Priešingai - valdininkui nuo kylančio finansinio apetito, matyt, netilpo seilės burnoje dėstant, kad uždarius nuostolingą kino teatrą "Skalvija" savivaldybės iždą papildys dar keli milijonai. Supratau, kas turėta galvoje. Mat nekomercinio kultūros židinio patalpų pardavimas ir jo įkūrimas kitoje vietoje žada mažiausiai du gausius nubyrėjimus - ir iš pardavimo, ir iš kapitalinių statybų.
Antras įspūdis - mūsų kinematografinės visuomenės tyla. Antai dėl "Lietuvos" kino teatro dar kažkas kėlė protesto šurmulį. O dėl "Skalvijos" nė vienas iš kino autoritetų nepratarė nė žodžio. Postringaujama apie Nacionalinio kino centro viziją, apie neįkainojamą kino meno paveldą, jo tyrimą, puoselėjimą bei sklaidą. Ir tuo pat metu ciniškai dūsaujama, kai vietos, su kuriomis tas paveldas organiškai susijęs, yra begėdiškai parceliuojamos.
Dar tuomet, kai Vilniaus miesto gyvenimą vairavo Rolandas Paksas, jis iškilmingai paskelbė, kad 2009 metais Vilnius taps kultūros sostine. Tiesa, buvo sunku įsivaizduoti, kad per trumpą laiką sostinės kultūrinis gyvenimas sugebės pasiekti europinį lygį. Bet niekas negalėjo pagalvoti, kad jubiliejinius 2009 metus sutiksime su iškaba: "Vilnius - kultūros getas 2009".
Ir paskutinis "kinematografinis" įspūdis. Trys moterys, trys kino centro "Skalvija" direktorės - dvi buvusios ir dabartinė - su iškankintomis šypsenomis simpatinguose veiduose paskelbia kapituliuojančios. Jos sutinka, kad kino teatras būtų parduotas ir iškeldintas į dar nebaigtą "Menų spaustuvę", kur žada spaustis ir kiti nekomerciniai miesto menai.
Savivaldybė joms pateikė pasiūlymą, kurio buvo neįmanoma atsisakyti.
Niekada nepamiršiu tų moterų šypsenų. Pasakojama, kad praėjusio šimtmečio getų kaliniai, prievarta varomi iš savo teisėtų būstų, šnekėjo tarpusavyje, kad ir ten, kur juos varo, bus galima žmoniškai gyventi, jeigu jie tvarkytis protingai. Kad ankštame būvyje yra ne tik trūkumų, bet ir privalumų. Ir kad jie taip pat liūdnai šypsojosi.