Istoriniai terorizmo tyrimai liudija, jog teroristams įgyvendinti savo planus, susijusius su masių mobilizavimu ir naujos socialinės-politinės tvarkos sukūrimu, pavyksta itin retais - išimtinais - atvejais. Kodėl terorizmas nepateisina? Kodėl teroristiniai išpuoliai daugeliui žmonių yra nepriimtina kovos forma net ir tais atvejais, kai jais siekiama sužlugdyti tikrai tironiškus režimus?
Pradėti galima nuo to, jog terorizmas, kurio vienas esminių elementų yra civilių asmenų žudymas ar grasinimas nužudyti, beveik visada vertinamas kaip vienareikšmiškas moralinis blogis. Atsitiktinėmis teroristinių išpuolių aukomis dažnai tampa vaikai, moterys, žmonės su negalia. Kaip galima pateisinti kovą, kad ir dėl pačių kilniausių tikslų, jei įkaitais yra imami vaikai rugsėjo 1-ąją atėję į mokyklą?
Teroristiniai išpuoliai, kurių metu žūna nekalti asmenys, paprastai parodo tik juos surengusių asmenų žiaurumą. Terorizmo griebtis paskatinusios priežastys, kad ir kokios pagrįstos jos bebūtų, iš karto po teroristinio išpuolio pasidaro niekam nebeįdomios. Teroristai matomi kaip šaltakraujai žudikai, barbarai ar žvėrys neverti vadintis žmonėmis. Kam rūpi teroristų „geri“ ketinimai, kai televizijos kameros rodo kraujo klanus, negyvus atsitiktinius praeivius, suniokotas transporto priemones ar sugriautus civilių pastatus?
Po teroristinio išpuolio dažniausiai niekas nepuola tenkinti teroristų reikalavimų, niekas nesigriebia ginklo tam, kad prisidėtų prie teroristų. Jei šiuo atveju ir griebiamasi prievartos, tai ji, kaip taisyklė, būna nukreipta prieš teroristą (-us) ir teroristinę organizaciją. Neretai teroristinis išpuolis baigiasi teroristų įkalinimu ar sunaikinimu.
Terorizmą, kaip kovos priemonę pasirinkusi žmonių grupė, paprastai nebeturi jokių galimybių savo tikslo realizavimo siekti taikiomis ir teisėtomis priemonėmis. Tikslas, kurį normaliomis sąlygomis galbūt paremtų dauguma gyventojų, pasirinkus terorizmą, dažniausiai nebegali būti realizuotas.
Pagrįstai galima manyti, jog po teroristinių išpuolių Londone, žmonių, nusiteikusių bekompromisei kovai prieš terorizmą, gretos tik padidės. Jei G.W.Bushas dabar sugalvotų surengti naują antiteroristinę kampaniją prieš kurią nors Vidurio Rytų regiono valstybę, tai vargu, ar atsirastų tiek daug priešiškai jos atžvilgių nusiteikusių europiečių, kaip prieš 2003 m. kampaniją Irake.
Taigi terorizmas nepasiteisina. Terorizmo negalima pateisinti nei vertinant iš moralinių, nei iš pragmatinių pozicijų. Žinoma, terorizmas dėl to neišnyks. Gyvename pasaulyje, kuriame užtektinai fanatikų ar idėjai pasišventusių romantikų, pasiryžusių griebtis terorizmo ir aukoti savo bei nekaltų žmonių gyvybes.