- Kad Kaune atsirastų nauja privati ugdymo įstaiga, turi būti tam tikros prielaidos. Ar manote, kad dabartinis pradinis ugdymas netenkina tėvų ir vaikų poreikių, todėl jį reikia tobulinti?, - savaitraštis paklausė N. Pačėsos.
– Integruotas ugdymas tampa kur kas pranašesniu ir didesnius rezultatus leidžiančiu pasiekti metodu. Labiausiai pažįstamas ir išpopuliarintas yra Suomijos modelis, kur visa sistema remiasi integralumo idėja. Iki šiol Kaune neturėjome institucijos, kuri tai darytų. Valstybinėms mokykloms būtų labai sudėtinga persitvarkyti. Kada tai įvyks – tik laiko klausimas.
Įprastinės mokyklos propaguoja tradicinį mokymo būdą, kai visas ugdymas yra suskirstytas į dalykus. Metodas, kai didesnis informacijos ir žinių kiekis lemia geresnius rezultatus, nebūtinai yra blogas, bet jis ribotas. Jis yra fragmentuotas, išskaidytas į atskirus dalykus, o dabar visose sferose vyrauja visuminis požiūris į gyvenimą.
Tradicinis mokymo metodas gimė tada, kai trūko žinių, kai jų buvo galima gauti tik iš mokytojo, o knyga buvo vienintelis žinių šaltinis. Šiandien informacijos kiekis yra tiesiog nesuvokiamas, o kanalų – gausybė. Vaikai nuo 2−3 m. jau pradeda naudotis informacijos kanalais ne tik pasyviai, bet ir proaktyviai, patys iš tos aplinkos pasiimdami informaciją.
Vaikams tampa visiškai svetima informaciją priiminėti tiesmukiškais ir mažomis dozėmis būdais, nes jie gyvena aplinkose, kuriose veikia daugiakanalė informacijos sistema, kur daugybę dalykų darai pasitelkdamas įvairius prietaisus ir net negalvoji, kaip tai darai
Mokymosi aplinka turi artėti prie gyvenimo ne tik savo dinamika, informacijos įvairiapusiškumu, bet ir mokymo metodais, kurie vaikui būtų suvokiami, prasmingi.
Dažnai tradiciniame ugdyme didžiuliai informacijos kiekiai, informacijos kartojimas atrodo neprasmingi, nes neaišku, kaip tai bus panaudota gyvenime, kokių rezultatų duos.
Vaikui liepiama mokytis, sakoma, kad to reikės ateityje. Pradinėse klasėse vaikui tai yra nesuprantama.
Lietuvoje, Kaune, reikia mokyklos, atnešančios gerąją Vakarų praktiką, kur vaikai galėtų mokytis įtraukiančiu, įdomiu, visuminiu ir efektyviu būdu.
- Užsiminėte apie Suomiją, kurioje vaikai beveik neturi darbų, nelaiko egzaminų. Ar pritariate, kad namų darbai nereikalingi?
- Mokykloje skirtas laikas turi būti išnaudotas efektyviai. Tai reiškia, kad mokomės tam, kad pasiektumėme rezultatus. Po mokyklos laikas turi būti skirtas kitiems dalykams, specifiniams gebėjimams lavinti, pomėgiams. Ką suteikia namų darbai? Vaikai labai anksti pradeda gyventi sąmyšio sąlygomis: mokykloje ką nors darė, bet nespėjo, per mažai padarė, tada turi dirbti namuose, o ten laikas neribotas, namų darbų ruoša gali trukti ir kelias valandas. Paskui imama kalbėti apie balansą tarp darbo, laisvalaikio ir šeimos, bet jį pažeidžiame jau pradinėse klasėse. Vaikai visą dieną nieko kito nedaro, tik yra užimti reikalais, susijusias su mokykla.
