Vietoj jauko naudojami įprasti, laiko išbandyti triukai. Skelbimuose, kurie dažniausiai pasirodo internete ir rusų kalba leidžiamuose laikraščiuose (didžiųjų dienraščių dabar jau vengiama), tvirtinama, esą studijuojantiesiems neteks brangiai mokėti už studijas, nereikės dažnai vykti į paskaitas, seminarus ir egzaminus, o įgytas diplomas bus pripažįstamas ir ES šalyse, ir JAV, Kanadoje, Australijoje. Verbuotojai dažnai įrodinėja, kad mokytis jų aukštojoje mokykloje nebus sunku, nes čia dėsto tarptautinį pripažinimą turintys docentai, profesoriai, akademikai.
Ar galima tikėti tokiais pažadais? Kaip atskirti legalią aukštąją mokyklą nuo „šaraškino kontoros“? Kiek Lietuvoje dabar veikia nelegalių aukštųjų mokyklų?
Ši problema geriausiai žinoma Vilniuje įsikūrusio Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) darbuotojams. Statistika ne itin džiugina. SKVC veikia nuo 1995 m. Pirmaisiais metais centro specialistai tarptautinių reikalavimų neatitinkančiais pripažino vos keliolika diplomų, įgytų neaiškiose, mažai žinomose, įtartinose mokslo įstaigose. Dabar tokių atvejų padaugėjo. Pavyzdžiui, pernai į centrą kreiptasi per 1 000 kartų. Prašyta nustatyti, ar Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje įsigyti aukštojo mokslo diplomai studijų kokybe prilygsta Lietuvos aukštųjų mokyklų diplomams. Maždaug 70 diplomų pripažinti niekiniais. SKVC ekspertai pareiškė, kad 70 diplomų neatitinka Lietuvoje keliamų išsilavinimo standartų.
Pasak centro informacijos skyriaus vedėjo Dariaus Tamošiūno, SKVC vadovybė maždaug 10 proc. diplomų, kaip neatitinkančius keliamų reikalavimų, pripažino ir 2003 m. Spėjama, kad panaši padėtis bus ir šiemet – 2005-aisiais. Iki metų pabaigos centras greičiausiai paskelbs apie 70–100 diplomų neatitinkančiais Lietuvoje nustatytų reikalavimų.
Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Mat centras nagrinėja vien atvejus, kai pas juos kreipiamasi oficialiai: darbdaviai nori išsiaiškinti, kokį iš tiesų išsilavinimą turi jų darbuotojas, arba diplomo savininkas – sužinoti realią padėtį. Tačiau toli gražu ne visiems darbdaviams rūpi įdarbinamų ar įdarbintų žmonių diplomų autentiškumas.
Valstybinės įstaigos domisi, kur ir kokiomis aplinkybėmis į tarnybą priimamas žmogus įsigijo magistro ar bakalauro laipsnį, o privačių firmų ir uždarųjų akcinių bendrovių savininkai dažnai į tai numoja ranka. Tad Lietuvoje į apyvartą paleista kur kas daugiau oficialių raštų, kurių aukštųjų mokyklų diplomais tikrai nepavadinsi.
Netikrus universitetus vienija bendri požymiai: mokytis reikia mažai, o diplomas užtikrintas. Rinkdamasis mokslo įstaigą būsimasis studentas būtinai turėtų pateikti keletą klausimų aukštosios mokyklos vadovams. Jeigu lengva įstoti, jei keliami ne itin dideli reikalavimai ir diplomą galima įsigyti per labai trumpą laiką, jeigu už studijas nereikia mokėti solidžių pinigų, įstaiga neturi bibliotekos, auditorijų, o tik kelis nuomojamus kambarėlius, – rimtai studijuoti ketinantis žmogus tokios mokyklos turėtų vengti. Be to, būtina išsiaiškinti, ar įstaiga, siūlanti savo paslaugas, tikrai turi licenciją organizuoti aukštojo mokslo studijas, ar studijų programa tikrai patvirtinta Lietuvoje.
