Karjeros pradžia
– Kada pajutote, kad norite būti teisėja? Ar teisingumo jausmas Jums buvo įgimtas?
– Manau, dar ankstyvoje vaikystėje mane žeidė teisingumo stoka, visada norėjau ieškoti teisybės ir ką nors daryti. Vaikystėje buvau stropuolė ir dabar daug dirbu – ką darau, stengiuosi padaryti taip, kad sąžinė būtų rami. Deja, tai ne visada įmanoma. Kaip teisininkei dažnokai tenka susidurti su moraline problema, kai turi spręsti taip, kaip reglamentuoja teisės aktai, o ne vadovautis jausmais.
Kartais sprendimai būna skaudūs, bet stengiuosi, kad jie būtų teisingi. Įstojusi studijuoti teisę supratau – jei ką pasieksiu, tai tik savo darbu ir žiniomis. Baigiau raudonu diplomu, nes labai norėjau dirbti katedroje. Sąjūdžio pradžioje teisininkams buvo sunkūs laikai, mokėmės iš tarybinių vadovėlių, bet seniems pagrindams jau buvo taikomi nauji principai. Teoriniu požiūriu SSRS Konstitucija žmogaus teisių gynimo požiūriu yra laikoma viena geriausių pasaulyje, bet esmė ta, kad tie principai niekada nebuvo įgyvendinami praktiškai.
– Nors sakoma, kad moterys turi tobulesnį, įgimtą teisingumo jausmą, vis dėlto daugelis teisėjų – vyrai. Kaip jaunai moteriai pavyko įsiterpti tarp tokių griežtų ir solidžių vyrų?
– Reikėjo laimėti konkursą. Europos taryboje – tarptautinėje regioninėje organizacijoje dalyvauja 46 valstybės. Pernai paskutinis prisijungė Monakas. Kiekvienai šaliai atstovauja vienas teisėjas. Moterų yra 11. Aš išties esu jauniausia, bet man neteko patirti jokios diskriminacijos net menkiausiu aspektu. Nacionaliniai teisėjai atstovauja savo valstybės teisinei sistemai, jie turi dalyvauti nagrinėjant tos šalies bylas. Vienintelė bėda su kuria susiduria teisėjai skirstant darbus, skirtingi bylų skaičiai iš atskirų šalių. Dabar teisminio nagrinėjimo laukia apie 80 tūkstančių bylų, apie pusę jų yra iš 4 valstybių: Rusijos, Turkijos, Rumunijos ir Lenkijos. O štai mūsų sekcijoje esanti San Marino teisėja per visus praėjusius metus teturėjo vieną bylą. Lietuviai gana aktyvūs, kasmet vidutiniškai pateikia po 500–600 bylų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas nėra vadinamųjų struktūrinių, itin esminių problemų, kurios lemtų tūkstančius bylų. Štai Turkijoje, kovojant su terorizmu, akivaizdūs ypač grubūs atskirų asmenų teisių pažeidimai.
– Dėl ko dažniausiai skundžiasi Lietuvos piliečiai?
– Mūsų žmonės nenori suvokti, kad Europos žmogaus teisių teismas nagrinėja tik tam tikros kategorijos bylas. Tai nėra visų skundų tenkinimo institucija. Todėl Strasbūro teismas atmeta per 90 proc. bylų kaip nepriimtinų. Filtravimo funkciją atlieka trijų teisėjų komitetas. Strasbūro teismą sudaro trys pakopos: pirmoji – komitetas, kuris nagrinėja vadinamąsias nepriimtinas bylas.
– Ar prezidento Rolando Pakso bylą jau nagrinėjote?
– Dar ne. Ji registruota Strasbūre kaip ir 600 kitų bylų iš Lietuvos ir laukia eilės, kad komitetas nuspręstų, ar ji bus nagrinėjama toliau. Kadangi bylų daugėja, tai nagrinėjimas trunka kelerius metus. Lietuviškų bylų padėtis nėra bloga, dabar baigiame 2002 m. komitetines bylas, o štai iš Turkijos šiuo metu nagrinėjamos bylos pateiktos dar 1997 m.
