– Kada ir kam buvo įkurtas Charles‘io de Gaulle‘io fondas?
– Generolas de Gaulle‘is pats pasirūpino, kad jį ilgai prisimintų. Tiesa, gana kritiškai žiūrėjo į įvairius fondus ir jų steigėjus. Šią garbę ir pareigą perleido ne šeimai, o institutui, pavadintam jo vardu. Institutas buvo įkurtas iškart po de Gaulle‘io mirties, 1971-aisiais. Jo įstatuose įpareigojama laikytis apolitiškos nuostatos. Institutas neturi teisės reikšti kokių nors pažiūrų nacionaliniuose debatuose, pavyzdžiui, kai kalbama apie rinkimus. Tai paaiškina, kodėl fondo atstovai neišreiškė nuomonės dėl ES Konstitucijos gegužės 29-ąją.
– Kokie didžiausi fondo projektai?
– Fondo generaliniu sekretoriumi dirbu jau septynerius metus. Eiti šias pareigas buvau išrinktas, nes 1958–1960 m. dirbau generolo de Gaulle‘io kabinete. Aš formuoju „golistų“ ratą. Kol dar nevadovavau, fondo veikla buvo nukreipta labiau į praeities įvykius. Buvo organizuojami įvairūs kolokviumai, konferencijos, publikuojami de Gaulle‘io rankraščiai ir mintys.
O aš pasakiau, kad objektyvi realybė – ne praeitis ir ne savotiškas garsaus žmogaus garbinimas. Priešingai – turime žiūrėti į ateitį. Pasakojant Charles‘io de Gaulle‘io 20 a. istoriją ignoruojamos šiuolaikinės temos: Europos santykiai su JAV, Rusijos ir Europos, apimančios teritoriją nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų, santykiai, kapitalo ir darbo jėgos pasiskirstymas.
Svarbiausia – išsaugoti atminimą. Vienas būdas – kalbėti apie tai internetu, kitas – įkurti lankytinas de Gaulle‘io vietas. Kad šio žmogaus istorija būtų papasakota jauniems prancūzams ir užsieniečiams, 2006-ųjų pabaigoje pasirinkome tris simbolines vietas: jo gimtuosius namus Lilyje, amžinojo poilsio vietą ir 2 500 kv. m plotą Invalidų rūmuose Paryžiuje.
Spaudos generolas
Apie de Gaulle‘į vyrauja nuomonė, kad jis – spaudos generolas, ypač daug kovojęs žodžiais per radiją, televiziją ir net tokiu būdu vadovavęs būriams. Derėtų prisiminti, kad jis – 1914–1918 m. karo herojus, nes buvo paliktas mirti Verdeno mūšyje.
Jam net penkiskart pavyko ištrūkti iš mirties gniaužtų. 1920 m. de Gaulle‘is įsitraukė į karą už Lenkijos išlaisvinimą iš rusų. Nors garsėjo kariškio praeitimi, vis dėlto buvo spaudos žmogus. Kalbėdamas per radiją 1940-ųjų birželio 18 d. peikė Prancūzijos poziciją kare. Pasisakydamas per televiziją suteikė nepriklausomybę Alžyrui (buvusiam Prancūzijos regionui).
Tuokart patrauklus jo pasirodymas net nuslopino sukilėlius.
Jis puikiai kalbėdavo ir per televiziją, ir per radiją. Leidiniuose dažnai būdavo jo nuotraukų. Turbūt pirmą kartą garsūs Prancūzijos žmonės buvo taip dažnai matomi ir girdimi. Napoleoną tauta pažinojo tik iš paveikslų. Niekas nėra matęs tikrojo Jeanne d‘Arc veido. O generolas de Gaulle‘is tautai buvo matomas kaip ant delno.
Nepadalyta Europa
Generolas de Gaulle‘is buvo labai vertinamas Rusijoje. Mat jis – vienas iš galingiausių Vakarų lyderių, išsiuntusių prancūzų karius kartu su rusais kovoti prieš nacius oro pajėgose. Tai buvo Normandijos–Nemuno eskadrilė. 1940-aisiais buvo nukauti 52 prancūzų lakūnai. Eskadrilės garbei šimtams mokyklų Rusijoje suteiktas jos pavadinimas.
Ypač svarbu, kad de Gaulle‘is niekuomet nedalijo Europos. Jo nuomonė buvo tokia: Europa – nuo Atlanto iki Uralo. Jis nedalyvavo Jaltos konferencijoje, kurioje 1945-aisiais Rooseveltas, Churchillis ir Stalinas pasidalijo Europą.
1967-aisiais de Gaulle‘is išvyksta į Lenkiją. Tai buvo pirmas Vakarų valstybės vadovas, apsilankęs Sovietų Sąjungos valdomoje valstybėje. Tuomet jis pasakė: „Nepraraskite vilties, jūs esate Europos dalis. Vieną dieną šios dalys bus suvienytos“.
Rezultatai – per pusmetį
– Kaip Jūs, būdamas 31 metų, tapote generolo de Gaulle‘io patarėju?
– Tai įvyko, galima sakyti, dėl techninių priežasčių. Tada buvau kone vienintelis inžinierius, baigęs Politechnikos mokyklą, turėjęs dar ir Politikos mokslų instituto diplomą. Mano galvoje jau sukosi pramonės vystymo vizija ir mačiau šalies ekonomikos bėdas. Generolas de Gaulle‘is norėjo, kad jo kabinete, kuris nebuvo didelis, būtų ir inžinierius, išmanantis ekonomiką. Taigi ne dėl politinių dalykų prisidėjau prie generolo.
– Kokie įsimintiniausi momentai?
– Kai dirbau pas de Gaulle‘į, Prancūzija dalyvavo civiliniame kare, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, ar suteikti nepriklausomybę Alžyrui.
Viskas, ką nuveikė de Gaulle‘is, buvo padaryta, galima sakyti, per pirmą jo vadovavimo valstybei pusmetį: nuo 1958-ųjų birželio iki 1959-ųjų sausio (1957–1958 m. vyriausybė keitėsi keturis kartus).
4-osios Respublikos paskutinioji Asamblėjos Taryba prezidentu jį išrinko lyg ir demokratiniu keliu. Tačiau generolui buvo suteiktos visos teisės iki 1959-ųjų sausio. Jis sakydavo: „Aš valdysiu įsakymais“. Tai reiškė – jo paties pasirašytais raštais.
Asamblėja nežinojo, ką daryti su Alžyre vykstančiu ginkluotu pasipriešinimu. Tarybos nariai manė, kad tik generolas gali apginti Respubliką. Asamblėja už šį žmogų balsavo tarsi investuodama į ateitį ir suteikė tokias teises, kokiomis jis galėtų kuo daugiau nuveikti.
Generolas užsiėmė Alžyro išlaisvinimo procesu ir pasiūlė taiką pasipriešinimo narsuoliams. Paskui procesas rutuliojosi iki išlaisvinimo. 1958-ųjų rugsėjį de Gaulle‘is perredagavo ir priėmė 5-osios Respublikos Konstituciją.
De Gaulle‘is atnaujino santykius su Amerika ir Anglija. Jis sutvirtino prancūzų–vokiečių susitaikinimą ir daug padarė dėl draugystės politikos su Vokietija. Nusprendė, kad Prancūzijai garbę darytų ir Romos sutartis, konstatuojanti bendrą rinką.
Bendroji rinka
Mes, trys žmonės, turėjome parengti nuolatinius nuostatus, leidžiančius Prancūzijai grįžti į bendrąją rinką. Tai reiškė atvertas sienas. Kol valstybė nebuvo davusi sutikimo ir nebuvo paisoma muitinės taisyklių, tol nebuvo galima importuoti vokiškų marškinių ar amerikietiškų kelnių. Biudžetas privalėjo būti subalansuotas. Kad neprarastume tautos pasitikėjimo, nebuvo galima išleisti pinigų daugiau, nei jų turėjo valstybė. Kad pakeitimai būtų veiksmingi, franką devalvavome 17,5 proc.
Pirmosios generolo pastangos buvo nukreiptos šioms ekonominėms reformoms. Tai garantavo visišką Prancūzijos ekonominę nepriklausomybę, franko svarumą ir šalies integraciją į bendrą ekonominę erdvę. Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Reikėjo įveikti pramonininkų ir profsąjungų pasipriešinimą. Tačiau generolo de Gaulle‘io prestižas buvo toks didelis, kad permainos tapo įmanomos.
Tąkart finansų ministras Piney ir socialistų partijos vadovas Guy Mollet atsistatydino. De Gaulle‘is nuolat jiems sakydavo: „Dėl Prancūzijos neturite teisės taip elgtis. Pertvarkyti šalį – tikras azartas. Jūs turite likti“.
