Kokybiškai pakitusi naujoji vidurinioji klasė, ilgokai kaupusi pinigus tik gyvybiškai svarbioms reikmėms, ima atsipalaiduoti ir leisti sau tai (tiesa, šiek tiek kuklesniu mastu), ką leidžia šios klasės atstovai Vakaruose.
“Iš tiesų jau drąsiai galime kalbėti apie susiformavusį naują vartotojų sluoksnį - viduriniąją klasę, - sako Rasa Ališauskienė, rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” direktorė. - Tiesa, jis ne toks gausus ir jo perkamoji galia atsilieka nuo viduriniosios klasės Vakaruose. Viduriniajai klasei Lietuvoje priklauso apie 20 proc. gyventojų. Šie žmonės - daugiausia jauni ir vidutinio amžiaus, gyvena ir dirba didmiesčiuose. Jie gauna vidutines ir didesnes pajamas. Tai daugiausia vadybininkai, vyr. specialistai, valdininkai”.
Kuo vidurinysis sluoksnis didesnis, tuo visuomenė vartotojiškesnė. Kaip neseniai rašė Vokietijos savaitraštis “Focus”, viduriniosios klasės atstovai vokiečiai, turintys gerai mokamą darbą, sutinka dirbti po 12-14 val. per parą. Kartu šie žmonės visiškai nepasižymi taupumu. Maisto prekes jie perka ne didžiuosiuose prekybos centruose, kuriuose kainos žemėlesnės, o nedidelėse specializuotose parduotuvėlėse, dėvi brangių firmų drabužius, perka tik ypač kokybišką vaizdo bei garso aparatūrą - vadinamąsias “brand” prekes. “Focus” duomenimis, apie 80 proc. vokiečių prieš kurį laiką teigė, kad prabanga jiems teikia gyvenimo džiaugsmo.
Lietuvos bendrovė “Autotyrimai” paskelbė, kad praėjusį gruodį Lietuvoje parduotas rekordinis kiekis automobilių. Iš viso - 1456 nauji lengvieji automobiliai. Tai yra 62 proc. daugiau negu prieš metus. Daugiausiai privatūs asmenys pirko vidutinės klasės automobilių: “Peugeot 307” nupirkta 80 vienetų, “Opel Astra” - 76, “Volkswagen Golf” - 68 vienetai.
Viena vertus, automobilių prekybos pakilimas gruodžio mėnesį yra tradicinis, antra vertus, tai, jog privatūs asmenys perka naujus automobilius, liudija dalį žmonių jau turint tiek pajamų, kad už santaupas arba naudodamiesi išperkamosios nuomos paslaugomis jie gali įsigyti naują automobilį. Išperkamąja nuoma gruodį nupirkta 36 proc. visų automobilų. Iš viso pernai metais Lietuvoje parduoti 8547 automobiliai.
Kaip mūsų savaitraščiui sakė vienas žinomas Lietuvos bankininkas, įdomu tai, kad lietuviai išleidžia vartojimui dukart daugiau pinigų, nei oficialiai uždirba. Šitai liudija, kad dalis apsukriųjų naudojasi įvairiomis įstatymų lengvatomis bei spragomis.
Pagrindinis rodiklis, lemiantis, kas priklauso viduriniajai klasei, yra pajamos. Kalbintų finansininkų, sociologų, prekybininkų skaičiavimais, prie viduriniosios klasės reiktų priskirti tuos lietuvius, kurių pajamos vienam šeimos ūkio nariui sudaro apie 2000 Lt. Skaičiuojama, kad jei žmogui nuo gaunamų pajamų, sumokėjus visus mokesčius, atskaičius išlaidas maistui ir drabužiams, dar lieka apie 25 proc. “laisvų pinigų”, kuriuos galima leisti daug negalvojant - pramogoms, laisvalaikiui, kaupimui ir t.t., jį galima priskirti prie viduriniosios klasės.
