Kalbos apie “šventvagystę” pasigirsta tada, kai procedūra nufotografuojama, patenka į gatvę ar eterį. Arba kai atsiranda grupinis įprotis vakarais, atsipalaidavus po dienos darbų, su alaus bokalais ir keptos duonos kąsniais rankose užkimusiais balsais traukti himną klube ar kavinėje, dėbčiojant į padavėjų iškirptes.
Ar tikrai kas nors turi panašių pomėgių? Atrodo, kad taip: keliose Vilniaus kavinėse himnas sėkmingai įtrauktas į karaokės programą. Be abejo, tai neturi nieko bendra su patriotizmo pertekliumi: kavinės lankytojai susirenka ne tam, kad įgarsintų būtent šį tekstą.
Tiesiog visiems gerai žinomų dainelių yra ne tiek jau daug, todėl sėkmingai socializuoti (nejaučiantys himnui priešiškumo) šalies gyventojai mielai naudojasi juo kaip patikima priemone pasilinksminti: susilieti į “saviškių” būrį, patirti save kaip “mes”, prisidengti šiuo “mes” ir taip savo kuklioms personoms akimirkai įkvėpti didybės, reikšmės ir galios (“Aš – ne šiaip Kęstas iš Karoliniškių, aš – lietuvis iš didvyrių žemės”) arba tiesiog legitimuotis (“Aš – savas vaikinas, vienas iš jūsų, čia sėdinčių”).
Įžvelgti čia sąmoningas patyčias neverta jau vien todėl, kad šaipytis – kur kas sudėtingiau, negu dainuoti pagal fonogramą. Bet “šventvagystės” efektą solidžios publikos akyse kuria visai ne himno atlikimo intencijos (jos gali būti kuo tyriausios), o kontekstas ir žanro taisyklių pažeidimas.
Himnas – tai tokia dainelė, kuri kategoriškai nesutinka būti tik dainele. Jos paskirtis kita. Todėl jos atlikimo sąlygos yra griežtai apibrėžtos: nustatyta kas, kur, kada ir kaip turi teisę tai daryti. “Turi teisę”? Ne, ne visai. Reikėtų formuluoti taip: ne visi, ne visur ir ne visada gali giedoti himną, bet kai jau gali, kai leidimas gautas – privalo. Himnas giedamas pagal komandą: ne tada, kai norisi, ne todėl, kad patinka, o todėl, kad taip liepta. Giedoti himną įsipareigojote, kai gavote pasą (iki tol jūsų net nesiteikė paprašyti įsipareigoti).
Žinoma, jeigu pažeisite taisykles, tiesiogine prasme nubaustas nebūsite. Niekas jokių represijų jūsų atžvilgiu nesiims, bet jūsų veiksmai bus suvokti kaip amoralūs, o gal net politiškai pavojingi (pavyzdžiui, jeigu yra viešai žinoma, kad giedate himną lovoje, tualete, beprotnamyje, kasdamas daržą, gulėdamas ant operacinės stalo, besirausdamas konteineryje), nes leidžia įtarti, kad jūsų požiūris į “nacionalinės valstybės” ideologiją nėra rimtas ir, svarbiausia, kad nebijote to parodyti. Dar kartą: savaime jūsų požiūris, jūsų intencijos niekam nerūpi. Svarbu, ką apie jas gali pamanyti žiūrovas. Ne konkretus iš tiesų pasitaikęs žiūrovas (jis gali neįžvelgti nieko smerktino ar juokingo), bet hipotetinis anoniminis pašalinis pilietis, kuris galėtų stebėti jūsų veiksmus. “Nacionalinės valstybės” ideologijai reikšminga būtent jo potenciali reakcija, kitaip tariant, socialinės įvairių himno vartojimo praktikų pasekmės.
Bet kokia galios struktūra egzistuoja tiek, kiek ji draudžia iš savęs juoktis. Kiek ji pajėgia kontroliuoti rimtumo ribas. Šiuo atveju, galios struktūra – “nacionalinė valstybė”. Himnas – viena pagrindinių jos egzistavimo piliečių sąmonėje formų. Todėl nacionalinei valstybei gyvybiškai būtina palaikyti “himno” žanrą (“apginti nuo profanacijos”), neleisti juo “perversiškai” manipuliuoti, neleisti imtis iniciatyvos savaip apibrėžti jo vartojimo būdus bei taisykles.
Periodiškas himno giedojimo tam tikrais valstybei svarbiais momentais procesas yra lojalumo politinės galios struktūroms patikrinimo, reiškimo ir kūrimo mechanizmas. Jeigu himnas bus “prijaukintas”, jei taps kasdienišku – jo garsai liausis kėlę baimę ir pagarbą, nebereikalaus atsistoti, susikaupti, išsitiesti ir pasitemti (čia tokia kūno dresūra: laikysena giedant himną – tai laikysena galios akivaizdoje, ideali pavaldinio poza). Tada himnas nebebus himnas, tik paprasta dainelė, o “nacionalinės valstybės” idėja pamažu praras sakralumą, kuriuo apsigaubė šio ir kitų analogiškų mechanizmų dėka.
Viduramžių visuomenėse buvo tokia karnavalo institucija: tai metas, kai leista tyčiotis iš visko, kas “šventa” – iš religinės, politinės, socialinės tvarkos. Vardan tos tvarkos stabilumo (išjuokta tvarka nėra nepakeliama). Linksma ir naivi tvarkos profanacija netgi neapsiribojo karnavalu – ji persmelkė visą kasdienį gyvenimą. Moderni nacionalinė valstybė nebeturi šio humoro jausmo: šaipytis iš savo simbolių ji nenumato nei laiko, nei vietos. Jos tikslas – absoliučiai lojalus pilietis, kuris simbolius vartotų tik pagal instrukcijas, palydėdamas juos atitinkamais kūno refleksais.