Kodėl taip daroma? Kodėl nesiryžtama efektyviems švietimo sistemos pokyčiams, o bandoma žūtbūt rasti daugiau pinigų, kurie iš esmės problemų nesprendžia? Apie tai – pokalbis su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene ir buvusiu švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi.
– Ministre, norėdama padėti mokytojams nuskriausite mokinius?
A. Pitrėnienė: Nieko panašaus. Vaikai būtų nuskriausti, jei visai nutrauktume neformaliojo ugdymo veiklas. Tačiau taip nebus. Surasti papildomus 6 milijonus eurų ministerijos asignavimuose yra sudėtinga, tačiau mes svarstėme ir ieškojome galimybių. Pinigai neformaliajam ugdymui bus skirti iš biudžeto ir Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų. Lėšos bus pervestos visoms savivaldybėms.
– Sutikite, kad tai yra ir skaidrumo klausimas, nes šis sprendimas visuomenei buvo pateiktas kaip sensacija, nes ministerija nesakė, kaip tas procesas vyks. Kita vertus, klausimų kelia ir terminai. Europinių fondų naudojimas užtrunka tam tikrą laiką. Jau dabar už popamokines veiklas savivaldybės vėluoja atsiskaityti su įvairiais būreliais, sporto mokyklomis ir panašiai. Ar neatsitiks taip, kad fondų panaudojimas bus nukeltas kitiems metams ir už vaikų popamokinę veiklą nebus atsiskaityta?
A. Pitrėnienė: Kai kurios savivaldybės sugebėjo pervesti pinigus užklasinės veiklos teikėjams tiktai gruodžio pabaigoje.
– Jūs kalbate apie Vilniaus savivaldybę?
Ne tik apie ją. Toks delsimas neturi nieko bendra su pinigų nebuvimu. Pinigai yra surasti ir jie bus. Be to, yra įvesta avanso galimybė. Jei atsiskaitymai kurioje nors valdininkų grandinėje užstrigtų, Švietimo ir mokslo ministerija avansu perves pinigus. Tai yra visiškai skaidru, be jokio melo ir negalima sakyti, kad ministerija kažką bandė slėpti. Ir dabar apie tai dar anksti kalbėti, reikėjo palaukti kovo pabaigos, kai viskas būtų suderinta, patvirtinta parašais. ES pinigai dar neskirti, tačiau procesai vyksta laiku.
– Pone Steponavičiau, ar pastangos žūtbūt rasti pinigų viename ar kitame fonde išsprendžia mokytojų atlyginimų problemas? Ar tokiu keliu reikia eiti?
G. Steponavičius: Šioje situacijoje, ieškant 6 milijonų, ministerijos pasirinktas kelias yra optimaliausias. Svarbiausia, kad neatsirastų kelių mėnesių „duobės“ neformaliojo ugdymo finansavime, nes yra apie 200 programų ir 70 tūkstančių jose dalyvaujančių vaikų. Linkiu, kad ministerija suktųsi kuo greičiau. Tai yra garbės įsipareigojimas mokytojams – jei sukirsta rankomis, įsipareigojimus reikės įvykdyti. Tačiau tai yra bėgimas paskui traukinį. Situacija švietimo sistemoje tokia sudėtinga, kad vienkartiniai skylių kamšymai jau nebetenkina nei mokytojų, nei mokinių ir neprisideda prie motyvuotos ir kokybiškos ugdymo aplinkos kūrimo.
– Ministerija ir vyriausybė už 8 milijonus eurų tiesiog nusipirko ramybę tam tikram laikotarpiui, bet problemos niekaip nesprendė?
G. Steponavičius: Iš esmės – taip.
A. Pitrėnienė: Mokytojų streikai, kalbėjimas ir galimybių ieškojimas parodė labai daug problemų. Mes suskaičiavome ir pamatėme, kad yra 10 tūkstančių mokytojų perteklius, turime per didelę infrastruktūrą. Mokyklose dirba apie 4 tūkstančiai pensinio amžiaus pedagogų – 700-800 jų yra 65 metų amžiaus ir vyresni. Tai yra problema, o problemas reikia spręsti.
– Pagaliau ministerija apie tai kalba garsiai.
