Vytautas visa tai žino ne iš nuogirdų, o iš labai arti, nes pats jau šešerius metus sukasi tarp jų – labai turtingų, klestinčių Rusijos sostinės žmonių. Trisdešimt dvejų metų lietuviui pasisekė – jo patalpų remonto ir įrengimo verslas čia nuolat augo ir užaugo tiek, kad savo srityje jis jau gali vadintis vienu iš stambiausių.
Maskva pasirodė purvina
Tai, ką turi dabar – tik pradžia, sako Vytautas ir žada nesustoti. Nes kol Rusija pykstasi su pasauliu, o pasaulis pyksta ant Rusijos, protingi žmonės kala pinigus, sako jis. Maskvoje daug užsieniečių tiesiog bijo investuoti, bet kokį verslą čia vadina didele rizika. O štai Vytautas aiškina atradęs formulę, kaip viskas turi vykti, kad jaustumeisi saugus.
„Reikia labai aiškiai suprasti vieną dalyką – viena yra uždirbti milijoną ir kita – išlaikyti tą milijoną. Tu turi kažkokį kapitalą ir tuos pinigus turi toliau investuoti, saugiai iš jų uždirbti kitus pinigus, nes pinigai yra instrumentas vystyti veiklą. Jeigu tu nevystysi veiklos, žlugsi, „suvalgysi“ savo uždirbtą kapitalą ir kompanijos neliks“, – sako verslininkas.
Pirmą kartą atvykęs į Maskvą, lietuvis nieko gero apie šį megapolį nepagalvojo. Kaip ir daugeliui lietuvių, milžiniška Rusijos sostinė jam pasirodė purvina, per daug paini ir labai nevakarietiška. Tiek žmonių mąstymas, tiek politinė sistema – viskas kitaip, sunkiai suvokiama.
Daug kas po pirmo apsiuostinėjimo deda į kojas, o štai Vytautas sugalvojo, kad šis dvylika milijonų gyventojų talpinantis miestas labai tinkamas bet kokiam verslui: „Iš karto supratau, kad čia yra ta vieta, kur galima daug ką nuveikti, nes, mano akimis, tai buvo labai „nudėvėtas“ miestas.“
Tuo metu vadovu vienoje Lietuvos kompanijoje, užsiimančioje biurų įrengimu, dirbęs Vytautas įkalbėjo partnerius plėstis būtent į Rusijos rinką. Nuojauta jam kuždėjo, kad čia trūksta gerų komercinių patalpų rengėjų. O būtent šią paslaugą labai kokybiškai galėjo pasiūlyti jo atstovaujama įmonė.
„Turėjome tokią strategiją, kad reikia važiuoti ar į Londoną, ar į Skandinaviją. 2008 m. krizę įveikėme ir išgyvenome, uždirbome šiokį tokį „taukų sluoksnį“, dėl kurio galėjome leisti sau pasižvalgyti į kitas šalis“, – prisimena verslininkas.
Dėl plėtros į Rusiją – smerkiantys žvilgsniai
O štai daugybė pažįstamų ir net gerų draugų kraipė galvas ir net smerkė Vytautą už pasirinkimą dirbti Lietuvai priešiškoje valstybėje.
„Sako, kuo arčiau Maskvos yra traukinys, tuo tu didesnis nacionalistas, o kuo labiau traukinys nutolęs nuo Maskvos grįžtant link Lietuvos, tuo didesnis tu liaudies išdavikas. Akivaizdžiai matau, kad mano aplinka, draugai, bendraklasiai, bendrakursiai, buvę verslo partneriai į mane žvelgia kaip į kokį visuomenės priešą. (...) Bet šiuo metu aš tapau visiškai apolitiškas: akivaizdu, kad viskas turi pradžią ir pabaigą, ir kai esi protingas žmogus ir šiek tiek gaudaisi aplinkoje, suvoki, kad tai, kas dabar vyksta, akivaizdu, kažkada negerai baigsis“, – atvirauja lietuvis. Politinių temų Vytautas nemėgsta, apie Vladimiro Putino valdymą jis nediskutuoja nei su rusais, nei su lietuviais.
Kai prieš tuos šešerius metus Vytautas pirmą kartą atvyko į Maskvą, jis buvo kuklus, neišlaidaujantis ir nežinantis – pasiseks čia ar vis dėlto nieko nepešus teks apsisukti ir grįžti namo į Vilnių. Tik atvykęs į naują šalį, visų pirma lietuvis norėjo užmegzti kuo daugiau kontaktų, todėl susitiko su kuo daugiau lietuvių. Vėliau įstojo į verslo mokyklą ir, kadangi yra pakankamai ekstravertiškas, susirinko visą „kontaktų skrynią“.
„Pirmus 3 metus kas dvi savaites aš važinėjau į Lietuvą: penktadienį išskridai, sekmadienį parskirdai. Tie savaitgaliai numalšindavo tėvynės ilgesį. Kaip bebūtų – Rusija nėra tavo šalis, tu gyveni kitoje šalyje, kitoje kultūroje“, – prisimena verslininkas.
Už verslo vakarienę – 500 dolerių
Naujoje šalyje lietuviui įspūdį padarė ir kainos Rusijoje: pavyzdžiui, su taksi kad ir du kilometrus pavažiuoti kainavo 20–30 eurų.
