Jau daugiau nei dešimtmetį ji kantriai laukia to momento, kai už jos vyro nužudymą atsakingi asmenys sulauks atpildo. Laukti gali tekti ilgai, mat įtariami nusikaltimo vykdytojai ir užsakovai jaučiasi saugūs už Kremliaus sienų. Bet moteris įsitikinusi – teisingumas triumfuos.

Vilniuje į kasmet rengiamą Rusijos forumą pakviestos M. Litvinenko daugelis nepažintų. Ramiai po senamiestį vaikščiojančios moters nesekioja kelių šalių žvalgybininkai, nemedžioja britų žiniasklaidos fotografai, kaip jai teko patirti Londone. Čia ji pirmą sykį nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų ir nebeatpažįsta kadaise lankytų vietų, tačiau Vilniuje jaučiasi saugiai, nors prisipažįsta, kad tenka pagalvoti apie saugumo priemones.

Tai neturėtų stebinti: dar 2006 metų spalį ji su garsiuoju vyru – buvusiu Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pareigūnu – džiaugėsi suteikta Jungtinės Karalystės pilietybe ir Londone taip pat jautėsi saugiai. Po mėnesio Aleksandras buvo nunuodytas vienoje kavinėje, į arbatą įpylus itin reto radioaktyvaus polonio izotopo. Po kelių savaičių kančių A. Litvinenko mirė ligoninėje, o išsekinto vyro paskutines gyvenimo akimirkas užfiksavusi nuotrauka apskriejo visą pasaulį.

Aleksandras Litvinenka

„Nuo to laiko bet kokia įtartina mirtis Londone pirmiausia tiriama ieškant radioaktyvių medžiagų. Tokių nuodų Rusija greičiausiai jau nebenaudos“, – tikino M. Litvinenko. Nenuilstančia kovotoja už teisingumą vadinama moteris pernai pasiekė svarbią pergalę – dešimtmetį siekusi, kad būtų įvardyti jos vyro žudikai bei žmogžudystės užsakovai, M. Litvinenko paneigė skeptikų prognozes.

Nužudymo užsakovai – Kremliuje

Nedaug kas abejojo, jog A. Litvinenko nunuodijo Kremliaus atsiųsti žudikai, keršiję už buvusio FST darbuotojo pasakojimus apie V. Putino bei jo saugumiečių klano ryšius su nusikalstamu pasauliu. O ir pats A. Litvinenko, jau gulėdamas mirties patale bei žinodamas, kad jam gyventi liko vos kelios dienos, įvardijo žmogžudystės užsakovus – V. Putiną ir tuometinį FST vadovą Nikolajų Patruševą.

Tačiau „nutuokti“, įvardyti ar kitaip įtarti yra viena, o teisinėje valstybėje, tokioje, kaip Jungtinė Karalystė, svarbesni yra įrodymai.

„Kai praėjus kelioms dienoms po Sašos mirties manęs paklausė, ar noriu jį pakeisti, atsakiau, kad negaliu to padaryti – juk nedirbau specialiosiose tarnybose, buvau tik jo žmona, jo atrama, rėmiau jo sprendimą išvykti iš Rusijos, man svarbiausia buvo išlaikyti šeimą. Bet kai manęs paklausė, ar noriu sužinoti, kas jį nužudė, sakiau „taip“. O kai pasakai tai, reikia eiti iki galo. Juk visiškai žmogiška, kai žmona siekia teisingumo dėl savo vyro mirties“, – sakė M. Litvinenko.

Jungtinės Karalystės policija pradėjo savo tyrimą dėl žmogžudystės, o M. Litvinenko savo ruožtu 2007 metais kreipėsi į Žmogaus teisių teismą Strasbūre, kur kaltino Rusiją dėl savo vyro mirties ir atsisakymo padėti tyrime.

Britai greitai nustatė įtariamuosius, o 2015 m. pradėtas viešas tyrimas. Pernai sausį paskelbtos sero Roberto Oweno vadovaujamos komisijos atlikto 328 puslapių tyrimo išvados. Jos buvo negailestingos Rusijai.

