Pavyzdžiui, mus kamuoja vadinamasis etinis paradoksas – būtinai reikia stengtis gyventi moraliai, nors tai jokiu būdu negarantuoja asmeninės laimės. Dažnai darbštūs ir pamaldūs žmonės patiria daug nelaimių. Todėl nuolat egzistuoja pagunda manyti, kad Dievo ir žmonių įstatymus laužantys tipai yra kur kas laimingesni. Nors ir jie neapsaugoti nuo nelaimių.

Atrodo, kad lietuviai yra geri žmogiškosios prigimties paradoksų žinovai ir gabūs gyvenimo situacijų interpretatoriai. Tik dažniausiai ta interpretacija būna pernelyg rimta ir niūri. Mat lietuvis tradiciškai ir net iškilmingai akcentuoja visų žmogiškųjų paradoksų pabaigą – tą neišvengiamą „slinkties nebūties link“ tragizmą. Jeigu lyja lietus, lietuvis dažnai sako: „Baisiai lyja, bulvės paskęs, šienas supus“. Jeigu šviečia saulė, jis sako: „Neapsakomas karštis, viskas išdžius, nebus grybų“ ir pan. Jeigu graži vasara, pamaldus lietuvis taria: „Vasarą užmirštamas tikrasis dvasingumas, per atostogas bažnyčios beveik tuščios. Vasara yra didžioji gundytoja, pinigų eikvotoja ir tikra žmogaus dvasios žudikė“.

Jau pats bambėjimas yra tapęs dvasingumo požymiu. Toks dvasingumo modelis daug kam patrauklus savo valstietiška išmintimi, nes jam būdinga nepaneigiama tragiško galo argumentacija. Prieš tokią argumentaciją sunku atsilaikyti ne tik vasaros atostogų džiaugsmui, bet ir pačios Evangelijos žiniai.

Tomas Šernas:
Juk negali įsivaizduoti gyvenimo – jį reikia tiesiog gyventi. Nes pačiam, o ne kokiai nors garbingai institucijai, reikės atsakyti prieš Dievą už savo ne įsivaizduotą, bet visiškai realų gyvenimą.

Tikrai sunki žmogaus gyvenimo našta. Visi gyvūnai kaip gyvūnai, bet žmogus tarsi sukurtas kitokiam likimui. Tik žmogus gali būti tikrai laisvas. Tik jis gali save ir savo artimą pavergti keisčiausiomis ir rafinuočiausiomis formomis. Pavyzdžiui, dėl ideologinių priežasčių nemėgti vasaros arba žiemos.

Biblija skelbia, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, amžinam džiaugsmui – tačiau už protėvių nepaklusnumą ištremti iš rojaus. Jaučiamės didingi, suvokiame savo mirtingumą ir miglotai ilgimės rojaus. Gal todėl mums ypač patinka vasara ir atostogos prie palmių, kad ir netikrų.

Vasaros atostogų ir kelionių šurmulyje turbūt slepiasi pasąmoninė pastanga užmiršti, nutolinti tragišką „slinkties nebūties link“ jausmą. Gražu pažiūrėti kaip iš sostinės penktadieniais nenutrūkstamu srautu važiuoja žmonių ir alaus prikrautos mašinos. Visi nors trumpam bėga iš miesto.

Anksčiau keliauti didelio pasirinkimo nebuvo, tad pirmuoju Lietuvos turistu-piligrimu, pasiekusiu Palestiną ir aprašiusiu kelionę, tapo kunigaikštis Radvila Našlaitėlis. Buvo pramintas Našlaitėliu todėl, kad išsižadėjo savo tėvo protestanto.

Atrodytų, važinėjimas po pasaulį ir net šventų vietų lankymas yra be galo dvasingas užsiėmimas. Bet kunigas, teologijos daktaras Martynas Liuteris, kritikuodamas dvasingą dykaduoniavimą, bastymąsi, anuomet labai paplitusį vienuolių elgetavimą ir maldininkų keliones į Šventąją Žemę rašė maždaug taip: „Kodėl aš turėčiau vykti į Palestiną aplankyti Kristaus kapo? Juk ten jo nėra, kapas tuščias. Kodėl turėčiau žiūrėti į gatves, kuriomis jis vaikščiojo, jeigu jis – mano širdyje? Ar neužtenka mintimis ten nukeliauti ir įsivaizduoti jo gimtinę?“

Įdomu, ką apie dabartinę atostogų ir piligriminių kelionių industriją pasakytų garbieji reformatoriai? Turbūt vėl bandytų atskirti svarbius dalykus, kuriuos reikia žinoti ir gerbti, nuo mažiau svarbių, kuriuos pakanka įsivaizduoti. Gal šiandien jie siūlytų ne įsivaizduoti atostogas, bet iš tikrųjų pailsėti.

Žinoma, galima įsivaizduoti vasaros atostogas kaimo sodyboje prie upės, grybavimą gražiame miške – įsivaizduoji renkantis gražius grybus, paskui verdantis juos ir vaišinantis šeimą. Tik kas iš to, jei negrybauji ir šeimos neturi?

Juk negali įsivaizduoti gyvenimo – jį reikia tiesiog gyventi. Nes pačiam, o ne kokiai nors garbingai institucijai, reikės atsakyti prieš Dievą už savo ne įsivaizduotą, bet visiškai realų gyvenimą.

Išties, esame vaizduotės ir kuriamų įvaizdžių nelaisvėje. 90 proc. politikos technologijų, aukštosios mados ir pornografijos industrijos yra pagrįsta būtent vaizduotės galia ir žmogaus lūkesčiais. Todėl net pragmatiškai niūriu dvasingumu pasižymintys lietuviai užkimba ant savo vaizduotės piešiamų grožybių. Nuo reikalų pavargusiam žmogui net švelnus žiogų čirškimas gali priminti mobiliojo telefono skambutį. Tai ne turtingos vaizduotės padarinys, bet realaus gyvenimo diagnozė. Todėl realius ir svarbius gyvenimo dalykus, tokius kaip meilė, tikėjimas, darbas ir atostogos, reikia su Dievo palaima atlikti, įvykdyti, bet ne įsivaizduoti. Reikia gyventi pagal sezoną – vasarą mėgautis šiltu oru, žalumynais ir baltomis kelnėmis. Ruduo vis tiek ateis, bet kiekvienam metui pakanka savo vargo. Gyvenkime, kol galime gyventi.

Šaltinis
Savaitraštis "Laikas"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją