Tačiau kas nutiko tam raudonam miestui, sovietų imperijos vakarų fronto tvirtovei?
Šiame mieste niekada nesijauti vienišesnis, nei aplink šurmuliuojant tradicinei Jūros šventei - kai visur skamba muzika, o gatvėse malasi tūkstančiai žmonių. Tada Palanga ir visi jos kurortiniai ypatumai atklysta į Klaipėdą. Na, o pats miestas savo grožiu ir dvasia primena remarkiškąjį tarpukario Berlyną.
Šiemet šventė truko pusketvirtos dienos – nuo liepos 22-os iki 24-os – sekmadienio. Pradžiai pasirinktas Baltic Sprint Cup regatos etapo apdovanojimas. Būtent įspūdingų jachtų pasirodymas uostamiestyje, kurios čia užsiliko iki sekmadienio, buvo gražiausia šventės dalis. Savo laivuose vakarus leidę vokiečiai skaičiavo jiems rodomus nacistinius saliutus ir neaiškų veblenimą ala „Hitler Kapput“. Savo istorijos išmanymą demonstravo bent vienas iš pusšimčio padauginusių klaipėdiečių.
Penktadienį pradėjo veikti tradicinė mugė, kurioje dalyvavo būrys tautodailininkų, kitų laisvųjų menininkų ir šiaip, turgaus prekeivių, siūlančių kinietiškus žaislus.
Iškilmėms pasirinktas puikus muzikinis fonas – garbaus amžiaus tautinės muzikos ansamblis dėjo visas pastangas, jog renginys būtų panašus į Šiluvos atlaidus.
Piliavietėje ir ceche visą savaitgalį vyko šiuolaikinio meno festivalis „PLARTFORMA“. Jam turbūt mažiausiai ką prikiši. Juolab kad renginio šventės organizatoriai galėjo mąsliai teigti, kad šventė nebuvo vienpusiška – kiekvienas čia galėjo rasti kažką savo.
Ir tesidžiaugia tie, kurie kažką rado. Vienaip ar kitaip, šventės tikslinė auditorija buvo pakankamai griežtai orientuota. Renginys buvo skirtas vidutines pajamas gaunančiam miegamųjų rajonų gyventojams ir jauniesiems betono džiunglių auklėtiniams, kuriems šventės iškilmės – ta reta proga apsilankyti keistame ir dažnam neįdomiame miesto centre.
Jūros šventė, kaip niekas kitas, priverčia Klaipėdos medikus dirbti visu pajėgumu. Šie metai – ne išimtis. Įvairios smurtinės traumos, neblaivių piliečių muštynės miesto centre nieko nestebina. Tai yra šventinė nuotaika. Tokia yra Jūros šventės dvasia.
Šiemet miesto taryba pasirūpino, jog centre nebūtų galima prekiauti alkoholiniais gėrimais stiklinėje taroje. Tai sveikintinas sprendimas, juolab kad anksčiau pakankamai daug žmonių nukentėdavo nuo vadinamųjų „butelių paklydėlių“ – švystelėtų per petį ir, savo nelaimei, trinktelėjusių ne į grindinį, o į miestelėno galvą. Tačiau potencialią alkoholio stokos problemą išsprendė prekeiviai, dviejų šimtų metrų ilgio Tiltų gatvės atkarpoje pastatę bent tris alaus palapines, kur bokalas Švyturio Ekstra kainavo nei daug, nei mažai - keturis litus. Beje, šauniai suplanuota ir šių palapinių „dislokacijos“ vieta – viena iš jų stovėjo gatvės pradžioje, ties įėjimu į šventės zoną – tam, kad visi žiūrovai, būriais plūstantys nuo autobuso stotelės, iš karto galėtų „užsipirkti“.
Nuo čia ir prasideda nacionaliniai šventės ypatumai: gėrimas, snukiadaužis ir lengvinimasis kur tik papuolė. Kiekvienas pabuvojęs uostamiestyje veikiausiai žino, jog viešųjų tualetų šiame mieste paprasčiausiai nėra. Tiesa, kelios rodyklės lyg ir rodė menamą biotualetų buvimo kryptį, tačiau jų skaičius gerokai nusileido geltonoms Švyturio palapinėms. Todėl miestiečiai nesivargindami laistė senamiesčio namų sienas. Kaip teigė vienas gyventojas, tai dar būtų pakenčiama, jei ateitų dešimt ar dvidešimt. Tačiau traukia būriais. Pasirodo, ir šiemet pasirūpinti tokia aiškia ir suprantama problema šventėms rengėjams buvo per sunku.
Tačiau grįžkime prie programos – o prie jos visada grįžtama po keturių-penkių bokalų alaus ir ko nors stipresnio. Penktadienio vakarą kruizinių laivų terminale vyko koncertas „Buriuok in rock“. Muzikos kokybės prasme jis nevertas spaustuvės dažų. Šeštadienio vakarą teatro aikštėje Egidijus Sipavičius rėkė publikai, jog šį koncertą dovanoja alaus darykla ir nuo scenos kartais garsiai sušukdavo – „Švyturys“, norėdamas, jog publika pakartotų. „Švyturys“ – atsakydavo jam spiegiančių vaikų balsai iš scenos prieigų. Finalinis sekmadienio koncertas buvo bent kiek geras. Gyvai pamatyti Andriaus Mamontovo susirinko didžiulės minios. Jurga Šeduikytė nežavėjo, tačiau uostamiesčio simbolis – grupė „Studija“ – publiką užvedė bematant. Mamontovui, dainavusiam senus „Foje“ hitus, tereikėjo viską užbaigti. Skambant „Laužo šviesai“ nugriaudėjo fejerverkai – ir tie, palinkę prie šlapių senamiesčio namų sienų, pagaliau pakėlė galvas.
Tiesa, kiekvieną vakarą, net ir pasibaigus oficialiai programai, ji dar tęsdavosi iki trijų-keturių nakties. Populiariausia, nors to oficialioje programoje nebuvo - įsitaisyti kur ant laiptų ir tuštinti atsineštą tarą, ar kur priparkavus savo pusamžį BMW, „užsikurti“ klubinės muzikos ir linksmintis nesitraukiant nuo automobilio. Kažkas stebėjosi – kam tada suvis važiuoti iš kiemo?
O tokia „Jūros šventė“ kartojasi kasmet – kičas, alkoholis bei kultūrinė anoreksija žudo taip vadinamą šiuolaikinio miesto dvasios simbolį. O gal tokia ir yra šiuolaikinė dvasia?
Tuomet, dar gerokai anksčiau, Juozas Aputis neklydo – raudoname mieste prie jūros vargu, ar rasi antikvarą. Tiesa, lombardų čia - ligi valios. Ir senas miestietis fatališkai pasakys - kiekvienam savo.