Ar mūsų svajonėms artimiausiu metu lemta išsipildyti? „Laiko“ žurnalistas Ginas Dabašinskas kalbina Lietuvos gėjų lygos programų koordinatorių
Eduardą Platovą
ir Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininką
Vladimirą Simonko.

– Kaimyninėse Baltijos šalyse jau pavyko surengti gėjų paradus. Kada Lietuvoje sulauksime panašaus renginio?

E. Platovas. Artimiausiu metu bent mes jokių panašių renginių neplanuojame. Kokia čia šventė, jei prie kiekvieno jos dalyvio tenka pastatyti po policininką? Mūsų visuomenė dar akivaizdžiai nėra subrendusi panašiam renginiui. Jis ne tik parodytų, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie yra kitokie ir sugeba tuo džiaugtis bei didžiuotis, bet ir galėtų pademonstruoti bendrą socialinio pakantumo lygį toleruojant bei priimant kitus žmones tokius, kokie jie yra.

V. Simonko. Audringa reakcija į gėjų paradus Estijoje ir ypač Latvijoje parodė, kad homofobinės nuotaikos posovietinėje visuomenėje yra, deja, giliai įsišaknijusios. Tikrai nemanau, kad Lietuvoje galėtų būti kitaip, o gal netgi blogiau. Visas tas homofobiškas karingumas, agresyvus netolerantiškumas, neproporcingai didelis spaudimas homoseksualų mažumai daro išties slegiamą įspūdį.

– Tačiau juk galėtų pasirodyti ir priešingai: esą pastaruoju metu būtent heteroseksualai patiria smarkų spaudimą, kad ne tik Europoje, bet visame pasaulyje veikia įtakingi gėjų lobistai, sugebantys netgi katalikiškoje Ispanijoje priversti įteisinti homoseksualių porų santuokas.

V. Simonko. Tai vienas iš paplitusių mitų. Beje, šnekėdami apie tariamą gėjų įtaką mes išleidžiame iš akių heteroseksualų lobistus. Nejau išties manote, kad jie yra ne tokie galingi ir įtakingi? Ar negalima būtų teigti, kad būtent heteroseksualai, neabejotinai sudarantys daugumą įvairiose visuomenės gyvenimo sferose, taip pat ir leidžiant įstatymus, nuolat stengiasi įteisinti tokias teisines normas, kurios būtent jiems užtikrintų palankiausias sąlygas egzistuoti? Tiksliau sakant, tarptautinių homoseksualų organizacijų veiklos tikslas yra kovoti su diskriminacija, puoselėti toleranciją ir ginti seksualines mažumas, o ne riboti heteroseksualų teises.

– Ar iš tikrųjų yra pagrįsta manyti, kad Lietuva yra nepakančiausia gėjams šalis Europoje?

V. Simonko. Tai ne nuomonė, o faktas. Jį įrodo Europos kultūros instituto bei visuomenės nuomonės tyrimo bendrovės „Vilmorus“ atlikti tyrimai, pasak kurių, kas trečias Lietuvos gyventojas greta savęs nenori matyti homoseksualios orientacijos žmonių. Lietuvoje klestinčią homofobiją liudija ir tai, jog pusė apklaustųjų visiškai pateisintų diskriminaciją darbe dėl seksualinės orientacijos.

E. Platovas. Beje, iš šio tyrimo paaiškėjo, kad absoliuti dauguma žmonių yra įsitikinę, kad Lietuvoje yra daugiau ar mažiau pažeidžiamos žmogaus teisės. Tačiau tik 13 iš 1 073 respondentų pripažino, kad reikėtų labiau apsaugoti seksualinių mažumų teises. Ir kol kas gėjai Lietuvoje netgi savo artimiausioje aplinkoje nesijaučia saugūs.

– Kodėl lietuviai nėra pakankamai tolerantiški?

V. Simonko. Viena iš svarbių priežasčių yra didelė Katalikų bažnyčios įtaka: ji neslepia savo neigiamo požiūrio į seksualines mažumas. Gal prisimenate, prieš kurį laiką buvo paskelbtas atviras Vyskupų konferencijos laiškas, adresuotas Vyriausybei ir Lietuvos žmonėms, kuriame raginama atnaujinti baudžiamąją atsakomybę už homoseksualumo propagavimą. Ar taip nėra akivaizdžiai mėginama skatinti netolerantišką požiūrį į homoseksualius mūsų valstybės piliečius, tarp kurių, beje, nemaža ir praktikuojančių katalikų?

