Projekto „Misijas Sibiras“ dalyviai su V. Babarikina, kurios mergautinė pavardė Braškytė, susipažino tolimojoje Igarkoje. Atvykę sutvarkyti didžiausių lietuvių tremtinių kapinių Sibire komandos nariai vos 5 tūkst. gyventojų beturinčiame mieste čia gyvenančių lietuvių nesutiko. Tačiau apie lietuvių paliktas šaknis šioje amžinojo įšalo žemėje byloja kai kurių gyventojų likusios lietuviškos pavardės.
Nors V. Babarikina su Lietuva jokių ryšių neturi, sužinojusi, kad Igarkoje lankosi ekspedicija iš Lietuvos, moteris iškart užmezgė su „Misijas Sibiras“ komanda ryšį.
Ekspedicijos narius V. Babarikina aplankė netoli lietuvių kapinių esančioje stovykloje, kurioje „Misija Sibiras“ dalyviai gyveno 8 dienas. Aplankyti jaunimo moteris atvyko ne tik su daugybe atsiminimų apie lietuvį tėtį, bet ir pačios keptais blynais ir virtu kisieliumi.
„Pamenu, kai vaikystėje eidavome į kapines, visada turėjome blynų ir kisieliaus“, – pasakojo moteris.
V. Babarikinos mama – rusė, tėtis – Algis Braškys, kuris į Igarką pateko su dar 5 tūkst. lietuvių, kurie į šį atšiaurų kraštą buvo ištremti 1948 m. vasarą. Tėčio moteris neteko būdama 14 metų. Jis nuskendo Jenisiejuje.
„Jo kūno taip ir nerado, todėl jam paminklas yra pastatytas naujose rusų kapinėse“, – teigė viešnia stovykloje.
V. Babarikina pasakojo, kad po tėvų vestuvių jos mama atsikraustė į tėvo šeimą.
„Močiutė turėjo tris vaikus. Jie tarpusavyje kalbėdavo lietuviškai. Mama, žinoma, nieko nesuprato. Lietuvių kalbos taip ir neišmoko. Vaikystėje taip pat nepamenu, kad tėvai būtų bandę kalbėti lietuviškai“, – prisiminė ji.
Vis dėlto moteris su džiaugsmu pasakojo, kaip tėtis išmokė ją lietuviškai skaičiuoti iki dešimt.
„O kodėl kalbos neišmokau? Dabar galvoju, kad bijojo tada žmonės. Buvo baimė. Kai jie buvo čia atvežti, tėtis šiek tiek pasakojo apie tai, kad vežė vagonuose, plukdė baržomis. Pasakojo, kad nežinojo, kur veža, galvojo, kad sušaudyti. Visi bijojo, - savo tėčio prisiminimais dalijosi igarkietė. – ėtis man davė visišką laisvę, dėl to gal ir neišmokau kalbos. Gal laukė, kol paaugsiu, o tada pradės mokyti, bet tėtis nuskendo, kai man buvo 14 metų“.
Nors šiek tiek detalių apie tėčio tremtį į Igarką V. Babarikina vis dar nešiojasi savyje, vis dėlto ji pripažįsta, kad tėtis labai daug neatviravo apie tai, kas liko už Igarkos ribų.
„Buvau maža, apie tai, kas įvyko su tėčiu daug nekalbėjome. Tik jis labai dažnai prisimindavo savo tėtį: kaip jie jodinėdavo arkliu, važiuodavo vežimu, gamtą. Kai jie atvyko čia, jiems buvo labai sunku: tėtis taip ir nepradėjo lankyti mokyklos, nes turėjo iškart pradėti dirbti. Mes niekada nekalbėjome, kas iš tiesų įvyko“, – pasakojo pašnekovė.
V. Babarikinos tėčiui buvo 7 metai, kai jis su šeima buvo ištremtas į užpoliarę.
A. Braškiui vis dėlto pavyko baigti dvi klases. To neužteko, kad jis galėtų gerai rašyti rusų kalba.
„Tėtis labai prastai rašė rusiškai. Paprašė manęs, kad išmokyčiau jį rašyti. Aš jam diktuodavau diktantus, o jis visur rašydavo minkštumo ženklą – kur reikia, kur nereikia. O aš jam visada rašydavau dvejetus“, – prisiminusi vaikystę kalbėjo igarkietė.
Susigraudinusi moteris prisipažino, kad tėtį ypač mylėjo: su juo praleisdavo daug laiko, nuolat klausinėdavo, kodėl ateina naktis, kodėl išaušta rytas.
„Nors tėtis buvo baigęs tik dvi klases, labai daug žinojo, daug pasakodavo, aiškino. Turėjome labai artimą ryšį su juo“, – teigė moteris.
Pati V. Babarikina rašo eiles. Kai kurios jos skirtos Igarkai, jos gamtai, tačiau po pažinties su lietuviais moteris pažadėjo, kad sukurs eilėraštį ir Lietuvai.