Aukštasis – per pusantro mėnesio
Kaip teigė SKVC darbuotojai, kai kurios vadinamosios aukštosios mokyklos savo studentus į mokslus per 4–5 metus sukviečia tik 30–40-čiai dienų. Kitaip tariant, mokslai oficialiai trunka 5 metus, o realiai mokytis tereikia apie pusantro mėnesio. Ar įmanoma aukštuosius mokslus įveikti per pusantro mėnesio? Įtarimų visuomet kelia ir įstaigos, kurių studentai per dvi tris paras sugeba išlaikyti apie dešimt egzaminų ir įskaitų. Kiekvienas bent kiek išsilavinęs žmogus suvokia, kad per dieną tuo pačiu metu neįmanoma sėdėti trijuose egzaminuose ir gauti už juos gerus ir labai gerus pažymius.
Nelegalių aukštųjų – apie dešimt
Savaitraščio „Laikas“ žurnalistams pavyko išsiaiškinti, kokiomis įstaigomis ir jų filialais dabar ypač domisi SKVC. Štai jos: Tarptautinio universiteto (Maskvoje) Kaliningrado filialas Kaune, Maskvos naujojo juridinio instituto atstovybė Vilniuje, UAB „Rutenija“ Vilniuje, Baltijos rusų institutas Klaipėdoje, Mokymo centras „Ankoma“ Vilniuje, UAB „KUK ir K“ Vilniuje, Maskvos socialinio psichologinio instituto Lietuvoje filialas, atstovaujamas jaunimo centro „Eurika“, „Meždunarodnaja škola biznesa“ ir dar kelios panašios.
Manoma, kad Tarptautinio universiteto atstovybės Lietuvoje finansinius–organizacinius klausimus sprendžia Kaliningrado fakultetas. Mokymo centras „Rutenija“ skelbiasi suteikiantis galimybę įgyti vadybos ir teisės bakalauro laipsnį Maskvos valstybiniame industriniame ir tarptautiniame universitete RUTHENIA, kuris yra ir Tarptautinės mokslų akademijos San Marine padalinys.
Nuo 1998 m. Maskvos valstybinio industrinio universiteto ir Tarptautinio universiteto interesams Lietuvoje atstovauja UAB „Rutenija“. Štai ir Lietuvoje veikiantis Baltijos rusų institutas, savo veiklą plačiausiai išvystęs kaimyninėje Latvijoje.
Pavyzdžiui, jaunimo centras „Eurika“ planavo, kad Maskvos socialinio psichologinio instituto dėstytojai dažnai važinės dėstyti į Lietuvą per sesijas, kurių metu bus ne tik skaitomos paskaitos, bet ir laikomi egzaminai. Tačiau „Eurikai“ 2001 m. uždrausta atstovauti Maskvos socialiniam psichologiniam institutui. Paskutinėmis žiniomis, mokymo centras „Ankoma“ yra Rusijos filialo LINK padalinys, veikiantis Didžiojoje Britanijoje Atvirojo universiteto vardu. Nepatvirtintais duomenimis, UAB „KUK ir K“ veikia kaip Minsko šiuolaikinių žinių instituto padalinys, organizuojantis dienines ir neakivaizdines studijas.
SKVC informacijos skyriaus vedėjas D. Tamošiūnas nei patvirtino, nei paneigė, kad jo darbuotojai atidžiai nagrinėja šių įstaigų veiklą. Taip pat nepaaiškino, kodėl domimasi būtent šių jų darbu. Pasak jo, kiekviena įstaiga, organizuojanti tobulinimosi kursus ar aukštojo mokslo studijas Lietuvoje – individuali. Kiekvienas diplomas – irgi individualus. Prieš penkerius metus mokslus organizavusios įstaigos nebuvo galima vadinti universitetu, o dabar ji galbūt jau pasiekė aukštosios mokyklos lygį.