M. Litvinenko pristato tyrimo ataskaitą

Žmogžudystės vykdytojais įvardyti Andrejus Lugovojus ir Dmitrjus Kovtunas – britų pareigūnai dar nuo 2007-ųjų siekė šių asmenų išdavimo, tačiau Rusija kaskart atsisakydavo, motyvuodama tuo, jog visi britų vykdomi tyrimai esą yra „politiškai motyvuoti“. Dar daugiau, tyrimo ataskaitoje paskelbta, kad A. Litvinenko nužudymas „greičiausiai“ buvo įvykdytas su Rusijos prezidento Vladimiro Putino palaiminimu.

„Gana tikėtina, kad būtent Rusijos prezidentas ir FST vadovas N. Patruševas po ilgai trukusių nesutarimų palaimino A. Litvinenko nužudymą. Atsižvelgdamas į visus sukauptus įrodymus ir mums prieinamus duomenis, galiu pareikšti, kad nurodymą FST imtis A. Litvinenko pašalinimo operacijos davė N. Patruševas ir prezidentas V. Putinas“, – sakė Jungtinės Karalystės aukščiausiojo teismo teisėjas seras Robertas Owenas.

Ir nors Kremliaus kontroliuojama Rusijos žiniasklaida bandė kabintis už neva silpnų formuluočių, tokių kaip „galimai“ bei „tikėtina“, pati A. Litvinenko našlė teigė esanti labai patenkinta tyrimo išvadomis. DELFI moteris pabrėžė, jog daugelis žmonių iki šiol nesupranta minėtojo tyrimo esmės.

„Unikalu tai, kad tyrimas vyko Anglijoje, kur nėra senaties termino – kol tie įvardytieji nesės į kaltinamųjų suolą, tol jie bus ieškomi. Reikia suprasti, kad tai buvo ne teismas, o viešas tyrimas, bet jame pateikti įrodymai.

Vakarai nesupranta, su kuo turi reikalų

„Vis dėlto buvo ne tik vieši, bet ir uždari klausymai, kuriuose pateikti įrodymai ir leido serui Owenui pateikti tas išvadas, kad mano vyro nužudymo operacija negalėjo įvykti be V. Putino ir N. Patruševo žinios. Tai labai svarbu suvokti, nes, kai žmonės klausia, „iš kur tokie įrodymai, kas ir kodėl, kuo vadovaudamiesi priėmė tokį sprendimą“, reikia prisiminti tuos uždarus klausymus, nes ten buvo pateikti slapti dokumentai“, – teigė M. Litvinenko.

Išties minėtuose uždaruose klausymuose savo duomenis pateikė ir Jungtinės Karalystės žvalgybos tarnybos, kurios rėmėsi savo surinkta informacija ir JAV Nacionalinės saugumo agentūros slapta perimtų pokalbių išklotinėmis.

Jose užfiksuotas tiesioginis žmogžudystės vykdytojų bei užsakovų ryšys. Beje, nors oficialusis Kremlius neigia kaip nors prisidėjęs prie A. Litvinenko nunuodijimo, netgi pats V. Putinas juokavo, kad „A. Litvinenko nėra Lozorius“. O Rusijos specialiųjų tarnybų mokymuose per šaudymo pratybas A. Litvinenko nuotrauka buvo naudojama kaip taikinys.

V. Putinas šaudykloje

„Britų policininkams tyrimas yra garbės reikalas. Viešas tyrimas buvo beprecedentis. O ar aš tikiu, kad kaltieji sulauks teisingumo? Niekada nesakyk „niekada“. Tai, kas vyksta Rusijoje, nėra amžina – turiu omeny režimą, jis – ne visam laikui. Kai jam ateis galas, daugelis tų atsakingųjų gali sulaukti pelnytos bausmės, – sakė M. Litvinenko, o paklausta, ar sulaukusi tos dienos, kai kaltinamieji vis dėlto stos prieš teisingumą, turėtų ką pasakyti jiems į akis, susimąstė. – Kalbant apie A. Lugovojų ir D. Kovtuną, tai juos jau kvietė liudyti Anglijoje.