„Čia visi pripratę išeiti kažkur vakarieniauti ir jeigu nori kurti verslą, teks lankytis restoranuose. Kavos puodelis tuo metu kainavo 350 rublių arba 9 eurus. Buvo ir visokių kurioziškų nuotykių, pavyzdžiui, kai pakvieti vakarienės architektą, jis užsisako kokį nors didžiulį Kamčiatkos krabą už 300 dolerių ir konjako taurę už 100 dolerių. Pats išgeriu kavos ir vandens už kokių 20 dolerių, o jis už kokius 500 dolerių pavakarieniavo su tavim ir tu praktiškai biudžeto mėnesiui jau nebeturi“, – pasakoja Vytautas.
Gyvenimas ir verslo kūrimas Rusijoje turi daug keistų niuansų. Vieša paslaptis – jeigu nori būti pripažintas ar patekti į kliento širdį, su jais turi ne vieną kartą išgerti. Alkoholio žmonės čia tikrai nevengia. Verslo kūrimo šiuo keliu neišvengė ir lietuvis.
Smulkūs užsakymai nebedomina
Savo kompanijoje Vytautas ne vienintelis lietuvis. Savo tautiečiais vyras pasitiki, todėl nuolat randa darbo įvairiems specialistams. Vieni į Maskvą užsuka trumpam, pagal terminuotą sutartį, kiti – ilgesniam laikotarpiui. Vienu metu įmonė dirba 5–8 objektuose, turi apie 20–30 klienų.
Kaip sako Vytautas, jis niekada nebuvo savanaudis ir savo darbuotojams leido ir visada leis uždirbti. Tiesa, ne visada atlyginimo dydis priklauso vien nuo jo. Rublio kursas dažnai keičiasi, kartais – net po kelis kartus per dieną, tad išvertus į eurus, atlyginimo suma gali būti ir gerokai apkarpyta.
Profesionalūs darbininkai, ne pagalbiniai darbuotojai, įmonėje uždirba apie 1000 eurų. Pasak Vytauto, geri darbuotojai užsidirbdavo ir 2000, ir 2500 eurų. Lietuviai čia važiuodavo užsidirbti pinigų, tačiau bėda buvo ta, kad jie užsidirbdavo ir nebegrįždavo, todėl darbuotojų kaita buvo pakankamai didelė. O kaskart juos reikia atsivežti, nupirkti vizas, nuomoti butus ir t.t.
Smulkių užsakymų šis lietuvis jau kurį laiką nebepriima, nes tai tiesiog neapsimoka. Projektų biudžetai, su kuriais jam tenka susidurti, – išties įspūdingi. Didžiausias biudžetas, su kuriuo reikėjo dirbti, buvo apie 10 mln. eurų – tąkart teko įrengti viešbutį.
Beskonybės Rusijoje mąžta
Vakarų pasaulio ir Rusijos skoniai visada smarkiai skyrėsi – ar tai būtų drabužiai, ar interjero projektas. Dažnai šios šalies gyventojų įnoriai smarkiai prasilenkia su Europoje vyraujančiomis tendencijomis. Rusai netgi ne kartą yra gavę neskoningiausios tautos apibūdinimą. Bet Vytautas sako, kad situacija po truputį keičiasi.
„Ypatingai daug beskonybės buvo darbo pradžioje, kai pradėdamas verslą griebiesi bet kokio šiaudo. (...) Įprastas stilius čia buvo su violetinėmis sofomis, daug kristalų ir aukso“, – šypteli verslininkas.
Maskvoje Vytautas ne tik praturtėjo, bet ir surado meilę. Didelis miestas jį suvedė su gyvenimo moterimi. „Ji yra rusaitė, kilusi iš Tolimųjų Rytų, faktiškai, visai kito krašto už 8 ar 9 tūkst. kilometrų“, – pasakoja vyras. Su žmona lietuvis gyvena ypatingoje, prestižinėje, Maskvos vietoje – priešais Gorkio parką.
Kalbėdamas apie gyvenimą Rusijos sostinėje, Vytautas skundžiasi vis prastėjančia situacija dėl maisto produktų. Nuo tada, kai Maskva paskelbė embargą prekėms iš Vakarų Europos, žmonės nebegauna savo pamėgtų produktų.
Prabangų visureigį vairuojantis verslininkas iš Lietuvos mėgsta vakarais važinėtis po namais jam tapusią Maskvą. Viename tokių pasivažinėjimų Vytautas prisiminė ir kitą savo būtent šiame mieste atsiradusį pomėgį – viešąją rusišką pirtį.
„Tai yra labai rimta vyrų tradicija. Mes į viešą pirtį einame sekmadienį, po savaitės darbų, su kolegomis, su bendradarbiais, turime netgi kelias mėgstamiausias pirtis, kur ateina pirtininkai, yra specialus pėrikas“, – sako lietuvis.
Nors Maskvoje praturtėjo – šiame mieste lietuvis nesiruošia praleisti viso gyvenimo: „Aš save laikau pasaulio piliečiu, laisvu žmogumi. To mane mokino mokykloje ir universitete, ir visur kitur. Aš suprantu, kad esu laisvas, ir man įdomu pagyventi kitose šalyse.“
„Emigrantai“ transliuojami trečiadieniais 19.30 val. per LRT televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt mediatekoje.