– Ar Strasbūro teismas neketina didinti savo pajėgumų?
– Pernai priimtas naujas Konvencijos protokolas, kuris reformuoja teismą ir bando suaktyvinti nagrinėjimo procedūrą, įvedant tam tikras naujas bylų nagrinėjimo grandis. Bet šis protokolas įsigalios, kai jį ratifikuos visos šalys – kol kas tai padarė tik 12 valstybių.
– Kada bylos nagrinėjime dalyvauja pats pareiškėjas?
– Viešai nagrinėjamos tik ypač sudėtingos bylos, kai yra labai rimtų teisinių aspektų ar aplinkybių. Bylose prieš Lietuvos Respubliką nuo 1995 m. buvo tik du žodiniai nagrinėjimai, viena iš jų – Henriko Daktaro byloje.
– Ar sudėtinga parašyti skundą Strasbūrui?
– Skundai rašomi lietuviškai. Teoriškai galima gintis ir be advokatų, tačiau tik tada, kai išnaudotos visos tiesos ieškojimo galimybės Lietuvoje. Norintieji skųstis Strasbūro teismui, turėtų gerai išnagrinėti Konvencijos tekstą. Apskritai Lietuvoje gerokai trūksta teisinio švietimo. Jį turėtų aktyviau organizuoti žmogaus teisių srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos. Kita vertus, žmonės ir patys Konvencijos tekstą gali rasti internete. Baigiama leisti ir mano bei kolegos Kęstučio Čilinsko knyga „Žmogaus teisių apsaugos problemos Lietuvos Respublikos ir Tarptautinėje teisėje“.
Laimi ne tik galingieji
– Ne kartą manęs klausė, kodėl teismus laimi tik mafijozai arba valstybės politikai. Tai nėra visai tiesa, bet būtent jie dažniausiai gali pasisamdyti tikrai gerus, kvalifikuotus advokatus, kurie tinkamai parašo skundus. Yra atvejų, kai žmonės patys gina save ir laimi. Svarbu – dėl ko skundiesi.
– Bet daug kam tenka nusivilti?
– Tiesiog nereikia turėti nerealių vilčių. Nors vienas pilietis mums net eilėraštį yra atsiuntęs: „Strasbūras – vilties šaltinis teisybės ieškantiems, nuskriaustiems Lietuvos asmenims“. Deja, Strasbūro teismo kompetencijoje – tik griežtai reglamentuotos žmogaus teisių pažeidimo sritys. Pavyzdžiui, aiškinamasi ar buvo laikytasi Konvencijoje reikalaujamo absoliutaus neišvengiamumo atimant kitam gyvybę. Iš Lietuvos turime kelias labai liūdnas bylas, kai policijos pareigūnai panaudojo šaunamąjį ginklą stabdydami mašinas ir nušovė žmones. Strasbūro teismas nenagrinėja privačių asmenų ar privačių organizacijų skundų. Yra daug moraliniu ir socialiniu aspektu neliečiamų temų, todėl skųstis dėl neteisingai nustatyto pensijų ar socialinių išmokų dydžio beprasmiška – tai reglamentuoja valstybės.
– Kai žmogus laimi bylą prieš Lietuvą, ar tai suvokiama kaip didelė negarbė valstybei?
– Europos žmogaus teisių teisme pralaimėjusi valstybė turi puikią progą ištaisyti savo teisės aktus, paanalizuoti klaidas, jas įvertinti ir pasimokyti iš jų. Kiekvienas toks atvejis sudaro sąlygas siekti geresnio žmogaus teisių užtikrinimo. Dėl įvairių anksčiau egzistavusių baudžiamojo proceso normų, prieštaravusių Konvencijos nuostatoms, ar neteisėtų Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmų bylas prieš Lietuvą laimėjo Audrius Butkevičius, Arvydas Stašaitis, Juozas Jėčius, Algis Grauslys, Adolfas Šleževičius ir kiti. Bylas laimėjusiems ieškovams Lietuvos valstybė buvo priversta išmokėti kompensacijų daugiau nei už 400 tūkst. Lt. Bet tų įstatymų spragų, dėl kurių buvo pralaimėtos minėtos bylos, jau nebėra.
