Jo teigimu, nereikia pamiršti ir apie dėstytojus, kurie savo darbe susiduria ir su sunkiai suvokiamomis situacijomis – mažėja ne tik studentų žinių kokybė, bet ir pagarba specialistams.
„Studentai gali per paskaitą aptarti savo nakties nuotykius, spręsti planuojamus reikalus, užsiimti žaidimais telefonu (ačiū Dievui, bent netrukdo vesti paskaitą), tačiau supykę ima rūkyti elektronines cigaretes ar kerštaudami atsineša spragėsius ir tokiu būdu garsiai ir demonstratyviai reiškia savo požiūrį į viską ir visus.
Tai, kad toks studentas be telefono pagalbos negali atlikti elementaraus daugybos veiksmo – niekam nesvarbu, tačiau yra svarbu, kad jis „krepšelis“, – piktinosi dėstytojas.
Dėmesį turi užkariauti: per 25 metus situacija tik pablogėjo
G. Indriūnas prisiminė prieš 25 metus pats dirbęs mokykloje, tačiau nuo to laiko, įžvelgia, mažai kas pasikeitė.
„Suvaldyti klasę, užkariauti dėmesį (taip – užkariauti), valdyti auditoriją – kaip buvo problema, taip ir liko. Tik akivaizdu, kad situacija dar pablogėjo, nes tuomet mokinių grupės (bent mano atveju) buvo iki 25 moksleivių, o kartais ir mažiau. Vaikų interesas mokytis – tai aibė sąlygų ir aplinkybių: nuo šeimos iki mados. Taigi problemos sprendimas – akivaizdus. Tai mažos klasės su 15-18 moksleivių, turinčios savo profilį“, – mintimis, ko reikėtų šiandieninėms mokykloms, dalijosi dėstytojas.
Jo teigimu, gal tai ir nebus viską sprendžianti išeitis, tačiau bent sudarysime galimybę mokytis tiems, kurie nori.
Studijos tapo socialine veikla
Nelabai kas gero, pripažino G. Indriūnas, ir kitame švietimo lygyje – aukštajame moksle.
„Pirmiausiai, studentų ir studijų lygis. Aišku, koks gaunamas molis, toks ir puodas išeina. O molis, iš kurio atsiranda studentai ir vyksta studijos, yra gana prastas. Kaip paprastai, yra išimčių 2-3 universitetuose, bet galiu drąsiai konstatuoti iš 10 metų patirties kolegijoje, kad žinios, motyvavimas vis mažėja. Ypač kolegijose. Tiesiog studijos tapo savotiška socialine veikla ar baze, nes nemaža dalis jaunimo tiesiog tuos 4-5 metus būna Lietuvoje ir neemigruoja. O baigę – kaip kas sau. Daugelio jų tikslas – gauti diplomą, o gal gi reikės“, – įžvelgė dėstytojas.
Jo teigimu, daugumai vidutiniokų niekas neįdomu, o gal kas ir būtų įdomu, bet jie pajunta ne ten pataikę – supranta, kad studijuoja ne tą specialybę, kurią iš tiesų norėtų.
Tik 20 proc. iš kurso nori studijuoti
„Studijų kursas 50-80 studentų. Tai jau ne kursas, o įvairių interesų jaunuolių masė, kurioje 20 proc. nori studijuoti, kiti 20 proc. – na, turi reikalą studijuoti, dar 20 proc. ateina praleisti laiką, 20 proc. – jeigu pavyks kaip nors baigti studijas, 20 proc. – nebaigia arba baigia, nes jie yra „studijų krepšelis“, – kokie studentai sudaro auditoriją, pasakojo G. Indriūnas.
Jo teigimu, nemažai studentų dabar mokytis pradeda tam, kad tiesiog daugiau ar mažiau turiningai praleistų laiką – ketverius metus jie gali nebūti Darbo biržos klientai, gyventi Lietuvoje.
„Studijuojantys pasidalija į kelias grupes – nuo tokių, kurie pasirinko studijas tikslingai, siekdami įgyti norimą specialybę (ne kvalifikaciją, nes ji ateina tik su patirtimi). Tai dažnai, labai dažnai, yra mažuma, žinoma, išskyrus taip vadinamas prestižines specialybes ir galimai „madingas“. O juk kiek yra prikurta įvairių mokymo programų programėlių“, – pripažino dėstytojas.
Kodėl jaunuoliai studijuoja?
Pasak pašnekovo, kai paklausi pirmųjų kursų studentų, ko jie tikisi iš studijų, atsakymai būna nuo noro įgyti žinių, studijuoti iki gauti diplomą.