Namų darbai dažnai tampa bausme. Jie gimsta iš to, kad ko nors nespėjai klasėje arba tai, ką darei klasėje, dar reikia pakartoti. Ir vaikui, ir suaugusiajam tai neatrodo prasminga. Šis sudėtingas darbas neteikia jokio džiaugsmo ar įdomumo, yra neprasmingas. Suomijoje to nėra, ten svarbiausias tikslas – išlaikyti aukštą vaikų motyvaciją. Visi tyrimai rodo, kad tik tada vaikas ir suaugusysis gali pasiekti aukštų rezultatų. Jei man įdomu, jei aš įsitraukęs, visada pasieksiu daugiau nei tada, kai man tai primesta.
Egzaminai ir vertinimas iškreipia mokymosi prasmę, nes orientuojamasi į pažymį, kuris nėra objektyvus. Visa aplinka vaikui pradeda sakyti, kad mokomės tam, jog išlaikytume testą. Tai iš karto suranguoja vaikus. Suskirstymas į geresnius ir blogiausius, šiems nesuteikia motyvacijos.
Esmė yra individualizuoti vaiko pasiekimus. Jis turi matyti savo pažangą ir būti laimingas, o ne lygintis su tuo, kuris geresnis. Mokytojų tikslas yra vaikui leisti pajusti pažangą.
Ugdymo tikslas yra kiekviename pastebėti jo stipriausius gebėjimus, kompetenciją ir tai išryškinti, stiprinti. Tada visi vaikai tampa svarbūs ir reikalingi, o ne suskirstyti į tuos, kurie gerai moka ir blogai moka.
Suomiai labai vengia reitingavimo, ten nėra mokyklų, mokytojų reitingų. Jie sako, kad šeimos, vaikai turi pasitikėti visa švietimo sistema.
- Jūsų mokykloje vaikai taip pat negaus namų darbų?
- Nebus namų darbų, paremtų kartojimu ir papildomu darymu. Namų darbai turi būti įdomi veikla, kuri galėtų konkuruoti su filmo žiūrėjimu ar stalo žaidimu. Kitaip sakant, kad ruošdamas pamokas vaikas jaustų malonumą, įsitrauktų į veiklą.
Reikia sugebėti suformuoti namų darbus, skatinančius kuo nors domėtis, aprašyti, vizualizuoti, klasėje pristatyti ir papasakoti. Tada vaikai įsitraukia, jaučiasi sudominti. Tai ugdo ir vaiko savarankiškumą, nes jis pats renkasi, kiek ir kokios informacijos ieškoti, kaip pateikti, aprašyti. Taip ugdome savarankiškų žmonių kartą, o ne tokių, kurie gali tik pakartoti tai, ką pasakė mokytojas.
- Sakote, kad vaikų gradacija nereikalinga. Nerašysite jiems pažymių?
- Pagal bendrojo ugdymo programą, skirtą pradiniam ugdymui, pažymių negali būti. Tai įtvirtina nuostatą, kad vaikai labai anksti nepatirtų neigiamos konkurencinės aplinkos. Tai nereiškia, kad nėra įvertinimo. Jis pateikiamas aprašant vaiko kompetencijas, gebėjimus, pažangą, paaiškinant, ką veikas geba, kur turėtų pasitempti. Šis įvertinimas turėtų būti ekspertinis, nukreiptas ne į išmoktų žinių lygį, bet į vaiko mąstymo, interpretacinių gebėjimų ir pažangos lygį.
– Iki šiol dirbote su suaugusiaisiais. Ar perėjimas prie vaikiško amžiaus „klientų“ nesukels prisitaikymo sunkumų?
- Be abejo, tai yra nauja patirtis, bet viską vienija ugdymo filosofija.
Svarbu, kad ugdant būtų aiški prasmė, kad mokinys suprastų bet kurio užsiėmimo tikslą. Tikiu, kad tada atsiranda motyvacija. Ar su studentais, ar su vaikais – visada pasieksi geresnių rezultatų, jei jie jausis įsitraukę, dirbs kartu, turės savarankiškų užduočių.
Kitas svarbus dalykas – pažinimo, atradimo džiaugsmo fiksavimas. Mokymasis turi teikti džiaugsmą, tai skatina mokytis. Kitaip mokymasis tampa kančia, kuri pasibaigia išlaikius egzaminus. Mūsų tikslas yra pasiekti, kad vaikas norėtų mokytis, o ne lauktų, kada mokslai baigsis. Kad vaikai suprastų, jog mokymasis vyksta visur ir visada. Mūsų tikslas – kitus gerbiantis, išsilavinęs, išprusęs žmogus, eruditas, norintis mokytis, pažinti ir augti.
