Tiems mokytojams, kurie baigę studijas pradėjo dirbti kaimo vietovių ar miestelių mokyklose, Estijoje imta teikti finansinė parama. Ši paskata pradėta taikyti savivaldybių lygmeniu.
Kaip rodo Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus surinkti duomenys, parama, kurios dydis sudarė apie 12 782 eurus, buvo išmokama per trejus metus.
Jos nereikėjo grąžinti, jei mokytojas dirbo kaime ar miestelyje bent penkerius metus. Jeigu jis išvykdavo anksčiau, turėdavo grąžinti paramos sumą, proporcingą iki penkerių metų termino neišdirbtam laikui.
Kai kurios savivaldybės suteikdavo vienkartinę finansinę paramą ir kitas privilegijas (pavyzdžiui, būstą) mokytojams, kurie pabaigę studijas įsidarbindavo tos savivaldybės kaimo vietovėse. Taip pat mokytojams buvo mokami priedai prie algos už darbą tam tikrų regionų mokyklose estų dėstomąja kalba (pavyzdžiui, Narvos mieste, kur didelę gyventojų dalį sudaro rusakalbiai).
Padėtų pasiekti naudos ir Lietuvoje
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas yra įsitikinęs, kad Estijos taikomas modelis puikiai prigytų ir Lietuvoje.
„Daugelyje Lietuvos mokyklų rezultatai yra geri, tačiau vidurkį gadina tam tikras mokyklų skaičius, kurios yra neaprūpintos, ten trūksta specialistų. Jei būtų susikoncentruota ir apsispręsta – arba tas mokyklas likviduoti, arba stiprinti, galėtume turėti kitokį bendrą rezultatą. Uždaryti neretai pritrūksta valios, o galbūt tai net nėra tikslinga, nes yra savų neigiamų ekonominių pasekmių regionams, todėl kartais išlaikyti mokyklą yra pigiau ir naudingiau, finansuoti net tokią paramą mokytojams. Esu įsitikinęs, kad nauda būtų, jei būtų remiami jauni specialistai“, – sakė jis.
Pasak A. Navicko, smagu, kad Estijoje pasukta civilizuotu keliu ir mokytojams skiriami pinigai, kuriuos jie gali pasirinkti, kaip išleisti.
Estijoje mokytojai ir uždirba kone dvigubai daugiau
„Lietuvoje kalbama tik apie tokius deklaratyvius sprendimus kaip neva gal bus kelionė apmokama. Tačiau kas ten važiuos dėl kelių valandų? Reikia spręsti problemą iš esmės. Ne kaip sovietmečiu malkomis aprūpinti, bet eiti civilizuotu keliu – duodami pinigai ir žmogus pats priima sprendimą, ar būstą įsigyja, ar kitu būdu įsitvirtina. Tai tikrai stiprintų ir regionus, kuriuos, deklaruoja ši valdžia, norėtų stiprinti, bet konkrečių sprendimų pasigendame“, – pastebėjo jis.
Suma, kuri būtų skiriama darbą rajone pradedančiam mokytojui, jo teigimu, galėtų būti apibrėžta atsižvelgiant į kiekvieno regiono specifiką.
„Estijoje mokytojai ir uždirba daugiau – vidutinis atlyginimas yra apie 1000 eurų, kai Lietuvoje jis yra apie 500-600 eurų“, – priminė A. Navickas.
Praėjusių metų pabaigoje Estijos bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų vidutinis darbo užmokestis sudarė 1208 eurus, pranešė portalas ERR, kurį citavo Lietuvos naujienų agentūra „Elta“. Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. ketvirtąjį ketvirtį, atskaičius mokesčius, Lietuvos mokytojai uždirbo vidutiniškai 685,9 eurus per mėnesį. Neatskaičius – 892,5 eurus.
Regionuose dirbi neretai dar sunkiau
A. Navicko teigimu, galima kalbėti ir apie kitokio pobūdžio paramą mokytojams – būstą, priedus prie algos.
„Jei tai būtų kompleksinės priemonės – suteikiamas būstas, dar parama finansinė, manau, iš viso susidaro patrauklios sąlygos važiuoti į regionus ir dirbti“, – sakė jis.
Pašnekovo teigimu, regionuose paprastai darbas su vaikais būna mažiau patrauklus, sunkesnis dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių aplinkos skirtumų. Neretai mokyklose susiduriama ir su nemotyvuotais mokiniais, kurie nelanko pamokų.
„Dar kai nėra jokios finansinės paskatos, kuri galėtų būti viena motyvacijos priežasčių, tikrai niekas nevažiuoja. Jei užtikrintumėme sąlygas – ar finansinė parama, ar būstas, tokia galimybė būtų labiau svarstytina“, – mintimis dalijosi jis.
Provincija netraukia ne tik dėl pinigų
Tačiau Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo pagrindų katedros vedėja dr. Aušra Žemgulienė DELFI sakė realia Estijos pavyzdžio nauda Lietuvoje abejojanti.
