I

tą sekundę
kai išsiveržia
aimana
susigėdusi saulė
pasislepia už debesio
ant šakos
nusileidžia angelas
tupi ir žiūri
į mus
pievoje

II

Vaikystėje namuose girdėdavau tokią keistą, dabar sakytume - “seksovą”, lietuvių liaudies dainą. Ta daina buvo apie vaikelio darymą ir skambėjo ji maždaug taip:

Eisim mudu abudu
Žalion girelėn abudu.

Kirsim mudu abudu
Žalią klevelį abudu.

Dirbdysim mudu abudu
Margą lovelę abudu.

Gulsim mudu abudu,
Darysim vaikelį abudu…

Tik gerokai vėliau pradėjau suprasti tikrąją šios dainos prasmę – juk liaudies dainose yra užkoduota, paslėpta senolių išmintis. Taigi, ir šioj dainoj apdainuojamas senoviškas, gal pagoniškas ritualas, kuris būdavo atliekamas prieš pradedant vaikelį – vaikas pirmiausiai būdavo pradedamas kurti mintyse, paskui šiam švenčiausiam kūrybiniam procesui būdavo labai rimtai pasiruošiama - einama į mišką, išsirenkamas sveikas, stiprus medis, prašoma jo leidimo, kad leistųsi nukertamas.

Paskui, kai abu įsimylėjėliai jau pasigamindavo iš to medžio lovelę, tik tada būdavo “einama prie reikalo”. Tokiose sakraliose aplinkybėse pradėtas vaikas gimdavo laukiamas, stiprus, gabus ir būdavo visų gamtos dvasių globojamas.

Nūnai tokie dalykai, ko gero, skamba kaip kažkokia naivi pasenus nesąmonė, ypač klausantis populiarių lietuviškai-prostitutiškų dainelių, pvz., “aš myliu myliu myliu daug vyrų vyrų vyrų” bei žiūrint įvairius “Barus” ar kitus šou, kur dominuoja greita ir nesudėtinga apatinės kūno dalies patenkinimo problematika.

III

Klausimas labai paprastas – koks procentas žmonių šiandieninėje Lietuvoje yra sąmoningi, neprasigėrę? Ar tas procentas yra pakankamas, kad demokratiškuose rinkimuose užtikrintų savo kraštui progresyvią raidą, ar netampam pamažu kažkokiu orvelišku “gyvulių ūkiu” su keliais milijonieriais oligarchais, numetančiais kas mėnesį savo baudžiauninkams po vergišką mėnesinį minimumą su priešrinkimine ledų porcija priedo.
Vytautas V.Landsbergis:

Anądien vienas bičiulis pasakojo apie savo keliones Indijon, kur jis kasmet nuvyksta pasisemti dvasinės patirties bei stiprybės. Lygindamas Rytų ir Vakarų pasaulius, jis pastebėjo, kad Europos, o ypač Amerikos žmonėms pragyvenimui dažniausiai užtenka apatinių (materialiųjų) čakrų, t.y. - jie tik dauginasi, valgo ir galvoja apie pinigus. Bei vartoja meną, kuriame irgi eksponuojamas dauginimasis, besaikis valgymas bei pinigų darymas (žudymas). Visa tai pradinėje sąmonės fazėje yra reikalinga ir svarbu.

Tačiau indams, kurie labiau jau susitelkę ties aukštesnėmis pajautomis - ties santykiais su savo siela, Dievu, kurie rūpinasi savo dvasine bei fizine sveikata, harmonija, ieško nušvitimo – visa tai atrodo gana vaikiška. Tarsi jie matytų pirmųjų klasių mokinukus, kuriems dabartinėje klasėje reikia išmokti gerokai suprimityvintą apatinių (elementariųjų, žemųjų) juslių abėcėlę.

O paskui, kai apatinės juslės jau bus įsisąmonintos ir realizuotos, galbūt tada ir jie suvoks, kad egzistuoja ir aukštesnysis Dievo ar dvasios pasaulis. Tada gal ir jie patirs, kokius dieviškus orgazmus galima patirti dieviškoje meilėje, atsisakant savo vartotojiško ego.

