Chantai, nensiai, komiai, kaip ir prieš penkiasdešimt ar šimtą metų, poliariniame Urale gano elnius. Jų bandos iš tūkstančio ar net kelių tūkstančių galvų. Bet tundra tokia plati, rudeniop – pilna uogų ir grybų, kad tiems tūkstančiams elnių atsiganyti ir itin trumpos šiaurės vasaros – nuo liepos iki rugpjūčio pabaigos – pakanka. O rudenį elniaganiai susikrauna savo mantą ir traukia ten, kur daugiau medžių – į miškatundrę.
„Sunkiausia ganyti elnius. Nuolat juos prižiūrėti reikia, vyrai budi pamainomis. Turim savų ir dar „sovchozinių“, tai išviso du su puse tūkstančio. Tik kad už „sovchozinius“ moka mažai. Vyrams – po 2000 rublių per mėnesį (apie 200 litų – I.M.), moterims – tik tūkstantį. Bet šiaip tai visi darbai kai moki nesunkūs“, - be jokio nusivylimo, žvaliai atsako trisdešimt trejų chantė Evdokėja.
O gyvena moteris su vyru ir penkiais vaikais vigvame, vadinamame čiumu, be elektros, be jokių patogumų. Kitaip tariant taip, kaip gyveno jos mama, mamos mama ir taip toliau.
Tame pačiame čiume reikia išsitekti ir penkiems vaikams, ir visos šeimos gultams, ir krosnelei, ir atvirai ugniai, ir dar nedideliam altorėliui. Miega ant kailių. Spintos - po pagalvėm. Ten vaikai ir mokyklines knygas bei sąsiuvinius, pieštukus laiko. Arba lauke, rogėse, nartais vadinamose.
Bet vis dėlto pokyčių yra. Ši moteris mokėsi, mieste baigė vidurinę. Po mokyklos ištekėjo ir atvažiavo gyventi į kalnus. Kol elniai ganosi, sukasi namuose, bet prasidėjus žiemai, padeda vyrui kuo pleningiau parduoti tai, ką užaugino. Elnieną, ragus, kailius ir visa kita, ką perka rusai, mongolai, netgi skandinavai.
O čiume gyvena, nes iš tėvų paveldėjo elnius.
Vaikai taip pat mokosi.
„Liksim žiemą su dviem mažaisiais. Kiti važiuos į miestą, gyvens internate ir mokysis mokykloje. Valstybė elnių augintojų vaikams ir specialią auklėtoją skiria. Pasiimam vaikus per atostogas ir pavasarį, kai važiuojam į vasarvietę“.
Jau suplanuota, kad vyriausiasis iš jų penkių vaikų sūnus paveldės elnius. Gyvens čiume. „O visi kiti mokysis. Aukštojoje. Mes jiems butus ir mašinas nupirksim“, - šypsosi ji.
„Ir patys pagyvensim mieste, kai pasensim. Mūsų tėvai dabar butuose gyvena. Nacionalams valdžia Sarecharde butus nemokamai davė. Mums kol kas nereikia. Matot, kokį dabar gerą butą turim“, - sako moteris, akimis perbėgdama per čiumą.
Ir elnias tilptų, džiaugdamasi erdvumu rodo Evdokėja. Jei tik ragai kelio nepastotų. Įkiša galvą, akis išverčia, liežuvį iškiša, atseit duonos duokit, šypsosi moters. Bet taip, sako, ir mažąją, pusantrų metukų Nadią išgąsdino. Ši iškart į ašaras puola, kai tik elnius pamato.
Bet Evdokėjos čiumas – dar arti civilizacijos. Trims šeimoms iki geležinkelio – 30 kilometrų tikru, kas kad upių ir tirpstančio sniego išgraužtu, keliu.
Komis Prokopijus gano elnius upės slėnyje, nuo kurio iki geležinkelio trąsos ir duobėto žvyrkelio – dvi dienos kelio kojas klampinančia šlapia tundra, kai kelią kerta sraunios kalnų upės. Arba daugiau nei šešiasdešimt kilometrų. O iki artimiausio miestelio tąja trąsa – dar keliasdešimt.
Maisto ir būtinų prekių elnius ganantys komiai ir nensiai užsisako racija pavasarį ir jiems atveža „sovchozinis“ visureigis – kitaip per pažliugusią tundrą taško B pajudėjęs iš taško A nepasieksi. Na, iš bėdos, elniaganiai pasikinko elnią ir šliuožia nartais. Taip pat, kaip ir su visa manta traukia šiaurėn.
Bet apskritai iš savo vasarvietės jie juda tik kai važiuoja žiemoti. Elnių palikti negali, o ir paskui juos prisivaikšto. Per dieną paskui elnių bandą piemenys nueina apie penkiasdešimt kilometrų.
Ir taip visą gyvenimą.