E. Platovas. Netgi pakantumu garsėjančioje Olandijoje ir kitose Europos šalyse yra neišspręstų dalykų. Štai 1998 m. būtent Olandijoje atliktoje studijoje pripažįstama, kad darbuotojų homoseksualumas šioje šalyje yra rimta darbo santykių problema. Atlikus išsamų tyrimą paaiškėjo, kad gėjų ir lesbiečių darbo patirtis gerokai skiriasi nuo heteroseksualų: homoseksualių darbuotojų visada būdavo kur kas blogesnė nei jų tradicinės orientacijos kolegų.

Tokie darbo patirties skirtumai yra susiję su įvairiais veiksniais – pavyzdžiui, kiek išsamiai darbuotojai yra informuojami apie darbo organizavimą, kokie yra santykiai su darbdaviais bei kolegomis, kokios galimybės nesislapstyti, neprarasti savigarbos, nenusižengti savo principams, įsitikinimams, išlikti savimi. Beje, Lietuvos gėjų lygos atlikto tyrimo duomenys rodo, kad net 88 proc. apklaustų homoseksualų slėpė savo seksualinę orientaciją visuose arba kai kuriuose darbuose, o tokia padėtis neabejotinai sukelia stresą bei turi ilgalaikių neigiamų psichologinių pasekmių, ką ir kalbėti apie kitus dalykus.

– Jūs esate viešai prisipažinę, kad esate gėjai. Ar šiandien Jums lengviau, ar tiems, kurie slepia savo tikrąją orientaciją?

V. Simonko. Aš buvau vienas pirmųjų Lietuvoje, kurie viešai prisipažino esantys homoseksualai. Dėl tokio žingsnio nesigailiu, nors ir teko labai smarkiai nukentėti: buvau žiauriai sumuštas. Tačiau dabar man nebereikia slėptis, nereikia gyventi svetimo gyvenimo, bendraudamas galiu likti savimi – manau, šie dalykai yra neatskiriami nuo asmenybės brandos.

Kitaip tariant, viešas prisipažinimas arba, tiksliau, galimybė neslėpti savo seksualinės orientacijos rodo ir asmenybės, ir visuomenės, kurioje gyvename, brandą. Mūsų homofobiškoje ir šiuo požiūriu tikrai nebrandžioje visuomenėje bet koks panašus prisipažinimas neišvengiamai sukeltų neigiamą reakciją, ir, žinoma, tada prireiktų nemaža drąsos ir pasiaukojimo.

E. Platovas. Reikia pripažinti: norint išvengti papildomų problemų, savo orientaciją Lietuvoje vis dar tenka slėpti. Viešą homoseksualumo deklaravimą galima laikyti visuomeniškai reikšmingu pasiaukojimo aktu, o asmeniniame gyvenime tai gali sukelti katastrofą.

V. Simonko. Žinoma, jei Lietuvoje koks nors politikas staiga prisipažintų esąs homoseksualus, tai, ko gera, būtų tolygu politinei savižudybei. Tačiau štai meno ar kultūros žmonės gal ir galėtų tikėtis pakantesnio visuomenės požiūrio ir būti drąsesni. Neseniai vienas laikraštis pradėjo rašyti apie numanomus gėjus, juos vardydamas.

– Ar tose publikacijose buvo tiesos?

E. Platovas. Šiek tiek, žinoma, buvo.

V. Simonko. Buvo – ir nemaža. Tačiau svarbu kitkas: nė vienas iš tų išvardytųjų viešai neprisipažino, ir tai rodo mūsų gėjų bendruomenės nebrandumą. Žinoma, neturime jokios moralinės teisės reikalauti tokio pasiaukojimo ir skatinti viešai deklaruoti savo seksualinę orientaciją, tačiau akivaizdu, kad visuomenės homofobiškumas ir nebrandumas itin susijęs su gėjų bendruomenės nebrandumu, o tam tikrą brandą rodančios pastangos viešai deklaruoti savo orientaciją brandina ir pačią visuomenę.

E. Platovas. Svarbiausia, kad reikia suvokti, jog kovodami su homofobija nesiekiame kokių nors specialių, ypatingų teisių. Mūsų tikslas paprastas: kiekvienam asmeniui, Lietuvos piliečiui ir mokesčių mokėtojui, nesvarbu, kokia yra jo lytinė orientacija, turi būti užtikrintos visos pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės bei kultūrinės teisės. Būtent į šį tikslą mes ir orientuojamės. O įvairūs paradai – tai jau antraeilis dalykas. Jis gal taps aktualus, kai visuomenė taps pakantesnė, o gėjų bendruomenė – brandesnė.

Šaltinis
Savaitraštis "Laikas"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją