kokie pavojai tyko jų šeimų užsienyje, Didžiosios Britanijos teisėtvarkai nelabai rūpi.