Štai puikus pavyzdys. Tarptautinė Baltijos akademija galėjo organizuoti aukštojo mokslo studijas Lietuvoje tik itin trumpai – turėjo licenciją nuo 2003 m. lapkričio iki 2005 m. liepos mėnesio. Dabar toks leidimas iš jos atimtas. Bet tai dar nereiškia, kad po metų kitų tokia teisė nebus suteikta. Galų gale kai kurios nesąžiningos įstaigos giriasi atstovaujančios garsių, prestižinių aukštųjų mokyklų interesams. O vėliau paaiškėja, kad teisės atstovauti neturi.
Štai Rusijoje gerą vardą išsikovojęs Maskvos valstybinis industrijos universitetas šiemet šventė 75 metų jubiliejų. Įtariama, kad yra įstaigų, neturinčių teisės atstovauti šio universiteto interesams Lietuvoje. Tačiau atstovauja – vilioja lengvatikius mažomis kainomis, „puikiais dėstytojais ir giliomis žiniomis“. Kaip yra iš tikrųjų, ar minėto universiteto vardas naudojamas legaliai, – Lietuva oficialių žinių neturi.
Latvijoje ir Estijoje – dar blogiau
Manoma, kad dabar mūsų šalyje veikia aštuonios vadinamosios aukštosios mokyklos, kurių diplomai Lietuvoje bent jau artimiausiu metu nebus pripažinti kaip atitinkantys aukštosioms mokykloms keliamus reikalavimus.
Padėtis Lietuvoje – ne pati prasčiausia. Latvijoje nelegalių aukštųjų mokyklų, oficialiosios Rygos teigimu, yra apie penkiolika. Estijoje nelegalių universitetų – dar daugiau. Bėda ta, kad nelegaliuose universitetuose dažniausiai studijuoja Baltijos valstybių rusakalbiai. Mat ten daug dalykų dėstoma rusų kalba, ir jiems nereikia mokytis lietuvių, latvių ar estų kalbų. Nelegalių aukštųjų mokyklų yra ir Vokietijoje, Švedijoje, kai kuriose kitose Europos šalyse.
Daugiausia padirbtų diplomų – rusiški
Kai kur populiarios ne tiek nelegalios aukštosios mokyklos, kiek padirbti, suklastoti diplomai. Lenkijos valdžia dabar kovoja su šalį užplūdusiais padirbtais aukštųjų mokyklų diplomais iš Ukrainos. Portugaliją šiandien užplūdę suklastoti diplomai, kurių savininkai esą aukšto lygio medikai. Padirbtais aukštojo mokslo diplomais, nelegaliomis aukštosiomis mokyklomis garsėja ir JAV. Vis dėlto daugiausia suklastotų aukštojo mokslo diplomų į Europą dabar patenka iš Rusijos.
SKVC informacijos skyriaus specialistai teigė, kad pernai jie aptiko penkis nelegalius diplomus. Vienas atvejis – išties kurioziškas.
Istorija tokia: Lietuvos pilietei Rusijoje gyvenantys giminės gimtadienio proga padovanojo aukštojo mokslo diplomą. Pasitaikius pirmai progai, mergina nusprendė pasinaudoti dovana ir netrukus atsidūrė ne prestižinėje firmoje, savo darbuotojams mokančioje solidų atlyginimą, bet... teisiamųjų suole. Ji buvo baudžiama už tai, kad sąmoningai naudojosi suklastotu dokumentu.
Tiesa, į panašią bėdą pakliūvantys žmonės nelinkę išduoti juos apmulkinusių įstaigų vadovų. Dažnai apgautieji net nežino tikrų juos apgavusių įstaigų adresų – mat šios imasi visų atsargumo priemonių.
Šiandien nelegalios aukštosios mokyklos ypač atsargios, nes Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus nuaidėjo ne vienas skandalas, susijęs su padirbtais diplomais ir įtartinomis įstaigomis, konvejeriais gaminančiomis aukštųjų mokyklų diplomus.