„Finansinė parama, aišku, padėtų pritraukti, bet, kaip mėgsta sakyti mūsų ministrė, galbūt verčiau reikėtų galvoti apie kompleksines priemones. Mes pasisemiame iš kitų šalių tokių pavienių patirčių, o paskui sakome, kad daug kas pas mus neveikia ar neprigyja. Provincijos vietovės netraukia ne vien dėl pinigų, bet jos per tiek metų jau nusistekenusios, nevyksta ten niekas, tas gyvenimas jau visai apmiręs“, – dėmesį atkreipė ji.
A. Žemgulienė sakė pastebėjusi, kad studentai dabar nebenori važiuoti ne tik į kaimo vietoves, bet net ir į rajonus. Mokytojo darbo jie ieško kone tik Vilniuje arba aplink jį.
Studente susižavėjo taip, kad iš karto pasiūlė darbą, bet pabijojo ten ir supūti
„Galiu pateikti ir konkretų pavyzdį apie vieną labai gerą mano studentę. Ji mokėsi prieš kelis metus. Paskutiniais studijų metais leidžiama besimokantiems pasirinkti, kur atlikti praktiką. Jie gali išvažiuoti ir arčiau namų, nes ankstesnes praktikas stebime, studentais tikime.
Toji studentė grįžo į miestą, kur gyventojų – iki tūkstančio, 50 kilometrų iki Kauno. Viskas jai labai puikiai sekėsi, labai gerai praktiką atliko, jai ir pačiai patiko, susirinko daug medžiagos, parašė fantastišką baigiamąjį darbą, pati mokykla susižavėjo, paruošė vietą: „Tu tik grįžk, mes laukiam“. Tačiau mes su ja kalbėjomės po to, sako: „Vilniuje darbo ieškau. Dėstytoja, manęs laukia, man vietą siūlo, bet gi aš ten supūsiu“. Ir aš neturėjau jai, ką pasakyti“, – patirtimi dalijosi A. Žemgulienė.
Ji priminė, kad universitetus baigia maždaug 22-ejų metų žmonės, kurie nori gyventi aktyviai, socialiai ir kultūriškai patrauklioje vietovėje.
Nevažiuoja, nes likę tik pensininkai ir keli girtuokliai
„Kas yra mokytojas? Dažniausiai tai jauna mergaitė. Reikia jai ir vyro ieškoti, ir su berniukais draugauti, ir į kavines, renginius nueiti, ir pasišokti kažkur. Jei toje kaimo vietovėje belikę tik pensininkai ir keli pijokėliai, kur tas vaikas ten važiuos? Reikia labai rimtai į tai pažiūrėti – ne vien finansai svarbu“, – pabrėžė ji.
A. Žemgulienės teigimu, tai tikrai nereiškia, kad nesvarbi ir atlygio problema – Lietuvoje pedagogams mokamas mažiausias uždarbis, jei žiūrėsime į Baltijos šalis.
„Reikėtų ir verslus kurti, ir darbo vietų pasiūlyti, kad būtų ką veikti regionuose, nes taip tai nevažiuos“, – konstatavo ji.
Pasak pašnekovės, Lietuvoje neretai pavienės idėjos, susijusios su švietimu, tiesiog pakimba ore.
„Todėl, mano asmenine nuomone, geras idėjas pamatę valdininkai turėtų bendras darbo grupes daryti ir su kitais strategais, kitų ministerijų klerkais kalbėti, ką būtų galima suderinti. Tačiau dabar viskas išsklaidyta tiek, kad nuvažiavo, pažiūrėjo ir sumano daryti kaip suomiai, kitą kartą – kaip estai. Neužtenka šito. Reikia kompleksinių sprendimų, kad jaunimą, o ne tik mokytojus, pritrauktume į regionus“, – patarė ji.
Regionuose nori išsaugoti bent pradines klases
DELFI primena, kad už regioninių mokyklų išsaugojimą yra pasisakęs ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, ir švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Anot jos, moksleiviai nuo 1 iki 4 klasių turėtų švietimo paslaugas gauti arčiausiai namų.
„Pradinė mokykla, kalbame apie vieną ar kelias mokytojas, tai nėra nei administracine prasme sudėtinga, nei turėtų būti ypač brangu. Ar mokykla yra pastatas? Kaimo vietovėje ar mažame miestelyje, kuriame dar yra pastatas – gal kultūros centras, seniūnija, į švietimo politiką reikėtų žiūrėti kompleksiškai. Vienas iš dalykų, ką ketiname daryti, savivaldybės lygmenyje įvertinti turimus išteklius, čia galima ieškoti sprendimų“, – yra sakiusi J. Petrauskienė.
Tačiau nuo 5 klasės, tikino ministrė, reikėtų persvarstyti, kur švietimo paslauga yra kokybiškiausia, gal ir pasinaudoti mokykliniais autobusiukais, kurie padėtų vaikams pasiekti už keliolikos kilometrų esančias mokyklas.