Juk jų niekas nežudys, nenuodys, jie galėjo kreiptis, bet to nepadarė – dabar nėra apie ką su jais kalbėti. Juk negali kalbėti su plaktuku, pjūklu ar kitu žmogžudystės įrankiu, nes tai yra vykdytojai. O nužudymo organizatoriai V. Putinas ir N. Patruševas ir taip visą Rusiją žudo, manau, kad nesu išskirtinė, esu tik akmuo kaltinimų sienoje, kurią teks išklausyti.“

A. Lugovojus ir D. Kovtunas

Beje, A. Litvinenko našlė priminė, kad iš pradžių viešam tyrimui priešinosi tuometinė Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų sekretorė Theresa May, kuri šiuo metu yra šalies premjerė. Tuomet ji aiškino, kad tyrimas gali pakenkti „tarptautiniams santykiams“.

„Tuomet ji buvo ministrė, atstovavo Jos Didenybės vyriausybei, tad nemanau, kad tai buvo jos nuomonė. Jau po tyrimo ataskaitos mes su ja susitikome. Nežinojome, ko tikėtis, bet šio neformalaus susitikimo metu ji pabrėžė tyrimo svarbą, sakė, kad apie V. Putiną viską žinojo. Neabejoju – jai nereikia pasakoti apie įrodymus, ji matė ir tuos slaptus dokumentus, jokių iliuzijų dėl V. Putino ji neturi, bet tuomet buvo svarbus politinis fonas“, – sakė nužudytojo žvalgybininko našlė. Jos teigimu, išankstinis Th. May pasipriešinimas buvo neatsitiktinis.

„Galbūt tai tėra spekuliacijos, bet sunkiausias kelias siekiant tyrimo buvo 2013 metais. O juk tuomet būtent V. Putinas pasaulio bendruomenei pažadėjo, kad Sirijos diktatorius Basharas Al-Assadas atsisakys cheminio ginklo. Taigi buvo sakoma, kad tyrimas pakenks tarptautiniams santykiams, nenorėta nervinti V. Putino, o ką dabar matome? Niekas nebuvo sunaikinta. Kitaip sakant, Putinas visus pakišo. Vakaruose dar nesupranta, kad su V. Putinu žaidi ne šachmatais – jis žaidžia vadovaudamasis visai kitomis taisyklėmis“, – sakė M. Litvinenko.

Ji prisiminė, kaip ją nustebino buvusio Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų sekretoriaus Davido Milibando naivumas – šis politikas esą nuoširdžiai tikėjosi, kad 2008 metais, V. Putiną valdžioje pakeitus Dmitrijui Medvedevui, Rusijoje viskas pasikeis, įvyks permainos.

„Na kaipgi aš galėjau įtikinėti tokius žmones, kad laikinas kėdės užėmimas nieko nepakeis? Bet susitaikiau su laukimu“, – sakė M. Litvinenko.

Šiuo metu ji nusiteikusi kantriai laukti ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimo. Tyrimą esą vėl bando vilkinti Maskva, ji nesutinka bendradarbiauti. Be to, netrūksta ir bandymų išjuokti, apšmeižti ar įbauginti A. Litvinenko bylos liudytojus. M. Litvinenko teigimu, vien jos vyro mirtis tapo signalu Jungtinėje Karalystėje ar kitur prisiglaudusiems Kremliaus režimo kritikams – jei prabilsi, gali tikėtis panašaus likimo.

Vis dėlto moteris sako nebijanti sulaukti savo vyro likimo dėl kritiškų pasisakymų Kremliaus atžvilgiu, mat ji nekalba daugiau nei kiti.

