“Kokį gamta sukūrė”

Aišku, pliažą galima vadinti “institucija” kaip tik todėl, kad daugeliu atžvilgiu tame žmogaus, “kokį jį gamta sukūrė”, ir gamtos susitikime nėra nieko natūralaus.

Kūnai, eksponuojami pliaže, yra kultūrinių ekonominių sąlygų produktai, “poilsio” ribas nustato tuos kūnus eksploatuojančios institucijos, ekologines sąlygas lemia gamybos dinamika, poilsiaviečių būklę – nuosavybės santykių procesai, saugumą – kriminologiniai skirtumai, orą – globalinis klimato atšilimas ir t.t.

Vis dėlto, be (anapus) margo, nuolat besimainančio ir įvairiopai sąlygojamo kultūrinio plano – kurį reprezentuoja tokie aspektai kaip kintanti paplūdimio mada (pvz., “amerikoniški” šortai išstumia “tarybines” glaudes) – yra ir šis tas labai, net skandalingai pastovaus. Lyčių vaidmenys, sporto žaidimai, šeimos struktūra, vienos nakties romanai, šokiai, svaiginimasis, poilsis…

1,6 milijono metų

Kur, jei ne pliaže, verta prisiminti, kad savo dabartinę intelektinę (ir iš dalies – fizinę) konstituciją pasiekėme maždaug prieš 50 000 metų. Evoliucijos procesas, trukęs 1,6 milijono metų, prieš 10 000 metų atvedė prie žemės ūkio ir didelių gyvenviečių atsiradimo.

Kitaip tariant, iki tol būta 800 000 žmonių ir “beždžionžmogių” generacijų, tuo tarpu nuo pirmųjų kaimų (ar “miestų”) atsiradimo – viso labo 500 kartų.

Taigi būtent anuo ilguoju laikotarpiu natūralioji atranka formavo genetiškai modernų žmogų. Toji atranka tik labai pamažu stūmė tam tikra kryptimi, tačiau per šimtus tūkstančių žmonių kartų į rūšies psichiką giliai įrašė tam tikras psichologines savybes.

Lyčių vaidmenys

Pliaže pasitaiko nemažai progų pagalvoti apie lytis, jų santykius ir vaidmenis.

Antai pulkelis vyrų prakaituoja mušinėdami kamuolį, už juos “serga” merginų “palaikymo komanda”… Sporto komandas paprastai sudaro apie 10 jaunų pajėgių vyrų, jų meistriškumą skrupulingai ir be gailesčio vertina “aistruoliai” (sirgaliai) ir vyresni “teisėjai”. Kad ir koks beprasmiškas atrodytų, sportas yra universaliausias žmonijos interesas.

Būreliais po 10–20 individų pirmykščiai vyrai eidavo medžioti. Šis dydis ir šiandien tebelaikomas optimaliu organizacijos ląstelės dydžiu net ir masinėse daugiamilijoninėse visuomenėse, firmose, mokyklose, kariuomenėje, sporte.

Veiksmai, kuriuos stebime sporte, atkartoja pirmykštės medžioklės ir kovos veiksmus. Bėgiojimas, įrankio mėtymas, taikinio atakavimas, priešo sutriuškinimas… Mūsų protėvių išgyvenimas priklausė nuo jaunų vyrų pajėgumų, jų pranašumo kitų klanų atžvilgiu. Išlikusieji tapo mūsų protėviais.

Rungtynių teisėjai, prižiūrintys ir drausminantys jaunimą – tarsi senoliai, mokantys jaunuosius žygeivius. Na, o dėl palaikančiųjų mergaičių, per pertraukas šokančių liepsningus šokius, – ar dar kyla klausimų?

Be fizinių pajėgumų, jauni vyrai pasižymi tuo, kad lengvai pasiduoda smegenų plovimui ir panašiam poveikiui. Dėl to jie – geri kariai ir giminės viltis. Jie linkę grupuotis ir rizikuoti, moka gintis ir pulti.

Medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse aukštesnės padėties, turtingesni ir valdingesni vyrai turėjo ne vieną žmoną. Nugalėtojai perimdavo nugalėtųjų žmonas. Daugpatystė leido spręsti vyrų mirtingumo problemą.

Sunku pasakyti, ar geriau būti trečiąja turtingo ir galingo vyro žmona, ar - vienintele neturtingo ir bejėgio. Tačiau istorija parodė, kad didžiausia sėkmė lydėjo tas šalis, kurios uždraudė daugpatystę. Ypač žalinga buvo dėl moterų kylanti įtampa tarp vyrų. Poliginiškoje bendruomenėje nemažai vyrų buvo visiškai atskirti nuo moterų. (Tiesa, tokiomis aplinkybėmis pažadas, kad danguje tavęs laukia žmonos, jei pasiaukosi tėvynės Reikalui, gali atrodyti itin patrauklus...)

