Kaip atkreipia dėmesį žurnalistas, „nuolaužų, lavonų vaizdai ir paklaikę nuo mirties išsigelbėjusiųjų žvilgsniai JAV Meksikos įlankos pakrantėje primena Haitį, Bagdadą, Sudaną, Bangladešą ar Šri Lanką, bet tik ne Jungtines Amerikos Valstijas”.

Toliau Sullivanas cituoja britų dienraštį „Daily Mail”: „Įstatymas ir tvarka išgaravo, ginkluotos gaujos šlaistosi prievartaudamos ir plėšikaudamos, o žmonės miršta nuo širdies smūgių ir troškulio. Iki šiol panašius pragariškus vaizdus galima buvo įsivaizduoti trečiojo pasaulio stichinių nelaimių zonose. Bet šį kartą viskas vyksta Jungtinėse Valstijose”.

Kad „Daily Mail” netirština spalvų, liudija ir vokiečių „Frankfurter Rundschau online” straipsnyje „Bejėgė supervalstybė” pateikiami faktai, jog JAV NATO partnerių Europoje prašo anaiptol ne specialios technikos, pavyzdžiui, gigantiškų vandens siurblių iš Olandijos ar vandens ir energijos tiekimo atkūrimo specialistų pagalbos, o to, kas paprastai tiekiama panašiais atvejais nelaimės ištiktoms trečiojo pasaulio šalims: finansinės paramos, maisto paketų, lovų, antklodžių, medikamentų, vaikų maisto ir sauskelnių, palapinių bei higienos priemonių.

Vien Europos Sąjungos prašoma pusės milijono maisto paketų. Visišką federalinės bei vietinės valdžios sutrikimą atskleidžia ir „The Financial Times” cituojami vieno Naujojo Orleano policijos vadovų žodžiai: „Mes negavome įsakymo surinkti skenduolių kūnus, mums tik patarta juos skandinti su svarsčiais ir tas vietas pažymėti. Mes neturime kur dėti lavonų”.

Kitame „The Washington Post” straipsnyje „Jūs taip pat kaltas, p. Bushai!” rašoma, jog, nuolat visuomenę gąsdindama galimomis naujomis teroristų atakomis, JAV miestuose Vašingtono administracija su prezidentu Bushu priekyje iki šiol neturi parengusi jokio net paties bendriausio gyventojų evakuacijos, evakuotųjų globos ir katastrofos padarinių likvidavimo plano.

O čia kažkokie lavonai.

Penktosios kategorijos pamoka

Taip pavadintas Australijos dienraščio „The Sydney Morning Herald” redakcinis komentaras apie Naujojo Orleano tragediją. Pagrindinė komentaro mintis – tai, kas iki šiol atrodė nenormalu, gali tapti normalu. Galvoje turimas „Katrinos” uragano griaunamosios jėgos mastas. Nors pastarosiomis dienomis daugelyje katastrofos komentarų neigiamas tiesioginis ryšys tarp žmogaus veiklos daromos žalingos įtakos klimato pokyčiams, minėtame dienraštyje atkreipiamas dėmesys į hipotezę, kad net ir labai nedidelis laipsnio dalių klimato atšilimas gali sukelti vis stiprėjančių tropinių audrų bangą. Šios teorijos priešininkai remiasi statistika, kuri liudija, kad per daugiau kaip šimtą metų JAV žemyninę dalį pasiekusių uraganų (3–5 kategorijos) skaičius kiekvieną dekadą svyravo nedaug ir neviršijo vidurkio. XIX a. antrosios pusės kiekvienos dekados vidurkis buvo 19 uraganų, dvidešimto amžiaus antrosios pusės – 14, pastarosios prognozė – padažnėjimas menkai tikėtinas. Būtina pabrėžti, kad ir „Katrinos” griaunamosios jėgos padariniai galėjo būti ne tokie skaudūs. Tiesiog miestą saugantys pylimai neatlaikė, nes buvo apleisti ir seniai remontuotini.

Tačiau grįžkime prie australų dienraščio komentaro.

Iš tiesų tai, kas daugelyje civilizuotų valstybių nenormalu, Amerikoje jau seniai yra normalu. Turiu galvoje kaip tik šiomis dienomis JAV gyventojų surašymo biuro paskelbtus naujausius duomenis, kurie rodo, jog nuo 1999 metų vargingiausių amerikiečių, sudarančių penktadalį šalies gyventojų, pajamos, atsižvelgus į infliaciją, sumažėjo beveik devyniais procentais.