IV Beje, kalbant apie seksą, dažnai užmirštama pagrindinė dieviškoji šio malonaus užsiėmimo funkcija – vaikų “darymas”. Neseniai teko kalbėtis su viena Anykščių poliklinikos akušere apie tai, kokia yra gimdyvių, gimimų situacija Anykščių miestelyje bei apylinkėse. Vaizdelis yra ganėtinai liūdnas, jei nepavadintume jo tiesiog tragišku.

- Mūsų poliklinikoje šventė, jeigu, pasiryžusi gimdyti, mūsų duris praveria normali, švari moteris, – pasakojo toji akušerė, - nes daug dažniau poliklinikon ateina nesąmoningos gimdyvės - asocialios, nešvarios, bedantės būsimosios mamytės, neretai turinčios jau ne po vieną apleistą vaikelį, auginamą kokiuose nors vaikų namuose. Kartais jos tiksliai net ir nežino, kas tų vaikučių tėveliai. Ir ši tendencija katastrofiškai auga. Panašiai auga ir vaikų namuose paliekamų vaikelių skaičius.

Po šio slogaus pokalbio ėmiau galvoti apie mūsų perspektyvas – apie Lietuvos genofondą, apie Lietuvos ateitį. Prognozės niūrokos, ypač provincijoje: jei Lietuva ateinančius dešimt-dvidešimt metų bus papildoma daugiausia tokiose aplinkybėse gimstančiais vaikais, tai 2025 metais čia bus zombių kraštas.

Mat dauguma tų, kas rūpinosi šeima ir norėjo ją dorai bei padoriai užauginti, jau bus tapę kokios nors Amerikos, Anglijos ar Airijos piliečiais. O Lietuvos provincijose liks valstybinių pašalpų belaukiantys daugiavaikiai alkoholikai, liks pilni vaikų namai tokių atsitiktinių, nelaukiamų ir niekam nereikalingų vaikų, kurie užaugę bus viskam abejingi, nesuinteresuoti nei savim, nei savo aplinka. Arba keršys visuomenei už savo nereikalingumą – vogdami, mušdamiesi, meluodami, gerdami, žudydamiesi.

- Liūdniausia yra tai, kad į Žemę dabar gana masiškai ateina pilkos, beveidės sielos. Jau geriau juoda spalva, negu pilka – toliau samprotavo Anykščių poliklinikos akušerė, - auginti ir auklėti pilką žmogutį yra sunkiausia: jis nieko nenori, jam niekas neįdomu. Juodasis žmogutis dar gali nusiristi iki “liepto galo” ir po to tapti sąmoningu, t.y. - atsiversti į baltą. O pilkasis dažniausiai net tokiam nusiritimui nebeturi jėgos. Tai vadinamasis “neapsisprendęs blogis”, kuris gyvena pilką, nekūrybingą, nesąmoningą gyvenimą, kankindamas save ir aplinkinius…

V

Tačiau nesinori būti tarsi kokiu nelaimingu žurnalistu ir viską matyti vien tik juodom spalvom. Pastaruoju metu su dainom ir vaikiškom knygelėm nemažai teko pavažinėti po Lietuvą, susitikti su moksleiviais ir pasidžiaugti, kad auga ir kitokia generacija - sąmoninga, atvira meilei ir Dievui, nesukta ir nepikta. Gal jų dar nėra taip daug, kaip norėtųsi, bet tokie šviesos židiniai, kaip ateitininkų stovykla Kulautuvoje ar šeimų rekolekcijų sueiga pas pranciškonus Pakutuvėnuose palieka ramybės pojūtį – netrukus Lietuvoj bus viskas tvarkoj. Tokių sąmoningumo židinių, šviesos judėjimų vis daugėja. Reikia tik laiko ir truputėlio valdžios dėmesio švietimui, Mokytojams, dvasinei krašto raidai. „Jokios technologijos ir kompiuteriai niekada nepakeis mokytojo, ir vargs valstybė, paniekinusi Mokytoją“, - rašo žymus humanistinės pedagogikos propaguotojas, akademikas Š.Amonašvilis. VI

