Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, praėjusių metų pirmąjį pusmetį vaikų padarytų nusikaltimų absoliutūs skaičiai ir jų dalis, palyginti su bendru nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiumi, vis didėjo. 2000 m. pirmąjį pusmetį vaikų nusikaltimai sudarė 38 procentus visų nepilnamečių nusikaltimų, o 2001 m. per tą patį laikotarpį - daugiau kaip 40 procentų.

Pranešimų apie nusikaltimus, kuriuos padarė vaikai, vis daugėja. Vien praėjusią savaitę daugelį sukrėtė įvykiai Gargžduose, vienuolikamečiam berniukui įstūmus į eketę septynmetę mokyklos draugę, paskui ją išrengus ir palikus mirtinai sušalti. Egzekuciją stebėjo ir niekam nepranešė kitas septynmetis...

Apie vaikų žiaurumą, jo priežastis LŽ kalbėjosi su Vaikų raidos centro direktoriumi, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nariu, vaikų psichiatru Linu Slušniu.

- Ar vaikų žiaurumas mūsų visuomenėje yra naujas reiškinys?

- Jo būta ir anksčiau. Tiesiog kai ko "nematėme" arba nedrįsome apie tai viešai kalbėti. Net mušamas vaikas buvo šeimos vidaus problema. Vaikas buvo daiktas, kaip šeimos nuosavybė. Skirtumas šiandien tik tas, kad mes viešai apie tai prakalbome. Bet kartu tarsi nesuvokiame, kokia gili ši problema ir kur glūdi jos esmė. Ką dabartinėje situacijoje daro valdžia? Prezidentas paaimanuoja, kad jam kelia susirūpinimą vaikų problemos.

Manau, jis tai sako nuoširdžiai. Bet kur valdžios struktūrų pastangos, rūpinimasis vaikais, kurie atsispindėtų valstybės biudžete? Jei valdžia nemato reikalo tam skirti pinigų, tai kodėl šeima, paprastas pilietis turi manyti kitaip?

- Tačiau valdžia gali tvirtinti besirūpinanti darbo vietomis ir taip kurianti šeimos bei vaiko gerovę?

- Dažnai girdžiu šitą argumentą. Tačiau yra tėvų, turinčių puikų darbą, tačiau jų vaikai daro nusikaltimus. Vaikai, turintys geriausias gyvenimo sąlygas, kartais reketuoja kitus. Tiesiog tėvai nemoka auginti savo vaikų.

- Kaip tėvai turėtų elgtis, kad vaikui nekiltų noras skaudinti kitą?

- Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Dar tarnaujant kariuomenėje mums niekada neleisdavo nukreipti šautuvo į žmogų, sakydavo, kad ir lazda vieną kartą per metus iššauna. Mano vaikai irgi mėgsta šautuvėlius, bet neleidžiu jiems net žaislinio šautuvo nukreipti į žmogų. Tai darau skatinamas vidinio įsitikinimo, kad lazda tikrai vieną kartą gali šauti.

Būtent nuo tokių dalykų prasideda vaiko auklėjimas. Kiekviena šeima turi savą auklėjimo metodiką, bet nuo mažens, nuo pirmųjų žingsnių vaikui turi būti skiepijama, kad kažko daryti nevalia. Ir drausti ne imantis represijų, bet iš anksto numatant pasekmes.

Plačiau apie tai skaitykite "Lietuvos žiniose"