Galų gale ši ekonominė reforma pelnė didžiulį pasisekimą. Per du mėnesius visi užsienyje išleisti pinigai grįžo. Prancūzija per porą metų Jungtinėms Valstijoms grąžino karo metu pasiskolintus pinigus. Šalis ir dabar skina šių reformų vaisius bei pakelia tarptautinę konkurenciją.
Konstitucija
Antras svarbus mano laikotarpis – 4-osios Respublikos pabaiga ir 5-osios pradžia. De Gaulle‘is pakeitė Konstituciją. Tebegaliojanti ir dabar, ji buvo priimta 1959 m. sausio 8 d. Generolas de Gaulle‘is tą pačią dieną tapo prezidentu. Taigi jis buvo paskutinis 4-osios Respublikos Asamblėjos išrinktas prezidentas.
Tuomet niekas nežinojo, kaip ta 5-oji Respublika turi veikti. Pavyzdžiui, dabartinė ES Konstitucija – labai išplėsta ir sunkiai skaitoma, sudaryta iš 440 straipsnių. O 5-osios Respublikos Konstitucija buvo labai trumpa. Joje – 89 straipsniai, 10–12 puslapių. Buvo gana neapibrėžta. Dokumentą sudarė tik pagrindiniai teiginiai. Ji buvo susijusi su Respublikos prezidentu ir ministru pirmininku, Vyriausybės vadovu, atskaitingu nacionalinei Asamblėjai.
Dokumentas turėjo paskirstyti valdžią. Tuo metu tai buvo pakankamai lengva. De Gaulle‘is buvo pakviestas į valdžią išspręsti Alžyro problemą.
Taigi jau tuomet buvo numatytos prezidento pareigos. Spręsdamas alžyriečių reikalus, generolas užėmė diplomatinę poziciją. Jis turėjo ypatingos kariškio patirties, buvo kariuomenės vadas. Šios sritys kaip tik buvo skirtos prezidentui. Tai aktualu ir dabar: prezidentui pavestos ir diplomatijos vadovo, ir kariuomenės vado pareigos.
O mano funkcijos buvo priimti žmones. Ne vien ministrus, bet ir profesines sąjungas. Generolui pranešdavome apie realią padėtį šalyje. Mačiau, kad de Gaulle‘is nelabai mėgo profesines sąjungas, nes manė, jog jos trukdo normaliai funkcionuoti visuomenei.
Išdidus ir šiltas
– Kokius prisiminimus išsaugojote apie šį žmogų?
– Nuostabius. Kai su juo dirbau, dar nebuvo politikos. Aš juo žavėjausi, kaip ir kiekvienas vidutinis prancūzas. Nebuvau įtrauktas į jo politinę partiją. Bet jaučiau šio žmogaus didybę ir protą, asmeninį žavesį, nes neformalioje aplinkoje tai buvo visai kitoks žmogus. Su juo buvo galima kalbėti apie viską, jis domėjosi mano šeima.
Tuomet aš gerai išmokau Prancūzijos istoriją. Sužinojau, kas buvo Jeanne d‘Arc, karalius Louise XIV, Napoleonas. Dirbau žmogui, kuris buvo iškili Prancūzijos asmenybė.
– Ar galima generolą de Gaulle‘į įvardyti iškiliausia 20 a. prancūzų asmenybe?
– Žinoma. Visuomenės nuomonės tyrimu de Gaulle‘is išrinktas iškiliausiu Prancūzijos žmogumi.
Respublikos komisaras
– Ką de Gaulle‘is davė Prancūzijai
– Generolas grąžino garbę valstybei. 1940-aisiais vienintelė Prancūzijos Vyriausybė bendradarbiavo su Hitleriu. Maršalas Petainas ištiesė jam ranką tuomet, kai visos kitos vyriausybės – Belgijos, Liuksemburgo, Olandijos, Norvegijos, Lenkijos ir kt. – tęsė kovą.
Tuomet šalyje nebuvo de Gaulle‘io. Per karą jis subūrė karių pulkus, suorganizavo vidinį pasipriešinimą eidamas išvien su jį vadovu išrinkusiais komunistais.
Amerikiečiai Prancūziją laikė okupuota valstybe. De Gaulle‘is galėjo kelti savo sąlygas, nes valdė 500 tūkst. rezistentų. Šis judėjimas jį pavadino Respublikos komisaru. Manau, būtent pasipriešinimo kovos ypač padėjo amerikiečiams. Per 3 mėnesius sąjungininkų kariai pasiekė Vokietijos sieną ir Prancūzija buvo išlaisvinta.