- Akivaizdu, kad mokytojai jūsų mokykloje turės dirbti kitaip, nei yra įpratę. Ar pavyks rasti tiek mokytojų?
-Yra mokytojų, kurie net ir tradicinio ugdymo kontekste dirba integruotu būdu. Gyvename amžiuje, kai prie visko galima prieiti lengvai. Klausimas, ar mokytojas taiko tai, ar jam leidžia aplinka. Mokant integruotai, į mokymąsi integruojami aktyvūs, žaidybiniai metodai, įvairios aplinkos, skatinama tarpdalykinė integracija, kai tuo pačiu metu mokomasi kelių dalykų.
Mokant tradiciniu būdu, yra aiškiai apibrėžti formatai, dalykai, vadovėliai. Reikia nuolat ieškoti, kaip pamoką praturtinti, integruoti skirtingus dalykus, raiškos, kalbos gebėjimus. Tai reikalauja didelės meistrystės. Mokytojo kompetencija turi būti aukšta, kad jis gebėtų koreguoti pamokos metodiką.
- Jūsų įstaigos pavadinimas perša mintį, kad mokykla neapsiribos pradiniu ugdymu.
- Teisingai, planuojame progimnaziją, ateityje – ir gimnaziją. Norime turėti viso ciklo mokyklą, kad galėtume užtikrinti tęstinumą, pademonstruoti, kiek galima pasiekti taip ugdant.
Didžioji dalis švietimo sistemų pagrista požiūriu „daugiau yra daugiau“ – daugiau duosi, daugiau išmoksi. Suomiškojo ugdymo koncepcija remiasi principu „mažiau yra daugiau“. „Mažiau“ reiškia, kad reikia labiau koncertuotis, gilintis, o ne stengtis visko daug išmokti, pačiupinėti, nežinant, kur tai bus naudinga.
Kai ruošiamės egzaminui, į save prikemšame daug informacijos, praėjus kuriam laikui galvoje lieka labai nedaug. Gebėjimas turi likti. Kai išmokstame važiuoti dviračiu, tai mokame visą gyvenimą. Važiuodami sudėtingomis trasomis tobulėjame, tampame meistrais. Ugdymo esmė yra suteikti žinias, kurios liktų visam gyvenimui. Ar mums svarbu vaiką išmokyti daug datų, įvykių, pavardžių, ar išmokyti suvokti istorijos evoliuciją ir tendencijas? Juk tikslią datą ar pavardę gali bet kurią akimirką sužinoti. Todėl nuo didelio informacijos kiekio einame prie gylio, suvokimo, neapsikraunant pertekline informacija, kurios nereikės.
- Jums teks konkuruoti su šalia esančia Jėzuitų gimnazija, kuri atsirenka gabius vaikus ir pati yra viena geriausių Kauno mokyklų.
- Ugdyme vengčiau žodžio konkurencija. Mes ugdome žmones, kurie Lietuvą turi daryti vieta, geresne gyventi. Tai mus vienija, o ne skiria.
Kodėl turime konkuruoti? Dėl geresnių vaikų? Vaikų gebėjimai yra neriboti. Jei teisingai ugdai nuo ankstyvojo amžiaus, galima labai išplėsti vaikų rezultatus. Kai einame tradiciniu keliu, išgyvena kantriausieji, kurie pakelia didžiulius krūvius, tada lieka nedaug vaikų, dėl kurių visi pradeda peštis. Jei keisime ugdymo orientaciją, neabejoju, kad gabių žmonių turėsime kur kas daugiau.
- Nėra rizikos, kad dėl mokslo kainos (350 eurų per mėnesį) jūsų įstaigą rinksis tik turtingi tėvai, kurių atžalos nebūtinai yra talentingos?
Visi vaikai yra talentingi. Dabar bendrauju su vaikų tėvais. Ateina šeimos, kurios nusprendė investuoti į vaikų ateitį ir pasiryžo ko nors atsisakyti, mažiau atostogauti. Ir pasiturintys žmonės skaičiuoja pinigus. Jei netikėtų, kad čia vaikai gali gauti geresnį išsilavinimą, jie neleistų tų pinigų. Tėvus reikia įtikinti, kad mes galime suteikti pažangesnį išsilavinimą.
- Ar esate numatę mokesčio nuolaidų gabiems vaikams?
Pradinėje mokykloje negali būti jokių išskirtinių vaikų, niekas negali būti kuo nors geresnis ir nemokėti už mokslą. Kol kas 20 proc. nuolaidą taikome kitiems tos pačios šeimos vaikams.
- Gabūs vaikai – tarsi prakeiksmas mūsų mokyklose. Jie priversti nusileisti iki žemesnio lygio, mokosi tą patį, ką dauguma, mokytojai nenori gaišti laiko su jais. Kaip su jais bus elgiamasi jūsų licėjuje?
- Vaikai yra skirtingi. Integruoto ugdymo pranašumas – užduočių formatas neturi dugno. Kokias situacijas beformuotume, gabūs vaikai nebus apriboti. Neprisirišame prie užduoties. Galima įkomponuoti įvairius elementus, kurių sudėtingumo lygis skiriasi. Čia kaip žaidime su lygiais. Jei pirmas lygis per lengvas, pereini į kitą lygį, tačiau lieki tame pačiame žaidime. Taip ir pamokose: kai kurie vaikai pirmame lygyje, kai kurie gali „žaisti“ ketvirtame, bet visi žaidžiame tą patį žaidimą. Taip atsiranda užduočių individualizacija. Tradicinis ugdymas pristabdo tuos, kurie galėtų eiti greičiau, nes reikia palaukti atsiliekančiųjų.
- Tėvai visada domisi, kokių užsienio kalbų išmoks vaikai. Kokių kalbų mokysite?
- Jau priešmokyklinėje klasėje bus anglų kalba. Nuo trečios klasės siūlysime antrąją užsienio kalbą. Tai svarbu mąstymui formuoti. Manau, kad nuo trečios klasės siūlysime mokytis prancūzų, ispanų ir vokiečių kalbų.
- Ar jūs turite vaikų? Kur jie mokosi?
- Mano 23 metų dukra jau baigė universitetą. Kita, 7 metų dukra, bus antrokė. Ji mokėsi „Rūtelės“ pradinėje mokykloje, dabar ateis į licėjų. Tikrai neturiu jokių priekaištų „Rūtelei“, ten puikus mokytojų kolektyvas, šauni direktorė.
- Kai vaikų klausiama, kaip sekėsi mokykloje, jie dažnai atsako: „Nieko įdomaus“. Koks jūsų licėjaus mokinių atsakymas grįžus namo jums skambėtų kaip geras darbo įvertinimas?
- Kiekvienas užsiėmimas turi turėti tikslą ir rezultatą. Tada vaikui labai lengva identifikuoti, ką jis nuveikė. Didžiausias džiaugsmas, kai vaikas sako: „Šiandien ką nors sužinojome, atlikome eksperimentą, buvome pas ką nors.“ Tai rodo įvykių akcentavimą, bet įvykis yra asociacija, o tai svarbu. Kai nėra konteksto arba tai yra tik stalas, kėdė ir vadovėlis, dalyvaujame procese, bet niekaip negalime užfiksuoti, ką iš to gavome.
Man teko susidurti su situacija, kai vaikui sunku paaiškinti, kas per dieną nutiko mokykloje. Vaikai dažnai negali atsakyti, kas per ilgesnį laiką įvyko mokykloje. Integruotas mokymas pranašesnis, nes bet kokį mokymą susieja su situacija, įvykiu ar asmenybe.
- Įsikūrėte buvusiose Ryšių istorijos muziejaus patalpose? Ar šių patalpų užteks, kai padaugės vaikų?
- Ten užteks vietos tik pradinei mokyklai. Jei sėkmingai augsime, vėliau reikės ieškoti kitų patalpų. Tai nėra vieta, kurioje būsime ilgai.