A. Pitrėnienė: Taip. Ir džiaugiuosi, kad aš apie tai pradėjau kalbėti. Ne tik kalbėti, bet ir daryti. Paruošėme vyriausybės nutarimą dėl tinklo pertvarkos, kuriame įrašėme nuostatą, kad mokyklos valdymo išlaidos gali sudaryti tik 10 procentų visų skiriamų pinigų. Taip padaryta, nes profesinės sąjungos sakė, kad yra mokyklų, kurių valdymui skiriama per daug pinigų. Be to, įrašėme nuostatą, kad savivaldybė, gavusi iš valstybės finansavimą pagal mokinių skaičių ar klasės krepšelį, gali turėti tiek ir tokio dydžio mokyklų, kiek savivaldybei reikia. Tai spręs pati savivaldybė, tačiau jei lėšų trūks, savivaldybė jas privalės rasti savo biudžete.
– Jau pats faktas, kad ministrė garsiai pasakė apie mokytojų perteklių, yra geras dalykas. Bet ką daryti toliau? Prieš kelis mėnesius jūs šioje studijoje sakėte širdimi esanti „švietimietė“ ir kol dirbate ministre nei viena mokykla nebus uždaryta. Dabar šioks toks progresas jau yra?
A. Pitrėnienė: Ministrė negali nuvažiuoti į kokią nors savivaldybę ir pasakyti, kad ji uždaro mokyklą. Tai savivaldybės prerogatyva. Aš manau, kad mokykla yra vertybė. Taip sakiau anksčiau, sakau dabar ir savo žodžių neišsižadėsiu. Jei valstybė būtų turtinga, jei būtų bent menkiausia galimybė, būčiau už tai, kad mokytume ir 8 ar 5 vaikus mokykloje.
G. Steponavičius: Manau, kad mokykla savaime nėra vertybė. Vertybė yra į kokybišką ugdymą orientuota mokykla. Lietuvos situacija patvirtina tarptautinius tyrimus, kad didesni pasiekimai yra vaikų, kurie mokosi didesnėse, o ne pustuštėse klasėse. Šių metų biudžete pedagogų darbo užmokesčiui skirta 420 milijonų eurų. Jei pasiektume Europos vidurkį, kai vienam mokytojui tenka 15 mokinių, jau dabar kiekvienam mokytojui galėtume mokėti apie 1200 eurų „į rankas“.
– Koks turėtų būti mokytojų skaičius?
G. Steponavičius: Lemia ne tik mokytojų skaičius. Tai ir mokyklų valdymo išlaidų mažinimas, infrastruktūra. Be to, reikia galvoti ir apie mokytojų kartų kaitą, galimybes dirbti jauniems pedagogams. Niekas nesako, kad viską galima pasiekti per metus. Tačiau dabar yra geras atspirties taškas. Supratome, kad negalima bėgti paskui traukinį.
A. Pitrėnienė: Dažnai girdime kritiką, kad po 7–10 metų mes neturėsime fizikos, matematikos mokytojų. Surinkome informaciją ir pažiūrėjome, kokių specialistų iš tikrųjų trūks po 3–5 metų. Pamatėme, kad trūks ir matematikų, ir fizikų, ir muzikos mokytojų. Manome, kad reikia galvoti apie tikslinį pedagogų ruošimo finansavimą.
G. Steponavičius: Mokytojo profesijos prestižas keisis tada, kai jauni žmonės matys prasmę rinktis šią profesiją. Susitarkime, kad Lietuvoje 2030 metais mokytojo profesija būtų svarbiausių profesijų dešimtuke. Susidėliokime darbus: motyvuojantis atlyginimas, sąlygos, kad mokykloje būtų gera ir vaikams ir pedagogams, tobulėjimas ir karjera. Dabar galima daryti kokį tik nori tikslinį pedagogų rengimo finansavimą, bet jei juos ir toliau rengs tokie edukologijos dėstytojai, kokie dabar, nieko gero nebus. Tokio žemo lygio edukologijos mokslų Lietuvoje dar nebuvo. Ministerija ir vyriausybė gali padaryti tam tikrą postūmį, laiko dar yra.
– Postūmiu gali būti Seimo sprendimas dėl Edukologijos universiteto reorganizacijos ar uždarymo. Juk Seimas yra universitetų steigėjas?
A. Pitrėnienė: Pokyčiai vyksta, Edukologijos universitetas mąsto apie jungimąsi ir ieško kelių. Kita vertus, aš nesutinku, kad Edukologijos universitete dėstantys profesoriai yra netikę ir nesugeba dirbti savo darbo. Yra puikių specialistų. Niekas nesiginčija, kad streikai atsinaujinimo. Jie savo kelio ieško. Ir jei ieško, tai ir suras. Jei nesuras, Gintaras Steponavičius ateis ir uždarys.