Naujos patirtys
– Jūs – karjeros moteris? Tokiomis dabar svajoja būti ne viena jauna mergina. Kokios savybės tokiam žmogui svarbiausios?
– Reikia daug valios, užsispyrimo, atkaklumo, žinių, kalbų mokėjimo. Visada labai griežtai planuoju savo laiką ir nuolat ko nors mokausi. Esu iš kaimo, tiesa, ir dabar man ten geriausia, kur tėra šeši namai ir dvasios ramybė. Bet dar mokykloje supratau – jei nori ko nors gyvenime pasiekti, reikia dirbti.
– Mums šnekant, jau porą kartų pastebėjau, kad kalbėdama apie Strasbūrą, sakote „pas mus“. O juk gyvenate ten nepilnus metus?
– Vieta susijusi su mano darbu yra ir mano pačios vieta.
– Išvažiavote su dešimtmete dukterimi Vytare – ar nebuvo sunku?
– Dar ir kaip, ypač, kai pirmus mėnesius, atrodo, griūte užgriuvo buitinės nesėkmės: atsakė butą, vėlavo atvežti baldus, gedo kompiuteris, sudaužė mašiną, vos susikalbantį prancūziškai vaiką teko leisti į prancūzišką mokyklą. Bet mudvi per trumpą laiką daug ko išmokome. Mergaitę perkėlė į aukštesnę klasę. Per šiuos metus ji labai subrendo, tapo savarankiška. Ten mokykloje į vaiką žiūri kaip į asmenybę, auklėjimas gal kartais net per daug liberalus. Bet mokykla puikiai pritaikyta kitataučių vaikams. Labiau nerimauju, kaip ji adaptuosis, kai po šešerių metų vėl grįšime į Lietuvą.
– Ko labiausiai trūksta?
– Lietuviškos duonos su silke – tikrai ne, nes labai daug atvažiuoja draugų ir atveža. Valgome dažnai namie, nes vaikui ten įprastas maistas neskanus. Tačiau trūksta šeimos, geriausių draugių, kurioms gali ant peties išsiverkti, negalvodama, ką jos paskui apie tave pasakys. Nors teisėjų santykiai labai šilti – kai žuvo mano brolis, visi man buvo labai dėmesingi, atidūs, tikrai draugiški.
– Bet ir Jūs pati visiems pirmoji į pagalbą atbėgate, neišpuikote. Kaip randate laiko vaikystės draugams, artimiesiems?
– Jei sunku kitam, aš visą laiką stengiuosi padėti, nes nežinau, kas gali nutikti ir mano gyvenime. Bet reikia kartais išmokti pasakyti ne, kartais – žmonės nejaučia ribų. Lietuvoje per daug žavimasi materialinėmis vertybėmis, o per mažai žmogiškomis. Ir per daug dėmesio skiriama išorei. Visi labai išsipuošę, bet sukaustyti, kompleksuoti. Parvažiavusi užėjau į prabangią parduotuvę, buvau su džinsais ir marškinėliai, tai vos neišprašė pareiškę, kad čia viskas labai brangu.
– Strasbūro teisėjos atlyginimas ant kaktos nebuvo parašytas. Negi Prancūzijoje kitaip?
– Ten nieko nestebina dviračiu važiuojantis aukštas pareigūnas ar laisvalaikiu sporiniais bateliais vaikščiojanti turtinga dama. Jie labai brangina savo laisvalaikį, sveikatą ir laisvę.
– Ką veiksite Lietuvoje per atostogas?
– Bendrausiu su draugais, tobulinsiu prancūzų kalbą.
CV: Danutė Jočienė – Strasbūro teismo teisėja. Dėstė VU tarptautinės teisės katedroje. Nuo 1997 m. iki praėjusio spalio dirbo Europos teisės departamente. 1999 m. apgynė daktaro disertaciją „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymas valstybėse ES narėse“. Knygų ir daugelio mokslinių straipsnių Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo tematika autorė.