Tačiau Paulius Mikalkevičius buvo tas, kuris tikėjosi labai daug. Paulius svajojo būti geriausiu, kopti karjeros laipteliais, uždirbti daug pinigų. Bet kaip dažnai būna – jaunam vaikinui ėmė atrodyti, kad ne mokslai ir ne svajonės svarbiausia, o pinigai. Jų prireikė čia ir dabar. Todėl Paulius nusprendė mesti perspektyvų mokslą ir tapti emigrantu. Emigranto kelias buvo duobėtas, tačiau darbą, kuriuo negali atsidžiaugti, jis gavo netyčia.
Pirma stotelė – Anglija
„Lietuvoje įstojau mokytis informatiką Vilniaus universitete, bet visiškai nepatiko, pamačiau kad ne mano sritis [...] ir tiesiog po pirmo semestro mečiau mokslus“, – prisimena Paulius.
Vaikinas akimirksniu palaidojo savo svajonę tapti programuotoju ir sukūrė naują planą: sekti paskui tuos, kurie išvyksta į užsienį uždarbiauti. Pirma Pauliaus stotelė buvo Anglija. Jis labai greitai suprato, kad jo darbas užsienyje nebus biure. Lietuviai, kaip ir kiti rytų europiečiai, pradeda nuo apačios, sako lietuvis, pakliuvęs dirbti į vieną Londono oro uostų.
Per porą mėnesių Paulius nutarė, kad šioje šalyje judėti į priekį bus sunku. Pasak jo, toje šalyje lietuviai yra nekokios reputacijos, tad į viršų keliauti būtų buvę sudėtinga.
Iš Anglijos Paulius pasuko į Norvegiją. Paveikė ta tarp mūsiškių populiari legenda, kad ši šalis visus daro turtingus. Deja, atvyksti čia ir supranti, kad nuo Anglijos ne daug kuo skiriasi, sako lietuvis.
Pakirto sunki liga
Darbo žuvų fabrike kratosi Norvegijoje gyvenantys lietuviai senbuviai, tačiau būtent nuo čia ir prasideda beveik visų naujokų karjera. „Pradėjau turbūt nuo paties baisiausio darbo, kur reikia krauti žuvis į tokį konvejerį, po to sūdžiau žuvį, o po to plovėm sūdytą žuvį, visus etapus esu praėjęs“, – pasakoja Paulius.
Tik pradėjęs dirbti lietuvis sunkiai susirgo: „Po dviejų savaičių susirgau kraujo užkrėtimu. Buvau įsipjovęs, nežinau – turbūt fabrike, tai dvi savaites ligoninėje gulėjau.“
Ten, kur norėjo tik apšilti kojas, įvyko tai, ko Paulius nesapnavo net ir baisiausiame košmare. Vietoj greitų, didelių pinigų – Itin sunki, net pavojų gyvybei sukėlusi liga. Tačiau darbovietė nuo lietuvio nenusisuko, gydymo išlaidas kompensavo draudimas, o grįžęs po ligos vyras pradėjo atlikinėti geresnius darbus.
Paulius aiškina supratęs, kad nesvarbu – Norvegijoje ar Anglijoje – pradžioje visiems lietuviams būna lygiai taip pat sunku. Jis pats negalėjo patikėti, kad taip stipriai džiaugsis iš eilinio darbininko perkeltas į valytojus.
„Kitus mėnesius ploviau fabriką. Tai nebuvo toks sunkus darbas – tiesiog vakarais nuvažiuoji, išplauni fabriką pramoniniu būdu, nereikia ten rankom beveik nieko valyt, tiesiog nulieji chemikalais, išplauni valikliais – ir viskas“, – prisimena emigrantas.
Pamatė kitokią Norvegiją
Dar dirbdamas žuvų fabrike lietuvis pradėjo ieškoti naujo darbo. Nors norvegų kalbos nemokėjo visiškai, angliškai kalbėjo puikiai ir tai jam padėjo įsidarbinti stogų skardinimo įmonėje.
„Tai buvo didžiausias perversmas, nes patekau į firmą, kurioje dirba tik norvegai. Aš ten buvau pirmasis lietuvis“, – sako Paulius.
Pasak jo, naujame darbe jis pamatė kitokią Norvegiją. Iki to laiko lietuvis beveik nebendraudavo su norvegais, nes žuvų fabrike dirbo tik emigrantai. Pradėjęs bendrauti su vietiniais ji ne tik ėmė mokytis norvegų kalbos, bet ir įžvelgė šalyje naujų galimybių.
Paulius sako, kad emigracijoje pasiseka tik vienetams. Tam reikia labai daug pastangų, pamiršti, ką reiškia atostogos ir išeiginės, pamiršti apie komfortą, kurį turėjote gimtuosiuose namuose. Ir net tada nebūtinai ims ir gerėti gyvenimas. Paulius savo atvejį vadina išimtiniu, nutikusiu visai netyčia.
Įsidarbino netyčia
Lietuvis buvo išnuomojęs butą pas dabartinį savo šefą, kuriam labai greitai prisireikė žmogaus, galinčio atlikti tam tikrus darbus kompiuteriu. Vadovas kreipėsi į lietuvį, o šis sutiko. „Dvi dienas pas jį padirbau ir jis sako: viskas, reikia, kad tu pas mane dirbtum visada“, – pasakoja Paulius, šį darbą dirbantis jau penkerius metus. Jis projektuoja, daro brėžinius.
Ventiliacijų sistemas įrenginėjančioje kompanijoje netyčia įsidarbinęs lietuvis pareigų ėmėsi šios srities visai neišmanydamas. Tačiau vadovui tai netrukdė – jis patikėjo, kad Paulius sugebės visko išmokti praktikuodamasis.
Visus, kurie išvykę iš Lietuvos dirba juodus darbus ir metų metus nejuda į priekį, vaikinas ragina nustoti bijoti. Pasak jo, užsienio šalyje niekas nesupranta tų, kurie netiki savo jėgomis. Apsimeskite, kad galite viską. Tik tada eisite pirmyn, sako emigrantas.
„Čia viskas susidėjo į vieną vietą: reikiamu laiku reikiamoje vietoje reikiamos savybės ir, aišku, noras“, – savo sėkmę aiškina lietuvis.
Hobis tapo antru darbu
Kad Norvegijoje galima siekti daugiau, Paulius suprato įsidarbinęs apskardinimo įmonėje. Vedamas šios minties dabar jis pinigus gauna ir už mėgstamą hobį – keisti automobilių dizainą.
Ant automobilių plėveles, kurias atsibodus galima tiesiog nuplėšti, ėmęs klijuoti Paulius visai netyčia atrado pelningą sritį. Šis hobis per keletą mėnesių jam tapo antru darbu, kurį dažniausiai dirba naktimis. Jis dirba vienas. Įmonės jį trumpam pasisamdo arba perleidžia darbo.
Karjerą Norvegijoje pradėjęs nuo minimalaus atlyginimo, sunkiai sirgęs ir jau netikėjęs, kad kada nors gyvenime pasiseks, šiandien vaikinas per mėnesį uždirba apie 5000 eurų. Tačiau jo darbo diena, kai turi skubių užsakymų, kartais trunka ir nuo 6 val. ryto pradedant projektuoti iki 4 val. kito ryto baigiant klijuoti plėvelę ant automobilio.
Nesiūlo jaunimui važiuoti į užsienį
Paulius tikisi įkvėpti jaunus žmones nesėdėti tėvams ant sprando. Jis jokiu būdu nesiūlo jaunimui sekti jo pėdomis ir važiuoti uždarbiauti į užsienį. Atvirkščiai – Paulius ragina visus norinčius gerai gyventi, pirma pabaigti mokslus, o tada bandyti laimę savo tėvynėje. Nes tarp savų prasibrauti į sėkmės Olimpą bus daug lengviau, nei, pavyzdžiui, svetimame krašte Norvegijoje.
Norvegijoje Paulius ne vienas. Kartu su juo – ir mylima mergina, kuriai šioje šalyje taip pat teko nueiti ilgą ir sunkų kelią. Kartu pora buvo jau Lietuvoje. Mergina iš paskos atvyko kai tik baigė mokyklą. Čia ji baigė mokslus ir dabar pradeda dirbti pagal įgytą specialybę.
Pora įsigijo namą, į kurį dabar investuoja visas savo pajamas. Pirko, palyginti su rinkos kainomis, pigiai – už 100 tūkst. eurų. Tačiau jo kokybė gana prasta, tad, pasak Pauliaus, reikia investuoti dar trigubai.
Kad ir kaip gerai sekasi – vis dėlto savo namais Norvegijos Paulius nevadina. Sako, čia jis visada jaučiasi svečias, patekęs į kitokią kultūrą, tarp kitokio mąstymo žmonių.
Norvegijai Paulius dėkingas ne už du darbus, kuriuos dabar turi ir ne už namą, kurį savo rankomis remontuoja. Vaikinas dėkoja, kad ši šalis jam padėjo susivokti, kad savęs niekada negalima nurašyti ir visada reikia žiūrėti į priekį.
Jis įsitikinęs, kad tokio gyvenimo, kokį turi dabar, galėjo siekti ir Lietuvoje ir net neabejoja, kad būtų pasisekę.