Tik nepamirškime esminio skirtumo - teatrinio sezono sėkmės ar nesėkmės jaudins tik tuos, kurie lankosi teatre, o politinio sezono sėkmės ar nesėkmės darys įtaką visų mūsų gyvenimui.
Svarbiausias, mano manymu, klausimas - kaip naujojo politinio sezono metu klostysis Seimo koalicinės daugumos tarpusavio santykiai. Kaip šie partneriai per prievartą derins savus interesus dabar, kai didžiausią frakciją turinčios partijos lyderis žengė žingsnį iš politikos?
Panašu, kad Viktoras Uspaskichas visiškai pasitraukti iš politikos neketina - kitaip nebūtų mokėjęs komercinėms televizijoms daug tūkstančių litų už tai, kad galėtų parodyti savo aukštojo diplomo, kurio originalo niekas nėra matęs, kopiją. Siekis išlikti politikoje gali būti susijęs su jo verslu, kuris, matyt, nelabai sekasi ir kuriam reikalinga politinė parama.
Kita vertus, rugpjūčio pradžioje Valstybės saugumo departamentas perdavė Generalinei prokuratūrai tęsti ikiteisminį tyrimą dėl galimai suklastoto V. Uspaskicho aukštojo mokslo diplomo. Anot prokurorų, tyrimas gali užtrukti ilgai. Vadinasi, visą tą laiką niekieno nematyto diplomo turėtojas kybos tarp kaltumo ir nekaltumo - bus gana pažeidžiamas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
Per netrukus prasidėsiančią Seimo rudens sesiją aiškės, ar Darbo partijos frakcijos nariai bėga į kitas frakcijas. Mat liepos mėnesį V. Uspaskichas pareiškė, jog socialdemokratai vilioja kai kuriuos darbiečius pereiti į jų frakciją. Tokių perbėgėlių buvimas ar nebuvimas parodys Darbo partijos būklę prieš prasidedant dar vasaros pradžioje žadėtoms šios partijos kelionėms po šalį, kuriose darbiečiai pasakos žmonėms, kas išvogė Lietuvą. Įdomu, ar šiose kelionėse dar bus sekamos 1111 naktų pasakos?
Tuo tarpu socialdemokratai pradėjo mūšį dėl įtakos operatyvinėms tarnyboms, Vyriausybės kanceliarijoje įsteigdami teisėtvarkos ir valdymo organizavimo skyrių, turėsiantį koordinuoti šių tarnybų veiklą. Galima manyti, kad pirmasis mūšis buvo pralaimėtas, nes konkursą į šio skyriaus vedėjo pareigas laimėjęs asmuo sukėlė didelį sujudimą žiniasklaidoje ir pats atsisakė laimėtų pareigų. Pildosi dar vasarą žiniasklaidoje sušmėžavusios prognozės, kad V. Uspaskichas mėgins kirsti senam savo politiniam partneriui Artūrui Paulauskui. Darbo partijos iškeltas vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius šiomis dienomis pradėjo puolimą prieš policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių, kuris laikomas Seimo Pirmininkui lojaliu žmogumi.
Panašu, kad tokie Seimo koalicinės daugumos tarpusavio mūšiai vyks per visą dabar prasidedantį politinį sezoną. Tik kas iš to mums, paprastiems piliečiams ir mokesčių mokėtojams? Ar tokie mūšiai padeda spręsti įvairias socialines problemas, kurių pilna mūsų visuomenėje?
Politika - ne tik partijų kova dėl įtakos, bet ir visi valdžios sprendimai, daugiau ar mažiau veikiantys kiekvieno mūsų gyvenimą. Pateiksiu tik kelias problemas, kurios, mano galva, nesulaukia deramo sprendimo.
Verkiant reikia mažinti eismo avaringumą, nes čia viršijame Europos Sąjungos vidurkį mažiausiai dvigubai. Jei avarijas dažniau sukelia ir žūsta jauni vairuotojai, tai kažkas negerai vairuotojų rengimo sistemoje. Gal reikia rengti privalomas pamokas avarijas patyrusių automobilių sąvartynuose, kur būsimi vairuotojai iš arti pajustų neatsakingo vairavimo pasekmes?
Laukiu nesulaukiu, kada valdžia sukurs sistemą, kaip rinkti plastikinius butelius, kurių milijonai mėtosi mūsų miškuose ir laukuose. Juk dviračio išradinėti nereikia - daugybėje valstybių kiekviename supermarkete stovi automatai, superkantys įvairią tarą.
Esu įsitikęs, kad mūsų krašte valdžia turi turėti aiškią ir kryptingą alaus politiką - akcizais skatinti silpno alaus ir mažinti stipraus alaus gamybą bei vartojimą. Prieš trejetą ar penketą metų buvo kalbama apie projektą mažinti akcizus alui iki 5 proc. stiprumo ir didinti akcizus stipriam alui, tačiau idėja tyliai užgeso. Kas buvo suinteresuotas ją užgesinti?
Senai bandau suvokti, kodėl mūsų politinis elitas yra abejingas šioms ir panašioms problemoms, kurioms nėra abejingi Vakarų Europos ir ypač Skandinavijos šalių politikai. Kol kas įtikinamiausias aiškinimas gimė prisiminus vieną amerikiečių rašytojo Džeko Londono apsakymą. Jo herojus - aukso ieškotojas, pasiklydęs kalnuose ir ilgai klaidžiojęs bei badavęs. Išgelbėtas ir parvežtas namo, jis pajunta nenugalimą baimę palikti miestą su pilnais maisto sandėliais.
Analogija čia būtų tokia: egzistuoja tam tikras pokomunistinis sindromas, kuris būdingas ne tik daliai politikų, bet ir daliai mūsų biurokratų. Pasiekę norimą postą ir įgiję atitinkamas galimybes (kurių nebuvo sovietinėje sistemoje), jie skuba rūpintis pirmiausia asmenine gerove. Posto laikomasi visomis keturiomis - matome, kaip prasižengėliai sunkiai ryžtasi atsistatydinti arba gina vieni kitus. Ką ir kalbėti apie Lietuvos valstybę ir jos piliečius...
Kiek liko profesionalių politikų, gyvenančių dėl politikos ir iš jos? Jų vietas užėmė verslininkai. Lyg ir negali pykti, kad jie į viską žiūri per savo bendrovių prizmę. Bet ar Lietuvai nuo to geriau?