„Stengiuosi apie tai negalvoti. Žinoma, elementarių saugumo priemonių laikausi, bet negi gyvensi bunkeryje – tada jau geriau tiesiai į kapines laidoti. Gyvenu visiškai normalų gyvenimą, susitinku su žmonėmis, nes pavojaus jausmas gali sugriauti gyvenimą“, – sakė A. Litvinenko našlė.

Ji teigė suprantanti, kodėl kitos šalys, net žinodamos, kas yra Kremliaus režimas, toliau siekia bendradarbiauti, netgi gerinti santykius su šalimi, kuri pastaraisiais metais elgiasi vis agresyviau su savo kaimynais.

Marina Litvinenko

„V. Putinas atstovauja šaliai, kurios negali ignoruoti, sakyti, kad jos nėra. Tiesiog ši šalis okupuota tos valdžios, kurios galva yra Putinas. Taip, sunku bendradarbiauti su šalimi, kuri tave nuolat gali apgauti. Bet čia yra ir kitas pavojus, nes, jei Vakaruose politikai pradės sekti V. Putino pavyzdžiu, jei atsiras noras turėti savo Putiną, tai bus pavojinga.

Kita vertus, jis nėra nepakeičiamas. Sakymas „O kas, jei ne V. Putinas“ yra dar vienas virusas, kuriuo Kremlius bando užkrėsti žmones. Rusija yra didelė šalis, turtinga žmonių. Juk kas jis buvo 1999 metais, kai atėjo į valdžią? Niekas! Bet jį priėmė. Gal ir dėl to, kad tai buvo seniai planuota KGB operacija – tos pačios KGB, kurios iki galo 1991 metais nesunaikino Borisas Jelcinas. Hidra ataugo ir dabar keršija“, – tikino M. Litvinenko.

Kodėl nesiklausė A. Litvinenko perspėjimų?

Vis dėlto, jos manymu, į Kremliaus sukurtą kriminalinio, saugumo tarnybų ir neskaidraus verslo voratinklį gali būti įsipainioję ir nemažai įtakingų žmonių Vakaruose, kurie pasisako už santykių su Maskva gerinimą.

„Kai Saša 1998 metais pasirodė spaudos konferencijoje ir prabilo apie FST viduje esantį skyrių, kurio užduotis – veikti prieš kitaminčius valdžioje, pačioje tarnybos struktūroje, jis perspėjo, kad kriminalinis pasaulis susilieja su verslu ir specialiosiomis tarnybomis, kad greitai jie paims valdžią“, – pasakojo M. Litvinenko. Jos teigimu, tuo metu, dar prieš V. Putino atėjimą į valdžią, tokiais teiginiais buvo sunku patikėti.

Aleksandras Litvinenko 1998 metais

„O dabar valdžioje jau matome tą baisų, analogų pasaulyje neturintį monstrą. Tai ne šiaip korupcija, visame pasaulyje yra korupcijos apraiškų. Ne, čia yra unikali valdžios forma, kai, naudodami jau sukurtas valdžios priemones, reikalus pagal savo supratimą sprendžia žmonės iš specialiųjų tarnybų ir kriminalinio pasaulio.

Saša sakė, kad, jei jį nužudys, tai ne dėl to, kad jis išdavė sistemą, o dėl to, kas pasikėsino į svarbiausią – būdą užsidirbti pinigų. Komunizmo ideologija baigėsi, prasidėjo pinigų ideologija – jei tavęs negalima nupirkti už nedidelius pinigus, tave galima nupirkti už itin didelius pinigus.

Ir kai Anglijoje oligarchai pradėjo pirkti nekilnojamąjį turtą, pasirodė žymių žmonių, Saša perspėjo, kad ta korupcija, kurią jie atsineš iš savo pasaulio su nusikalstamu mentalitetu, viską sugriaus. Jis perspėjo apie tai dar 2003 metais, bet tuomet to niekas nenorėjo girdėti. Ir dabar tie valstybininkai, kurie galbūt kažkada turėjo verslo reikalų su Rusija, jau negali atvirai žiūrėti į akis“, – įspėjo M. Litvinenko.

