Sokratas tada paklausia Polemarcho, ar gali blogas žmogus būti tikras draugas?
Klausimas, ką esame skolingi savo draugams, kurie gal nėra geri, yra vienas pamatinių ne tik patriotizmo, bet ir šeimyninio gyvenimo problemų. Kiek pagaminta filmų, kuriose ištikimybė draugams ar šeimai supriešinama ištikimybei abstraktiems teisingumo idealams arba dorai? Lažinčiausi, jog net ir labiausiai nešališkiems doros principams atsidavusiems žiūrovams nemalonu kai, pavyzdžiui, policijai tėvai išduoda nusikaltėlį sūnų, arba meilužis - nusikaltusią meilužę. Nors žinome, kad tai teisinga, visgi jaučiame, jog taip daryti – kažkaip nedera.
Išties, retas yra tas, kurio sąžinėje viešpatauja nuosekli, sisteminga dorovės teorija. Ištikimybė saviesiems yra toks pirmapradis moralinis instinktas, jog dažniausiai tie ištikimybės jausmai paima viršų net kai žinome, jog draugai ar giminės, kuriems talkiname, elgiasi neteisingai. Nesinori sutikti, kad saviesiems neesame skolingi nieko daugiau, nei svetimiesiems.
Su patriotizmu panašiai. Daugeliui amerikiečio Stepheno Decaturio šūkis „esu už savo šalį – teisi ar neteisi!“ skamba teisingai ir patriotiškai, nors keistai skamba teiginys, jog kelių šalių konflikte visos pusės gali būti teisios. Be to, puikiai žinome atvejų, kai šalys – bent jų vadovai – reikalauja iš piliečių nepateisinamų veiksmų, dažnai patriotizmo dingstimi, ir tai prisiminę nuo Decaturio kategoriško šūkio skubame atsiriboti. Ne šiaip sau Samuelas Johnsonas vadino patriotizmą „paskutine niekšo prieglauda“.
Teisinant nepateisinamus dalykus, patriotizmu turbūt dažniau piktnaudžiauta, nei Betmeno priešų mėgstamu posakiu (išsitraukus ir užsimovus akinius): „akiniuotojo mušti negalima“.
Kas yra tas „patriotizmas“, kuris būtų daugiau nei paprasta ištikimybė gėriui ir dorai apskritai? Ar esame skolingi ką nors daugiau „saviesiems“?
Galbūt vertėtų prisiminti nemalonų pavyzdį iš paauglystės. Jei pabudęs ryte ir pasižiūrėjęs į veidrodį randi ant kaktos spuogą, kartais tas spuogas ar keli spuogai, atrodo, tokie dideli – „Jėzau - niekas veido nebematys, matys tik spuogus!“ Savo veidą pažįstame turbūt geriau, nei bet kieno kito, ir turime daugiausiai galimybių jį kritiškai apžiūrėti, ir imtis veiksmų spuogus gydyti. Panašiai, geriausiai matome ydas tų, kuriuos geriausiai pažįstame. Bet tos ydos kartais ima atrodyti neproporcingai didesnės, ir didesnės, kaip tas spuogas ant kaktos. Greit nebematai veido, o tik spuogą, nors stebėtojams iš šalies jis gal ne toks net baisus. O jei dar imi krapštyti ir draskyti . . .
Aišku, kadangi geriausiai matome savo ir savųjų ydas, esame ir geriausioje padėtyje padėti saviesiems, ir žmonės dažnai labiau linkę išklausyti savųjų, nei svetimų patarimo ar pastabų. Išmintingi žmonės teigiamai reaguoja į savo draugų ar giminių reiškiamą kritiką, net jei ją sunku virškinti.
Bet kartais kritika gali savuosius tiek nuvilti, kad ji pasidaro nebekonstruktyvi. Spuoguotas paauglys nori, kad mylimas žmogus matytų ne tik jo spuogus, bet ir jį patį. Jis nori ne tik pastabų, bet ir draugystės ir meilės.
Taip ir mes, lietuviai, norime ar nenorime to pripažinti, kiek bebūtumėme užsigrūdinę vienas kito kritikai, šiurkštumui, nemandagumui ir skundimuisi apskritai, norime iš savųjų ne tik objektyvaus įvertinimo problemų, kurių, Dievas žino, turime tikrai pakankamai, bet ir draugystės bei kokios nors vilties, jog nepaisant visų problemų ir trūkumų, vis tiek vienas kitam padėsime ir vienas kitą mylėsime (puikiai žinau, kad už tokį sakinį susilauksiu Jūsų pašaipų – na, ką padarysi?).
Galbūt tas patriotiškumas, kurio Prezidentas pasigenda galėtų atrodyti maždaug taip, kaip siūlė Polemarchas: „padėkime draugams, kurie yra geri“. Padėti saviesiems ir esame labiausiai pasirengę – geriausiai savuosius pažįstame, geriausiai matome savųjų ydas, padėdami saviesiems labiausiai padedame ir sau, nepamirštant, jog padėti reiškia ne vien užstoti, bet nukreipti į gėrį ir daryti gerą tikra to žodžio prasme.
O spuogus gydyti yra teisingų, ir neteisingų būdų. Užversti artimuosius per didele kritikos lavina, ypač kai ji reiškiama nemeiliai, o šiurkščiai, be jokių nuorodų į pozityvias išeitis, savybes ir poslinkius, kartais nėra veiksmingas būdas jiems padėti. Nebijokime kritikos, bet dalykime ją pamatuotai, kiek galime siedami ją su pozityviom pastabom, kad per dideliu negatyvumu ir ciniškumu, ypač kalbėdami apie savuosius ir savo šalį, vienas kito neįstumtumėme į neviltį.