De Gaulle‘is į Paryžių įžengė iškėlęs galvą, triumfuodamas kaip Paryžiaus išlaisvintojas. Jis buvo vienas iš keturių signatarų, lėmusių vokiečių kapituliaciją 1945 m. gegužės 8 d.
Kita vertus, 1958-aisiais de Gaulle‘is padarė didžiulę paslaugą Prancūzijai, nes išvengė grėsusio civilinio karo. Alžyro pajėgos grasino išsilaipinsiančios Prancūzijoje ir nuversiančios Vyriausybę. Generolas atnaujino Respublikos gyvybingumą ir stabilumą su iki šiol galiojančia 5-osios Vyriausybės Konstitucija.
Diplomatija su humoru
– Kokia buvo de Gaulle‘io politika dėl JAV ir Rusijos?
– Generolas de Gaulle‘is nekentė Amerikos prezidento Roosevelto. Kadangi Prancūzijos lyderis buvo pakankamai įžvalgus, tai nekomplikavo santykių su JAV. Kai Rooseveltą pakeitė prezidentu tapęs generolo kovų draugas Eisenhoweris, reikalai mažai tepasikeitė. Tai buvo protinga laikysena. Jos pagrindinis tikslas – ne nukariauti valstybes, bet dominuoti gana subtiliais būdais. Pirmiausia – ekonominiais laimėjimais, korektiška konkurencija, intelektualiu ir psichologiniu būdu.
De Gaulle‘is norėjo, kad europiečiai solidarizuotųsi su amerikiečiais. Reikia susivienyti, išlaikant tam tikrą kultūrinį savitumą ir karinę apsaugą. Todėl per Kubos krizę generolas buvo pirmas Vakarų valstybių lyderis, palaikęs Kennedy. Tada rusų ambasadorius Prancūzijoje Vinogradovas atvyko aplankyti de Gaulle‘io ir jam pasakė: „Jūsų laikysena labai pavojinga Prancūzijai. Paryžių gali sugriauti rusų atominės bombos“. Į tai de Gaulle‘is atsakė: „Pone ambasadoriau, mes mirsime kartu!“ De Gaulle‘is niekuomet nejautė prielankumo Rusijai. Šios šalies nevadino Sovietų Sąjunga. Net numatė jos subyrėjimą. Generolas sakė: „Rusija geria komunizmą kaip alkoholikas „rašalo“ butelį“. Bet jis skatino pakantumą ir bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga. Tokia politika apdairiai buvo nukreipta Rytų Europos išlaisvinimo link. Sovietų Sąjunga pripažino Europos vientisumą nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų. De Gaulle‘io kelionė į Lenkiją 1967 m. – puikus šios politikos pavyzdys.
Neatitiko lūkesčių
– Kokia Jūsų nuomonė apie neseniai prancūzų pasakytą „Ne“ Europos Konstitucijos sutarčiai?
– Galime išskirti dvi pagrindines priežastis. Pirmoji – vidinė: žmonės nepatenkinti dabartine ekonomine padėtimi, kai apie 10 proc. iš jų – bedarbiai. Dauguma – jaunimas.
Ši vidinė priežastis lėmė ir išorinę priežastį. Dabar Europa ilsisi nuo karų. Žmonės gyvena taikos viltimi. Todėl balsuoja už tuos, kurie gali padėtį pakreipti į gera. Tačiau pastaruoju metu ši viltis nublanko. Nes Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ekonominė padėtis tapo blogesnė nei Didžiosios Britanijos, JAV ar Kinijos. Gyventojai nori socialinio ir ekonominio stabilumo.
ES Konstitucijoje į šiuos klausimus nebuvo atsakyta. Briuselis suformavo priešingą nuostatą. Pateiksiu konkretų pavyzdį. Gegužės 29-ąją, referendumo Prancūzijoje dieną, Europa išleido direktyvą, kitaip tariant – įstatymą, kad kiekvienai vištai turi tekti 1,5 kv. m ploto vištidėje. Anksčiau užteko 1 kv. m. Įsivaizduokime Europos ūkininkų reakciją, kai jie turės gerokai padidinti vištides. Taip elgtis negalima.
Prancūzija ne vienintelė taip pasielgė. Ramūs, pagarbūs ir atviri olandai, visuomet vaidinantys svarbų vaidmenį istorijoje – irgi balsavo neigiamai. Kad jau olandai ir prancūzai pasielgė vienodai, ištardami „Ne“ Europos Konstitucijai, vadinasi, paruoštas tekstas neatitiko lūkesčių.
Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Nedveckaitė