„Štai atsakymas – „įgyti žinių“. Tačiau paklausus kokių, dažniausiai atsakyta bus – „Tokių, kokias siūlo auštoji mokykla“. Daugelio studijuojančių pasirinkimas yra įstoti, o kas bus toliau – matysis. Studijos šiandien labai liberalus procesas, juk lankymas paskaitų – laisvas. Atviresniame pokalbyje studentai klausimą, kas yra studijos, paaiškina kaip tam tikrą laiko praleidimą, dar patikslina įvairiais tikslais.
Aišku, tai palengvina dirbančių studentų gyvenimą. Aišku, yra dalis studentų, kurie geba pasiruošti atsiskaitymui savarankiškai turėdami vidutiniškus vertinimo poreikius. Absoliučios daugumos studijuojančių požiūris į mokslą – įgyti diplomą, nes turintis diplomą jau mato darbo rinkoje geresnes galimybes gauti darbą. Tačiau tai nereiškia, kad jis dirbs pagal įgytą specialybę ir ar iš viso dirbs, nes minimalus atlyginimas – ne jam“, – mintimis dalijosi G. Indriūnas.
Emigruoja nuo penktadalio iki trečdalio
Remiantis jo patirtimi, po studijų emigruoja nuo penktadalio iki trečdalio kursui priklausiusių jaunuolių.
„Tai priklauso nuo įgytos specialybės, poreikių, atlyginimų darbo rinkoje, požiūrio į gyvenimą, asmeninių aplinkybių ir labai dažnai – nuo galimybės gauti būstą, gyvenamąją vietą. Juk daug studijuojančių yra iš aplinkinių, atokesnių nuo didžiųjų miestų vietų. Todėl šiems diplomantams ypač svarbus klausimas – kur gyventi. Štai ši studijuojančių dalis – ne vietiniai – yra potencialūs arba tiesioginiai migrantai.
Antra emigruojančių po studijų grupė – tie, kurie per įvairias studijų programas ar tiesiog vasaros atostogas jau turi įgiję patirties gauti darbą užsienyje arba net ir yra gavę tokių pasiūlymų. Trečia grupė – tie, kurie neturi artimųjų rate verslininkų, neturi pažinčių gauti darbą, arba neturi galimybių patys sau sukurti darbą. Ir ketvirta, tai tie kurie bandė bet nepavyko“, – pasakojo dėstytojas.
Anot G. Indriūno, studentų motyvacija studijuoti ir jų pasirengimo kokybė susieti tiesioginiu ryšiu.
„Kuomet įstoja aukštesniais balais baigusieji vidurinį išsilavinimą, ir motyvacija, ir studijų kokybė yra aukštesni. Tačiau reikia pastebėti, kad kolegijoms atitenka visa, kas lieka po universitetų. Tokių matematikos žinios ir gebėjimai yra dažnai žemiau vidurkio. O gal tiesiog jau susiformavęs įprotis viską skaičiuoti telefonu, todėl ir 8 kart 9? Geriau paklausti telefono. Geografijos turbūt dabar nebeliko vidurinėse mokyklose. Paklausus, kokie didžiausi Lietuvos miestai, visko gali išgirsti, o nekalbant apie kurortus... Ir, žinoma, kalba, rašyba (ypač, jeigu rašoma ranka). Suprantama, gramatika – sudėtingas reikalas, bet kai vėjo jėgaines pavadina „oro jėgainėmis“, – tik nutęsė G. Indriūnas.
Papasakojo, ką patiria dėstytojai
Dirbti tokioje atmosferoje, pripažino jis, sudėtinga. Dėstytojas turi ne tik gerai išmanyti dalyką, bet ir būti įdomus, novatoriškas, šiuolaikiškas, pasiruošęs psichologiškai, gebantis valdyti auditoriją.
„Kalbėjimas garsiai – kažko garsiai klausia kitur sėdinčio studento, pradeda garsiai juoktis, į prašymą išeiti iš paskaitos atsako, kad paskaita dar nesibaigė, žaidimai telefonu – dažniausias variantas, elektroninės cigaretės, ką nors numesti kažkur į kampą ar kam nors, arba tiesiog pareiškimas dėstytojui, kad jis per garsiai kalba“, – su kuo tenka susidurti, dalijosi G. Indriūnas.
Jo teigimu, galima pasidžiaugti nebent tuo, kad šiandien poreikis gauti diplomą yra svarbus, išryškėjo ir kritiškesnis, teigiamas ar labiau praktiškas požiūris į studijų turinį.
„Daugėja ir tokių, kurie akivaizdžiai tik geros nuomonės apie save ir nepamatuotai kritiški kitiems. Kitaip sakant, perdėtos savivertės asmenybės“, – pastebėjo dėstytojas.