Vien praėjusiais metais prie žemiau skurdo ribos gyvenančių 36 milijonų amerikiečių prisidėjo dar 1,1 milijono. Kaip rašoma „Los Angeles Times”, jau pusę amžiaus Amerikoje valstybiniu lygiu propaguojama grobuoniška kultūra, kurios bene vienintelis matas – doleriai per valandą, o svarbiausias šūkis – „kapanokis, kaip išmanai”, ir yra svarbiausia katastrofiškų uragano padarinių priežastis. „Užuot atkreipę dėmesį į išreklamuotą amerikietišką mašiną „Aš viską galiu”, žadančią suteikti laisvę ir klestėjimą vargingesnėms pasaulio tautoms, mes pamatėme nežmonišką valstybės nesugebėjimą, kurio fone nublanksta net trečiojo pasaulio valdovai”, rašoma dienraštyje.

Ta pačia proga „The New York Times” atkreipia dėmesį į kūdikių mirtingumo Jungtinėse Valstijose statistiką. Kaip dienraštyje pažymi Nicholas D.Kristofas , „gėda, kad Naujojo Orleano gatvėse plūduriuoja išpampę negyvėliai, tačiau daug didesnė gėda, jog JAV sostinėje kūdikių mirtingumas dvigubai didesnis nei Kinijos sostinėje. Vašingtone 2002 metais tūkstančiui naujagimių pirmaisiais gyvenimo metais teko vidutiniškai 11,5, o Pekine – 4,6 mirčių.

Straipsnio autorius pabrėžia, kad toks didelis mirtingumas pirmiausia būdingas afroamerikiečių šeimoms. Oficialiais JAV Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenimis, tais pačiais metais visoje šalyje baltųjų kūdikių mirtingumo indeksas buvo 5,8, o juodaodžių – 14,3.

„Vertingųjų” ir „nevykėlių” Amerika

Kaip žinome, pietinėse JAV valstijose vyrauja juodaodžiai gyventojai. Taip pat žinome, kad egzistuoja didelis baltųjų ir juodaodžių amerikiečių vertybinių orientacijų, mentaliteto skirtumas. Iš tiesų dažnam juodaodžiui svetimas baltųjų pelno troškimas ir savidisciplina. Reikia manyti, kad Vašingtono administracijai šie skirtumai taip pat puikiai žinomi, kaip ir itin didelis skurdas bei nusikalstamumas regione.

Tačiau atrodo, o Naujojo Orleano katastrofa tokią prielaidą tik patvirtino, kad JAV valdančioji klasė mato tik „vertingus” piliečius ir ignoruoja „nevykėlius”. Amerikos visuomenės kritikai tokią „atrankinę” politiką jau seniai kritikuoja, tačiau valdantieji, o ypač dabartinė Busho administracija, įnirtingai priešinasi bet kokiems didesnio ekonomikos reguliavimo ar aktyvesnės socialinės politikos projektams. Ir kol kas valstybė nebankrutuoja. Kol kas.

Robertas Sheeras jau cituotame „Los Angeles Times” straipsnyje „Kaina, kurią teks mokėti už gobšumo kultūrą” pabrėžia, kad „problemos [valdžios bejėgiškumo, S.K past.] šaknys – kur kas giliau nei aplaidumas. Daug metų neribotos rinkos laisvės šalininkai visokiais būdais diskreditavo šiuolaikinės valstybės vaidmenį visuomenės gyvenime. [...]

Tad Naujojo Orleano tvano simbolika tragiškai iškalbinga: F.Roosevelto „Naujasis kursas” ir ambicingos populistinės tuometinio Luizianos gubernatoriaus Longo ketvirtojo dešimtmečio reformos išvadavo šią valstiją iš feodalizmo ir sudarė sąlygas modernėti; Reagano revoliucija ir abiejų Bushų administracijos beširdiškumas bloškė ją atgal į prarają”.

Dabar uragano neatlaikė visų užmiršta Luiziana. Ar pasiruošusi išbandymams spindinti Kalifornija, parodys ateitis. Atrodo, jog tie išbandymai neišvengiami.