Našlė tiki Rusijos ateitimi

Vis dėlto ji pabrėžė, kad padėtis nėra beviltiška ir Rusija gali pasikeisti. Į Lietuvą atvykusi Rusijos forumo kvietimu, M. Litvinenko teigė nesutinkanti su tais, kurie sako, jog tokie renginiai tėra laiko švaistymas, kur suvažiavę Rusijos opozicijos atstovai tik kalba ir nesiūlo jokių išeičių.

„Nustebau gavusi kvietimą, nes nepriklausau jokioms organizacijoms, partijoms – jokių nepalaikau. Po to, kai pamačiau dalyvių sąrašą, man pasirodė įdomu – čia susirenka žmonės iš praeities, pavyzdžiui, Michailas Kasjanovas, kai kas – iš ateities. Šis forumas galbūt padės rasti bendrų sprendimų, nes ta opozicinių jėgų priešprieša Rusijoje mane liūdina.

Tad čia, neutralioje teritorijoje, susirinks žmonės, kurie nori kažką pakeisti, o žmonėms, kurie nori suprasti, kas vyksta Rusijoje, tai irgi bus proga išgirsti. Ar tai bus produktyvu, man sunku pasakyti, bet norint gauti sviestą, reikia ilgai sukti grietinę, iš karto nieko nebūna. O jei nieko nedarysi, nebus ir sviesto“, – sakė M. Litvinenko.

Jos teigimu, ryškiausiu pavyzdžiu, kad Rusijoje pokyčiai gali įvykti labai greitai, galima laikyti 1991 metus, kai žlugo Sovietų sąjunga.

„Ar tikėjote, kad 7 dešimtmečius pragyvenęs komunizmas taip greitai žlugs? Daug kas netikėjo. Taip, baisu, kad prie V. Putino išaugo visa karta, dabar netgi pavojingiau, nes tos kriminalinės vertybės yra laikomos norma. Bet ir jos gali žlugti. Aš tikiu Rusijos žmonėmis, nes nepaklusnumas tvarkai yra viena rusų charakterio savybių – jei galima apsukti, apgauti, taip ir padarys. Juk ir komunizmo laikais sakė vieną, o darė kitą.

Arba kitas pavyzdys – anksčiau Rusijoje daug kas neprisisegdavo saugos diržų, o dabar net sėdintieji ant galinių sėdynių prisisega, tai jau daro automatiškai. Ką tai rodo? Kad žmogus tai daro dėl savo saugumo – jei nori gyventi, labai greitai priimami tokie dalykai. Ir jei rusai susivoks, kad šis režimas kelia grėsmę jiems patiems, vaikams, šaliai, viskas gali labai greitai žlugti.

Juk kodėl Kremlius taip bijo tų protestų? Kovo mėnesį protestuoti išėjo jaunoji karta, jau nebijanti, žinanti, ko nori. Kodėl jai neleisti pasireikšti? Jei Kremlius pasitikėtų savo jėga, savo tiesa, kodėl tada neleidžia alternatyvios nuomonės? Ne, dabar yra totali žiniasklaidos kontrolė, spaudimas, o tai reiškia, kad nėra pasitikėjimo, yra tik baimė“, – sakė M. Litvinenko.

Jos nuomone, Rusijoje viskas gali pasikeisti tik iš vidaus. O Vakaruose ir toliau bus bandoma prisitaikyti prie Kremliaus.

„Kaip gali priversti kaimynystėje negyventi su banditu? Negali, tiesiog supranti, kad reikia su juo kitaip elgtis. Nežinai, kas jam šaus į galvą, gal panaudos branduolinį ginklą, gal dar ką? Pagrindinė grėsmė, kurią V. Putinas kelia pasauliui, yra ta, kad jį supa ir remia daug tokių žmonių, kurie gali ryžtis viskam“, – įspėjo nužudytojo A. Litvinenko našlė.