Laisvės troškimas

Kur, jei ne pliaže, susimąstome apie tabu ir draudimus? Kodėl mes linkę kištis į kitų elgesį – net tuomet, kai jis nedaro jokio žalingo poveikio bendruomenei? Ribojame alkoholio, tabako, vaistų vartojimą, azartinius lošimus, privatų ir viešą seksą.... Norime kontroliuoti jaunimą, aprangą, kalbą....

Pirmykštėse bendruomenėse impulsas kontroliuoti bendruomenės narius tarnavo reikalui ugdyti grupinį solidarumą. Rūsčiomis apsiausties (“aplink – vien priešai”) sąlygomis nebuvo vietos “liberalioms” vertybėms. Pirmykščiai “fašistai” tapo mūsų protėviais, nes nugalėjo pirmykščius “liberalus” įsivesdami tikėjimą, ritualus ir prievartos (baudimo) sistemą. Iš tų laikų – ir mūsų simpatijos paternalizmui, polinkis kištis į privatų gyvenimą “moralės” vardu.

Prievarta ir grasinimais pagrįstomis prievolėmis diegiama politinė tvarka, atsiradusi su stambiomis gyvenvietėmis, būdinga tik minėtam trumpesniajam – 10 000 metų – laikotarpiui. Laisvės troškimas yra daug senesnė – priešistorinė – adaptacija.

Mes linkę manyti, kad “laisvės ir teisės” yra mūsų laikų atradimas ar išradimas, nes geriausiai žinome tik pastarųjų 500 žmonių kartų istoriją. Tuo tarpu patys pastoviausi ir tvariausi mūsų socialiniai ir politiniai polinkiai formavosi priešistorėje, 800 000 medžiotojų ir rinkėjų kartų gyvenime, pavertusiame mus iš beždžionių žmonėmis.

Kartu su griaučių morfologija, jautrumu kvapams bei maisto skoniui vystėsi ir politinės preferencijos. Radosi grupiniai dariniai, religija, elgesio taisyklės, tabu, lyčių vaidmenų skirtumai.

Hierarchija – beje, būdinga visiems gyvūnams, – buvo būdas skirstyti išteklius išvengiant nekontroliuojamo smurto. Tačiau iki pirmųjų sėslių bendruomenių gyvenviečių atsiradimo gyventa mobiliai, bendruomenės neturėjo aiškios struktūros.

Vieni vyrai siekė įgyti dominuojamą padėtį, kiti, burdamiesi į gaujas, priešinosi. Mažiau galios turintys vyrai jungė jėgas, kad neleistų augti norinčiųjų dominuoti galiai. Mokslininkai mini tokias strategijas kaip viešas niekinimas, atsisakymas vykdyti komandas, priešinimasis ir žudymas tų, kurie pernelyg agresyviai siekia vyrauti.

Šių dienų visuomenėse taip pat turime visokių galimybių siekti sąlyginės autonomijos ir noriai tai darome: eilinis darbininkas gali būti kokio nors klubo pirmininkas ir pan. Sovietų Sąjungos laikais žmonės daug energijos investuodavo į tokias veiklas kaip pionierių stovyklos ar pogrindinė prekyba.

Pavydas

Kadaise pavydas atliko išgyvenimą (išlikimą) laiduojančią funkciją. Anais laikais buvo visai natūralu manyti, kad tas, kuris turi tai, ko tu neturi, visus apgavo, ką nors apvogė, apiplėšė, pergudravo. Mat medžioklės laimikiais buvo dalijamasi po lygiai. Anuomet nebuvo privačios nuosavybės, ką jau kalbėti apie technologines inovacijas.

Iš čia – ir instinktas neigiamai reaguoti į “per didelę” turto koncentraciją hierarchijos viršūnėje. Ar ne šiuo instinktu pagrįstos ir socialinių garantijų bei turto apmokestinimo ideologijos ir institucijos?

Tačiau ir panieka vargšams (“bomžams”, kaip juos vadina rusai ir lietuviai) – tos pačios kilmės. Jie įsivaizduojami kaip pasirinkę visuomenei žalingą gyvenimo būdą, todėl “nusipelnę” savo vargo (plg. Laisvosios rinkos instituto reakcijas).

Sykiu atlyginimas už “nuopelnus” pirmykščiam protui visuomet atrodo neteisingas, “korumpuotas”. Iš tikrųjų – kodėl kai kurios profesijos klesti, o kitos, reikalaujančios daug išmanymo ir triūso, – skursta? Mes linkę manyti, kad dalyko vertė priklauso nuo į jį įdėto darbo.

Ironiška tai, jog šių dienų liberalioji kapitalistinė demokratija visai neblogai tenkina mūsų pirmykščius impulsus – jeigu tariame, kad tokių esama.