Kai kūriau filmą “Dabar ir mūsų mirties valandą”, teko perskaityti keletą knygelių apie tai, kaip ir kada į šį pasaulį ateina žmonių sielos ir kada jos jį palieka. Ir vienoje jų buvo aprašyta tokia rytietiška hipotezė, kad negimusių žmonių sielos plevena virš Žemės, danguje it kokie nematomi paukšteliai. Tačiau ne visos jos tvyro tame pačiame aukštyje: vienos jų sklando pažemiais – čia pat, tarsi kokie vaiduokliai ar bildukai. Kitos jau truputį aukščiau, virš debesų… O trečios – dar aukščiau ir aukščiau, pakibusios įvairiuose kosmoso lygmenyse. Ir kuo aukščiau yra sielos buveinė, tuo daugiau ji mato, tuo yra harmoningesnė bei išmintingesnė.

Ir dar toje knygoje buvo teigiama, kad meilės akto metu žmonės, tarsi kokie sportininkai, pakyla (dvasiškai) į kurį nors aukštį ir pasiima tą sielą, kurią pavyko pasiekti. Jei tai atsitiktinis aktas, jeigu tai, tarkim, tik bare pagėrusių ir pirmąsyk besimatančių žmonių pasismaginimas - tai tokie žmonės aukštai nepakyla.

Pasimylėjus ir tokiose aplinkybėse pastojus, atsiranda nemaža galimybė, kad gims pilkokas, nelaimingas ir nelabai žinantis, ką čia veikti, žmogutis. Ir atvirkščiai – jei tai apgalvotas, išsvajotas vaikas ir jei pastojimo šventei kruopščiai yra ruoštasi iš anksto, tai besimylintys iškyla į itin didelį aukštį ir žmonijos genofondas pasipildo stipriu nauju kūrėju, harmoninga asmenybe… A. Tarkovskio filmuose “Veidrodis” ir “Aukojimas” yra nufilmuota tokio meilės akto metafora – kai besimylintieji sukasi ore, virš lovos.

Teko girdėti, kad Japonijoje yra išlikusi tradicija vaikelį pradėti maldomis, pasninkais. O auginant vaiką, toje senas tradicijas išsaugojusioje šalyje ypatingas dėmesys skiriamas vaiko dvasingumui, fantazijai, kūrybiškumui. Stebint naująsias pasaulines japonų elektronines, kompiuterines ar pan. technologijas, susidaro toks įspūdis, kad šios gražios tautos intelektualinis progresas yra gerai, teisingai užprogramuotas sąmoningas reiškinys.

Aišku, nėra šimtaprocentinės sąsajos tarp sąmoningo vaikelio pradėjimo ir gimusio vaiko gabumų. Atsitiktinumuose irgi esama dieviškumo – genialūs, harmoningi vaikai gali būti pradėti ir kitose aplinkybėse. Antra vertus, jei gimtų vien genijai ir vunderkindai - irgi būtų nei šis, nei tas… Be to, jei kartais gimsta ir pilkesnis, liūdnesnės sielos žmogutis, jis gali gan radikaliai pasikeisti gerojon pusėn – ilgai šventu motinos pienu atmaitintas ar gero kunigo pakrikštytas.

VII

Buvo kokie 1986 metai, dirbau “Lietuvos pionieriuj” estetinio lavinimo skyriaus vedėju. Kartą laikraštyje neatsargiai išspausdinome apsakymą, pavadintą “Debilas”, nes tame apsakyme vaikai vieni kitus būtent taip negražiai “pravardžiavo”. Ir tada į mūsų redakciją kreipėsi tėvai, piktindamiesi, kad mes taip lengvabūdiškai vartojame terminus, kurių nesuprantame.