Kartu yra ir kitokių rodiklių - išsilavinimas, gyvenimo filosofija. Teoriškai viduriniosios klasės atstovas nėra tik materialių gėrybių vergas. Jis - didžiulis kultūros vartotojas. Šios klasės atstovas būtinai privalo pamatyti naujausius spektaklius, lankytis geruose koncertuose, skaityti knygas, naujausią kokybišką Lietuvos ir užsienio spaudą, pagaliau nuolat šviestis.
Iš tikrųjų, vertinant statistinius duomenis, akivaizdu, kad viduriniojo sluoksnio kultūros, švietimo, gero laisvalaikio, pagaliau restoranų, kavinių poreikis išaugo daugiau nei dukart. Tiesa, kol dar neapibendrinti visuotinio gyventojų surašymo duomenys, tenka kliautis esama statistika. 1996 m. vienas statistinis lietuvis švietimui per mėnesį išleisdavo 0,9 Lt, o 2000 m. - 2,4 Lt. Poilsiui ir kultūrai 1996 m. buvo išleidžiama 8,9 Lt, 2000 m. - jau 15,3 Lt. Viešbučiuose, kavinėse ir restoranuose statistinis lietuvis prieš šešetą metų išleisdavo 13,4 Lt, 2000 m. - 17,1 Lt, būsto apstatymui, buities technikai analogiškai 12,6 ir 17,1 Lt. Žinoma, šios sumos, palyginti su tuo, ką išleidžia Vakaruose gyvenantys “vidutiniokai”, yra juokingos, vis dėlto jos neabejotinai liudija susidarius naują klasę.
Dalis viduriniosios klasės atstovų vis dar bijo pripažinti priklausą šiai klasei. Priežastys labai paprastos - baimė, kad vieną dieną jie gali netekti gerai mokamo darbo: supykęs bosas atleis, pasikeis pats viršininkas, dėl rizikingo sandorio bankrutuos įmonė ar tiesiog pasikeis politinė šalies vadovybė.
Kartu dalis buvusios viduriniosios klasės atstovų negali susitaikyti su mintimi, kad jie jau nebepriklauso vidutiniokams. Juk, priešingai nei tvirtino marksistinė filosofija, sovietmečiu taip pat egzistavo vidurinioji klasė. Tiesa, šios klasės atstovai negalėjo net svajoti nei apie tokius būstus, kokius šiandien turi “vidutiniokai”, nei apie vakarietiškus automobilius ar buities techniką. Tuomečio prestižo simbolis buvo automobilis “Volga”, 3-4 kambarių gerai apstatytas butas, sodo namelis užmiestyje.
Šiandien dauguma buvusių šios klasės atstovų gerokai nusigyvenę. Tačiau, stebint, kas dalyvauja gatvės politikierių, tokių kaip Vytautas Šustauskas, mitinguose, matyti, kad tai ne driskių, valkatų minia. Dauguma moteriškių pasidabinusios pagal sovietinių laikų madą - dėvi gero kirpimo paltus, kailinukus, lapines kepures. Tai taip pat buvusios viduriniosios klasės prestižo simboliai.
Iš dalies sovietmečiu prie viduriniosios klasės pagal pajamas buvo galima priskirti ir kolūkiečius. Nors jie nebuvo įgiję šios klasės atstovams tinkamo išsilavinimo, bet gavę pajamų už parduotus galvijus galėjo ir naujausią “Volga” įsigyti, ir neblogą mūrinuką susiręsti. Šiandien šitos didybės nebelikę. O prie naujo statuso šie žmonės neįpratę.
Žinoma, dalis buvusios senosios viduriniosios klasės - universitetų profesūra, menininkai, buvusių valstybinių įmonių vadovai, inžinieriai - ir šiandien tebepriklauso tam pačiam sluoksniui. Galbūt ne visi jie uždirba tiek, kiek turėtų pelnyti viduriniosios klasės atstovas, bet turėdami neblogą kapitalą iš praeities šiandien jie didelę pajamų dalį gali leisti tiek materialių vertybių, tiek kultūros vartojimui, kelionėms.