Spekuliacija virsta prekyba
Pradžioje buvo “talkučkė”. Nelegali “spekuliacija”. Prasidėjus “perestroikai” ir atsivėrus sienoms, ėmė rastis turgeliai. Laisvosios rinkos ekspertai prognozavo, kad “antroji ekonomika”, įskaitant turgus, plėtojantis rinkai greit išnyks. Bet įvyko ATVIRKŠČIAI.
Gariūnai įkuriami 1990 m.
Turgus siūlo pigius vakarietiškų statuso simbolių pakaitalus. Darbo organizavimas čia “necivilizuotas”, pajamos slepiamos, sąlygas diktuoja (buvę) vagys, banditai, reketininkai, rusų mafija. Prekės nekokybiškos, “suklastotos” (tai vieša paslaptis).
Čia “ne savo darbą” (“ne pagal specialybę”) dirba mokytojai, inžinieriai, menininkai. Daug moterų.
Mafija, nepotizmas, korupcija, monopolizmas.
Kadangi teisės aktai prieštarauja vienas kitam ir patys sau, esama laisvam verslui palankaus teisinio vakuumo. Ribos (sienos) neaiškios. “Tuo metu nebuvo ribų” (A.M. Brazauskas). Ribos tarp legalios ir nelegalios veiklos – nėra. Pilkoji zona, šešėlinė veikla.
Atmosfera turguje – įtempta. Kiekvienas privalo rūpintis tik savo bizniu – ir žinoti, kas yra “ne jo biznis”. Socialiniai santykiai turguje – sudėtingai struktūrizuoti, hierarchizuoti, diferencijuoti. Reketininkams mokamas “stogo” mokestis. Turgus hierarchiškai organizuotas pagal tai, kiek kas išgali mokėti reketininkams. Geriausios vietos – prie Centrinių Vartų (“Centras”) – atitenka “sėkmingiausiesiems”.
Turgus turi daug “viešų paslapčių”. Apie jas nekalbama. Yra dalykų, kurių privalu nematyti net pastebėjus (jei kaimyną plėšia, muša ar pan.).
Patamsis auštant – vagių stichija. Tik pragiedrėjus išaiškės, kiek išvogta.
Elitas
Tai, kas laikyta spekuliacija, susilaukia viešo pripažinimo. Šio tipo veikla pamažu sistematizuojama, institucionalizuojama.
Gariūnų zonos: Centras; Užantis; Karakumai; Petačiokas. Tabu taškai - tauriųjų ir spalvotųjų metalų bei ginklų prekybos vietos.
Prekiautojai pasyvūs: sėdi pasikabinę tas pačias kainas. Turi pastovius klientus.
Prekiautojų licenzijos tikrinamos pasirinktinai.
Pusryčių meniu: cepelinai, kepsniai, karbonadas.
1995 m. atsiranda Naujieji Gariūnai. Vieną rytą autobusų stotelė perkeliama prie Naujojo turgaus vartų. Įtariama, kad šį stotelės perkėlimą lėmė ne “sąžininga konkurencija”...
Daugelis kraustosi į naują turgavietę. Naujieji Gariūnai – “tvarkingesni” ir didesni. 1990-1994 – Gariūnų aukso amžius. Tiesa, pradinį kapitalą daugelis susikrovė jau anksčiau (iki 1989), ypač tie, kurie “importavo” auksą iš Sibiro.
Prekių keliaujama į Turkiją, Kiniją, Tailandą, vėliau – į Jungtinius Arabų Emyratus, Korėją ir Siriją.
Klientai Gariūnuose vadinami “čiukčia” – dėl to kad perka nesiderėdami ir neapžiūri prekių.
Po 1995 m. atsiranda nauja prekybininkų kategorija: jie tik “importuoja” prekes ir samdo žmones jas realizuoti turguje. Tai reikalauja didesnių investicijų. Atsiranda elitas. Ryškėja skirtumas tarp tų, kurie patys “importuoja” prekes, ir tų, kurie jas tik parduoda.
Pigių vartojimo prekių iš Azijos antplūdis.
Imama kooperuotis (kelionių agentūros ir t.t.). Atsiranda reklama per radiją. Gariūnų radijas transliuoja ne tik reklamą, bet ir muziką. Vis tas pačias dainas.
Valstybė rodo vis didesnį interesą kontroliuoti ir reguliuoti turgų bei su juo susijusius subjektus ir veiklą. “Talkučkę” reikia “lokalizuoti” ir “legalizuoti”. Nebevartojamas terminas “spekuliacija”.
Išlikimo verslas
Grupuočių kova dėl įtakos intensyvėja.
Nebegalima derėtis dėl kainos. Tačiau informacija apie prekės kokybę – vis dar tokia pat nepatikima.
Turgaus dalyviams gyvybiškai svarbu žinoti “žaidimo taisykles”, turėti prieigą prie tam tikros informacijos, valdomos nematomų galios struktūrų. Šis žinojimas nevienodai “paskirstomas” tarp turgaus dalyvių.
Iš pažiūros atrodo, kad turgus ir jo veikla – tai, kuo gali užsiimti bet kas, visiems prieinamas dalykas. Tačiau egzistuoja griežta riba tarp savų ir pašalinių.
Jokių etninių ribų.
Naujuosiuose Gariūnuose vieni uždirba tūkstančius per mėnesį, kiti – kelis dolerius per dieną; šie taip niekada ir nesukaups “pradinio kapitalo”. Dauguma turgaus dalyvių vos metę žvilgsnį į kitą gali pasakyti, kokia jo padėtis. Svarbus padėties ženklas – automobilis.
Elitas – tie, kurie samdo žmones. Turtingiausi – tie, kurie patys importuoja. Dugnas – tie, kurie dirba kitam. Prastuoliai triūsia pakraščiuose. Arčiau Centrinių Vartų – sėkmės kūdikiai. Klestintieji statosi namus, perka prabangius butus. Brangūs daiktai, kaip antai odos švarkai ar kailiniai, reiškia pasiturimą padėtį.
Verslo klestėjimo sąlyga – geri ryšiai pasienyje (ten kur eina riba, kurią ne visiems leista peržengti). Vieni užsiima “verslu”, kiti – “išlikimu”.
Naujieji gariūnai
Neseniai troleibuse nugirdau tokią kainodaros teoriją-anekdotą: iš pradžių prekybos tinkle nustatoma trigubai didesnė kaina; kas lieka – į Gariūnus, kur nustatoma tik dvigubai didesnė kaina; likučiai realizuojami per išpardavimus vėl prekybos tinkle už normalią kainą. Siūlau kitą teoriją: “naujieji gariūnai” iš nostalgijos gręžiasi į senuosius...
Anot mokslininkų, neverta atmesti galimybės, kad “naujųjų ekonomikų” judėjimo krypčiai labiau tiks (tinka) feodalizmo pavadinimas.