Šio straipsnio autorius pabandė telefonu susisiekti su keliomis įtartinomis aukštosiomis mokyklomis, turinčiomis filialus Vilniuje ir Kaune. Bet nepavyko. Kalbama labai maloniai, tiesiog saldžiai, kaip iš gausybės rago beriami pažadai, vardijami privalumai, tačiau nepateikiama beveik jokios konkrečios informacijos, patvirtinančios minėtos įstaigos ypatingumą. Patariama atvykti į filialą konkretesniam pokalbiui. Atvykus nurodytu adresu, vis tiek jaučiamas sunkiai paaiškinamas nepasitikėjimas būsimu studentu.
Išskirtinis įtartinų filialų bruožas – reikalavimas laiku mokėti pinigus už mokslus. Jeigu reikiama suma bus sumokama laiku, suprask, diplomas – užtikrintas. Kad reikės intensyviai ir rimtai studijuoti, net neužsimenama. Kalbėdamas su įtartinų filialų darbuotojais apsimečiau, kad studijuoti noriu ne aš, o mano giminaitis, atvykęs iš provincijos. Tada man pasiūlyta atsivesti giminaitį, kuriam ir bus pateikta visa būtina ir išsami informacija, kada reikės važiuoti laikyti egzaminų į Kaliningradą.
Pamokomų atvejų SKVC darbuotojai gali papasakoti ne tiek jau mažai. Vienas jaunuolis iš jų centro, pasak D. Tamošiūno, išėjo su antrankiais ir lydimas policijos. Vien dėl to, kad bandė parduoti padirbtą dokumentą – aukštojo mokslo diplomą. Vilniaus policija jam buvo surengusi pasalą su detektyviniam filmui būdingais atributais.
Kartais Lietuvos piliečiai, kurių aukštojo mokslo diplomų nepripažįsta SKVC, kreipiasi į Apeliacinę komisiją, prašydami vis dėlto pripažinti, kad jie įgijo universitetinį išsilavinimą. Kai Apeliacinė komisija paskelbia jiems nepalankų sprendimą, kreipiasi į teismą. Atkakliausia moteris su SKVC bylinėjasi nuo 2002 m. Paskutinė instancija, į kurią ji kreipėsi, – Vyriausiasis administracinis teismas. Neatmetama galimybė, kad moteris savo tiesos gali ieškoti net Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Tačiau tokio pobūdžio teismų vis dėlto dar nebuvo.
SKVC nuo pat 1995 m. nėra pralaimėjęs jokios, net painiausios bylos. Ir apeliacinės komisijos, ir įvairių instancijų teismai yra pripažinę, kad centro paskelbti griežti nuosprendžiai visuomet buvo pagrįsti ir paremti būtinais įrodymais.
Kokius klausimus pateikti įtartinoms aukštojo mokslo įstaigoms
· Ar įstaiga turi leidimą organizuoti aukštojo mokslo studijas Lietuvoje?
· Ar įstaigos programa yra akredituota Lietuvoje?
· Ar akreditacija patvirtinta būtinais dokumentais?
· Ar mokymo įstaiga nevengia pateikti tikslios informacijos apie savo veiklą, studijų vietą, adresą, priklausomybę?
· Kokio dydžio studijų įmokos, lyginant su kitų šalyje veikiančių švietimo įstaigų kainomis?
· Gal mokymo įstaigos vardas yra tik panašus į gerai žinomų prestižinių institucijų pavadinimus?
· Ar savo paslaugas siūlanti įstaiga pateikia tikslią informaciją?
· Ar diplomą galima įsigyti per labai trumpą laiką?
· Ar lengva įstoti?
· Gal sėkmingam studijų baigimui keliami nedideli reikalavimai? Gal seminarams ar paskaitoms užtenka ruoštis savarankiškai, nesėdint auditorijose?
· Ar diplomą galima įgyti vien profesinės veiklos ir gyvenimo aprašymo (CV) įvertinimo pagrindu?
Šie klausimai turėtų padėt apsisaugoti nuo universitetų apsišaukėlių vilionių.