Skubiai pasikvietėme psichiatrą Dainių Pūrą ir jis mums bene porą valandų redakcijoje pasakojo apie debilizmą ir jo simptomus. Pasirodo - tai liga, kuri išoriškai beveik nepastebima. Pagrindinis jos simptomas yra tai, kad pacientas yra nekūrybiškas – t.y. jis negeneruoja idėjų, nesukuria nieko naujo, o tik atkartoja kažkur nugirstas mintis, pamėgdžioja.

Užsienyje, anot D.Pūro, tokius žmones stengiamasi dar vaikystėje atpažinti ir “nuproforientuoti” į nesudėtingesnes, pvz., darbininkiškas profesijas. Nes toks žmogus yra tarsi baltas popieriaus lapas – jei jį išmokysi vogti, jis taps puikiu vagim, jei batus siūti – taps talentingu batsiuviu, jei išleisi į kunigų seminariją – taps tokiu uoliu, neabejojančiu Dievo vardo puoselėtoju, kad nusidėję parapijiečiai nedrįs net į akis jam pažvelgti…

Tokie žmonės niekuo neabejoja, dažnai neturi humoro jausmo, ypač autoironijos, būna gana griežti ir įsivaizduoja, kad jų turimos žinios yra baigtinės ir neginčytinos.

Baigdamas paskaitą, D.Pūras šiuo aspektu peržvelgė Sovietų Sąjungos istoriją, pasakydamas atsargią hipotezę, kad žmonės su šiuo sutrikimu buvo labai patogūs totalitarizmo ramsčiai - jie puikiai dirbdavo žemesnio rango šnipais, jie nesunkiai galėdavo išduoti netgi savo tėvą, motiną, žmoną, draugą, nes tuo būdu jiems būdavo sudaromos visos sąlygos karjerai etc. (Tikiuosi pernelyg neiškraipiau esminių gerbiamo psichiatro minčių, o jei taip netyčia atsitiko, tai atsiprašau – tegu tai bus nurašyta į prastėjančios atminties nuodėmes).

VIII

Būtų įdomu sužinoti, kokia psichiatrinė situacija yra dabartinėje, prieš penkiolika metų Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje? Ar daug žmonių su šiuo sutrikimu ateina valdžion? Neseniai filosofas A. Šliogeris gana atvirai ir kandžiai išsakė mintį, kad ne visi žmonės turėtų turėti teisę balsuoti per rinkimus, nes protiškai neįgalūs rinkėjai išrenka analogiškus politikus.

Tad klausimas labai paprastas – koks procentas žmonių šiandieninėje Lietuvoje yra sąmoningi, neprasigėrę? Ar tas procentas yra pakankamas, kad demokratiškuose rinkimuose užtikrintų savo kraštui progresyvią raidą, ar netampam pamažu kažkokiu orvelišku “gyvulių ūkiu” su keliais milijonieriais oligarchais, numetančiais kas mėnesį savo baudžiauninkams po vergišką mėnesinį minimumą su priešrinkimine ledų porcija priedo.

Praplečiant šią mintį, galimą klausti – o koks procentas gyventojų Lietuvoje yra alkoholikai? Juk alkoholikai dažniausiai irgi renka alkoholikus, vagys vagis ir t.t. Juk sakoma, kad visa tai, kas yra Seime ar žiniasklaidoje - tėra visuomenės veidrodis. Tad nedera, matyt, vis nykėjančiu Seimu bei bulvarine žiniasklaida pernelyg piktintis, jei tautos veidelis kreivas ir pagiriotas.

Gal tik verta pagalvoti apie šiek tiek kitokius svertus Valstybiniam švietime, Valstybinėse antialkoholinėse programose ir sąmoningos kultūros puoselėjime. Tam galėtų pasitarnauti ir atgimstančios Lietuvos dvasiniai židiniai - katalikai, budistai, pagonys, krišnaistai, liuteronai, santariečiai ir kt. Jei juos “vardan tos Lietuvos” labiau vienyti imtų ekumeninė dvasia. Ir ne kritikos, o pasiūlymų ir veiksmų filosofija…